„Kelti inkilus kaip ir daryti gerus darbus niekada ne per vėlu“, – teigia Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vyriausiasis žinovas Tomas Balkus ir patikina, kad Inkilą galima kelti ne tik pavasarį, bet ir rudenį.
Lietuvoje žiemoja apie 160 paukščių rūšių, ir miškininkas pritaria ornitologams, teigiantiems, kad rudenį įkėlus inkilą, sparnuočiai iki pavasario jį įtrauks į savo perėjimo teritoriją.
Nusižiūrėtą būstą paukščiai per žiemą greičiausiai ir išbandys, nes inkilas tarnaus ir kaip priebėga nuo speigo, audros, stipraus snygio, o pavasarį jame anksčiau prasidės naujas gyvybės ciklas.
VMT Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vyriausiasis žinovas T. Balkus turi galimybę stebėti paukščių gyvenimą ne tik miške, bet ir mieste, urbanizuotoje ir judrioje Valstybinės miškų tarnybos teritorijoje Kaune. Į įstaigos kiemo medžius jis yra įkėlęs tris savo gamybos inkilus, kuriuose apsigyveno žvirbliai, zylės ir varnėnai.
T. Balkus sako, kad meistraujant inkilą svarbiausia atkreipti dėmesį į patariamą angos skersmenį ir nesistengti jo labai išdailinti. „Būna, žmonės inkilėlį nulakuoja, nudažo ryškiomis spalvomis, pritvirtina dekoratyvinių šakelių.
Taip tik palengvinama galimybė į inkilą patekti plėšrūnams“, – teigia jis ir pataria inkilui rinktis neobliuotas lentas, į kurias paukščiui lengviau įsikabinti. Tai ypač svarbu jaunikliams, kai jie bus pasirengę palikti inkilą.
Kartą per metus T. Balkus, saugodamas sparnuočius nuo parazitų, inkilus išvalo – Miško sanitarinės apsaugos skyriaus žinovui svarbi ir inkilų sanitarinė būklė.
Šį rudenį savo sukaltą inkilą jis padovanojo Kauno vaikų lopšeliui-darželiui „Klausutis“. Čia vyko viena iš T. Balkaus pamokų, kurias jis savanoriškais pagrindais yra surengęs keliose ugdymo įstaigose.
Jų metu Valstybinės miškų tarnybos žinovas jaunesniųjų klasių moksleivius supažindino su miško gyvenimu, sanitarine apsauga, eglynų kenkėju žievėgraužiu tipografu, pasakojo apie klimato kaitą, žmogaus poveikį gamtai.
Kiekvienai aplankytai ugdymo įstaigai VMT žinovas dovanojo po savo gamybos inkilėlį ir jį po pamokos su vaikais įkėlė į medį.
„Vienas mano tikslų buvo, kad vaikai, kuriems šiandien gana sunku sutelkti dėmesį, turėtų daiktą, skatinantį stebėti aplinką: medį, paukštį, gamtoje vykstančius procesus“, – kalba T. Balkus. Jį nustebino, kai uždavus klausimą, ar klasėje yra vaikų, nė karto nesilankiusių miške, pakilo keletas rankų.
Patarimai keliant inkilus
Geriausia inkilą kabinti kabliu, o jo stogą pritvirtinti medvaržčiais, kad būtų lengviau jį išvalyti. Be to, taip nesužalosite medžio.
Inkilą reikia pritvirtinti ne žemesniame nei 3 m aukštyje ir taip, kad jis būtų stabilus, nesiūbuotų vėjyje, būtų medžių šakomis neužgožtoje vietoje. Mažiausiems paukšteliams – maždaug 3–5 metrų aukštyje. Varnėnams – 4–7 metrų aukštyje.
Inkilo landa turėtų būti nukreipta į rytus, pietryčius, pietus.
Patariamas landos skersmuo: zylėms (didžiajai, mėlynajai, kuoduotajai) – 2,8–3,2 cm, varnėnui – 5 cm, meletai – 9 cm, naminei pelėdai – 13 cm.
Parengta pagal Valstybinės miškų tarnybos pranešimą
