Dirvožemis – neįkainojama vertybė. Jis pasižymi derlingumu, todėl yra pagrindinis augalų maitintojas. Tačiau dirvožemio tyrinėtojai jau prieš keliasdešimt metų prabilo apie ekologinę grėsmę šalyje – dirvožemio eroziją. Dirvožemio natūralaus derlingumo praradimo problemas nagrinėjantys mokslininkai skelbia, kad dirvožemio erozija yra ne vieno dešimtmečio neteisingo ūkininkavimo rezultatas, ir pašalinti padarytą žalą reikės ne vienerių metų. Mokslininkai deda viltis į aktyvesnį valstybės bendradarbiavimą, nes be stiprios moksliškai pagrįstos agrarinės politikos šalies žemės ūkiui gresia rimtas pavojus.
Apie dirvožemio ir aplinkos sąveiką, dirvožemio kokybės ir degradacijos vertinimo aspektus, dirvožemio derlingumo didinimą ir kt. dirvožemininkai bei agrochemikai diskutavo Lietuvos dirvožemininkų draugijos (LDD) surengtoje mokslinėje konferencijoje „Dirvožemis ir aplinka“. Renginys vyko 2012 m. kovo 22 d. Aleksandro Stulginskio universitete. Mokslininkai dalijosi atliktų ilgalaikių tyrimų duomenimis bei išreiškė rimtą susirūpinimą dėl Lietuvos dirvožemio būklės, tęstinių tyrimų būtinybės bei poreikio formuoti moksliškai pagrįstą valstybės agrarinę politiką.
Kuo dirvožemis humusingesnis, tuo jis pajėgesnis natūraliai auginti gausesnį augalų derlių, nes turi daugiau maisto medžiagų, geresnės jo fizikinės savybės. Humuso sluoksnis dirvožemyje – tai lyg visos ekosistemos veidrodis, kuriame atsispindi visų jos komponenčių veikla, o taip pat ir aplinkos poveikis tai ekosistemai.
Pasaulyje dirvožemio erozija susidomėta ne taip seniai. Lietuviai gali didžiuotis, nes mūsų šalies mokslininkai yra vieni iš pirmųjų pasaulyje, pradėjusių tyrinėti ūkinės veiklos sukeltas dirvožemio derlingumo praradimo problemas. Habil. dr. B. Jankauskas perspėja, kad pažinti dirvožemio erozijos procesus, gebėti prognozuoti pažeidimų padarinius ir valdyti tuos procesus yra labai svarbus globalinės reikšmės uždavinys.
Dirvožemio erozija – viršutinio derlingo žemės sluoksnio irimas, sukeltas gamtinių reiškinių (kritulių, vėjo) ar žmogaus veiklos. Žmogaus veiklos sukeltos dirvožemio erozijos padariniai kur kas sunkesni. Didžioji dalis Lietuvos dirvožemių yra paveikti žmogaus. Dirvožemio ardymas dažniausiai prasideda mechaniškai pažeidus augalinę dangą. Žemės dirbimo padargai ardo ir lygaus dirvožemio ariamąjį sluoksnį, ir kalvoto reljefo šlaitus. Ypač daug dirvožemio prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų, nes lietus ir vėjas čia daro didesnę įtaką. Kuo ilgiau suarta dirva lieka neapsėta, tuo daugiau nupustoma arba nuplaunama viršutinio, derlingiausio dirvožemio sluoksnio.
Pasak prof. habil. dr. M. Eidukevičienės, naujausi dirvožemio tyrimų rezultatai perspėja apie tai, jog net su mokslo pagalba pažaboti dirvožemio cheminius procesus yra daug sudėtingiau nei buvo manyta. Dr. D. Karčauskienės teigimu, apie dirvožemio degradaciją yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog tai ne vien agrochemikų problematika. Mokslininkė įsitikinusi, kad dirvožemio erozija yra tarpdisciplininių tyrimų objektas, intensyvėjančio žemės ūkio bei klimato kaitos kontekste tampantis vis aktualesniu. Dirvožemio erozijos tyrimai labai svarbūs aplinkosaugos prasme, nes dirvožemis, ypač nuo kalvoto reljefo šlaitų, nuplaunamas kartu su visais ekosistemą griaunančiais elementais – naudotomis trąšomis, pesticidais ir pan. Prasidėjusi viename taške ši tarša plinta į aplinką, nusėda ežeruose, upėse ir patenka į Baltijos jūrą.
Prof. habil. dr. V. Žekonienė kaip vieną progresyviausių sprendimų dirvožemio taršos bei žemės ūkio vystymo problemoms spręsti siūlo moksliniais tyrimais pagrįstą agrarinę politiką, orientuotą į ekologinį žemės ūkį. Jos manymu, žemės ūkio ekologizavimas prisidėtų prie aplinkosaugos stiprinimo, visuomenės sveikatos gerinimo, o taip pat turėtų teigiamų ekonominių bei socialinių pasekmių. Mokslininkės nuomone, pasitaiko, kad dirvožemininkų bei agrochemikų atliekamų tyrimų rezultatai būna ignoruojami valstybinių institucijų, todėl ji drąsiai ragina kolegas savo darbais bei aktyvesniu dalyvavimu daryti įtaką valdžios priimamiems sprendimams ir taip kartu kurti stipresnę valstybę. „Aš už ekologiją, Lietuvoje užaugintą produktą Lietuvos gyventojams“, – teigia mokslininkė. Žemės ūkio ekologizavimas yra sudėtingas procesas, kurį apsunkina keletas priežasčių:
– šalyje nėra moksliškai pagrįstos agrarinės politikos;
– ekologiniuose ūkiuose auginama per mažai gyvulių;
– neracionali pasėlių struktūra;
– nesilaikoma augalų auginimo technologijų,
– kvalifikuotų konsultantų trūkumas;
– dėl agrarinio neišprusimo kuriami vartotoją klaidinantys ženklai;
– dirvožemio mitybos elementų deficitas ir kt.
Dirvožemio natūralaus derlingumo praradimo problemą šalies ekologiniuose ūkiuose tyrinėjanti V. Žekonienė įspėja, kad to priežastis – sutrikusi mažoji biologinė medžiagų apykaita dirvožemyje, kai su augalų derliumi išneštos biogeninės kilmės medžiagų dalies nesugebama kompensuoti organinėmis trąšomis. Dirvožemio agrocheminių savybių rodikliams įtakos turi skirtingų žemdirbystės sistemų poveikis. Dirvožemio derlingumą galima palaikyti auginant daugiametes žoles tinkamoje augalų sėjomainoje. Bet ją įdiegti nedideliame ekologiniame ūkyje yra sudėtinga, nes tam reikalinga praktika bei mokslinės žinios. Mokslininkės nuomone, geriausius rezultatus duoda augalininkystės – gyvulininkystės ūkių kryptis. Pažangiausi ekologiniai šalies ūkiai, demonstruojantys geriausius derlingumo rodiklius, yra tie, kuriuose teisingai išlaikomos augalininkystės ir gyvulininkystės proporcijos.
Prof. habil. dr. A. J. Motuzas akcentavo, kad, nepaisant finansinių sunkumų, dirvožemio organinės dalies sauga ir dirvožemio erozijos stebėsena turėtų išlikti svarbiausiomis Lietuvos dirvožemininkų draugijos veiklos kryptimis.
Lietuvos dirvožemininkų draugija yra savanoriška ir savarankiška dirvotyros ir agrochemijos srityse dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių asociacija. Draugija yra subūrusi mokslininkus ir žemės ūkio darbuotojus spręsti aktualius teorinius bei praktinius dirvotyros ir jai artimų mokslų (agrochemijos, žemdirbystės, žemėtvarkos ir melioracijos, ekologijos ir kt.) uždavinius. LDD vykdomos veiklos apima racionalaus dirvožemių ir žemės resursų panaudojimo, jų pasikeitimo prognozavimo bei dirvožemio apsaugos ir jo derlingumo didinimo sritis, Lietuvos dirvožemių tyrimo duomenų bazės sudarymą ir daugelį kitų. Asociacija taip pat aktyviai dalyvauja sprendžiant dirvožemio ekologijos problemas. Vienas iš LDD veiklos įgyvendinamų uždavinių yra moksliškai pagrįstos visuomenės nuomonės aktualiais žemės naudojimo ir tausojimo klausimais formavimas. Draugijos nariai bendradarbiauja su Lietuvos valstybės valdžios ir valdymo institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, aktyviai palaiko ryšius su kitų šalių dirvotyros specialistais, jų asociacijomis ir tarptautinėmis organizacijomis.
“- šalyje nėra moksliškai pagrįstos agrarinės politikos;
– ekologiniuose ūkiuose auginama per mažai gyvulių;
– neracionali pasėlių struktūra;
– nesilaikoma augalų auginimo technologijų,
– kvalifikuotų konsultantų trūkumas;
– dėl agrarinio neišprusimo kuriami vartotoją klaidinantys ženklai;
– dirvožemio mitybos elementų deficitas ir kt.”
Šitie “kirminai” ir “kirmėlės” naikina Lietuvos dirvožemi…Kai pradeda kyštis į Motulę Gamtą visokie “kvalifikuoti”(kvaili-fikuoti),tada prasideda bėdos,nes jie patys sukeldami problemas,paskui sprendžia jas,tai įrodydami problemų svarbumą..Kad juos kur tuos “kvaili-fikuotus” “spec-įlistus” -“speckvailiai-klasifikuoti”..
Kad jiems taip PerKūną PraAkėtu su visais GiluMiniais PaDargais,tada gal SusiProtėtu nors ties tą Vietą…