Odinių radinių gausa Vilniaus Žemutinės pilies archeologinis kompleksas išsiskiria ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kontekste. Šioje teritorijoje aptikta išskirtinių odinių dirbinių, kurių nerasta kitose Lietuvos vietose.
Vieni tokių išskirtinių radinių yra medžioklinio paukščio skeletas su odinių kojų dirželių komplektu ir trys odiniai paukščių gobtuvai. Visi šie artefaktai liudija apie Viduramžių Lietuvoje diduomenės praktikuotą medžioklės rūšį – sakalininkystę, kuomet grobiui pagauti buvo pasitelkiami dresuoti plėšrieji paukščiai.
Pristatomas medžioklinio paukščio gobtuvas buvo surastas 2006 m. atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų pietinio korpuso prieigose.
Tokie kaip šis gobtuvai buvo dedami paukščiui ant galvos regėjimui apriboti. Jie buvo reikalingi tam, kad paukštis patirtų kuo mažiau streso ir nuovargio jį transportuojant į treniruočių, medžioklės ar kitas vietas.
Gobtuvėlis paprastai buvo nuimamas tik norint sutelkti paukščio dėmesį į medžioklės taikinį ar paleidžiant paukštį į voljerą. Aptariamas gobtuvas nuo kitų dviejų surastųjų Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje skiriasi savo forma ir konstrukcija. Tai minkštosios rūšies gobtuvas, pagamintas iš vienos netaisyklingos formos detalės.
Ši detalė buvo sulenkta pusiau vidine odos puse į išorę, o kraštai susiūti sudurtine apmėtymo siūle per visą odos storį. Gobtuvo priekinėje plokštumoje išpjauta trikampio formos anga snapui. Dirbinio viršuje buvo perverta odinė juostelė, kurios išlikęs tik nedidelis fragmentas.
Ši juostelė tarnaudavo kaip rankenėlė, reikalinga paukščio galvos dangalui patogiai uždėti ir nuimti. Dažniausiai ši rankenėlė būdavo ir pagrindinė dirbinio puošmena. Gobtuvo nugarinėje pusėje, apatiniame pakraštyje per vertikalias įpjovas pervertas siauras odinis dirželis, skirtas gobtuvo apačios skersmeniui reguliuoti.
Dirbinys pasiūtas iš plonos ir minkštos veršelio odos. Atsižvelgiant į dirbinio formą ir paprastą gamybos būdą, galima teigti, kad tai primityviausias ir archajiškiausias dirbinys iš visų trijų pilies teritorijoje surastų gobtuvų. Kyla klausimas, kodėl šis gobtuvas toks paprastas, jei buvo skirtas diduomenės pramogai?
Paukščių gobtuvai galėjo būti itin puošnūs
Kaip žinoma iš istorinių šaltinių, tokie paukščių gobtuvai galėjo būti itin puošnūs: dažniausiai pasiūti iš odos, jie buvo gausiai išpuošiami panaudojant brangesnes medžiagas – tauriuosius metalus, juvelyrinius akmenis ir kt.
Paaiškinimas gali būti itin paprastas. Tai susidėvėjus odinei daliai brangios puošybai panaudotos medžiagos buvo nuimamos, o odinė dalis išmetama. Tad mūsų dienas kaip archeologiniai radiniai pasiekė tik itin paprasti gobtuvai ir jų liekanos.
Pristatomo gobtuvo atveju nepastebėta jokių prabangios puošybos likučių ar tvirtinimo pėdsakų. Gali būti, kad šis dirbinys buvo kasdienio sakalininkystės inventoriaus dalis ir naudotas paukščiams dresuoti ar treniruoti.
Atlikus tyrimus nustatyta, kad gobtuvas buvo skirtas tauriajam (Falco cherrug) arba medžiokliniam (Falco rusticolus) sakalui. Remiantis rašytiniais šaltiniais, daroma išvada, kad Viduramžiais sakalai buvo itin vertinami ir laikyti garbingais medžiokliniais paukščiais. Sakalai ypač tiko medžioklei atvirose teritorijose.
Iš anksto paleisti šie paukščiai ieškodami grobio pakildavo į didelį aukštį ir puldavo auką krisdami kartais net iš dviejų kilometrų aukščio. Medžioklės su sakalais buvo itin įspūdingos, nors ir nelabai veiksmingos miškingose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose.
Čia labiau tiko trumpasparniai vištvanagiai ar paukštvanagiai, miškuose gyvenantys ir puikiai tarp medžių manevruojantys paukščiai. Tačiau vertinant šios medžioklės svarbą, reikia atsižvelgti į tai, kad medžioklė su plėšriaisiais paukščiais buvo paklausi tarp diduomenės ir aristokratijos.
Šiuo atveju tai buvo daugiau pramoga, laisvalaikio praleidimo būdas ir socialinio statuso rodiklis, o jos praktiniai tikslai greičiausiai nelaikyti pirmenybiniu dalyku.
Reikia paminėti, kad medžioklę su plėšriaisiais paukščiais itin mėgo ir mūsų valdovai Vytautas Didysis ir Jogaila. Ilgai trunkančiose medžioklėse buvo aptariamos politinės naujienos, vykdavo derybos.
Remiantis kronikininkų paliktais užrašais, žinoma, kad šie valdovai su plėšriaisiais paukščiais ne tik medžiojo, bet juos dovanodami svarbiems asmenims naudojo ir kaip diplomatijos įrankį.
Dovanojant medžioklinius sakalus netgi egzistavo tam tikros nerašytos taisyklės, pagal kurias tokių paukščių vertė ir skaičius atspindėjo apdovanojamo asmens rangą bei politinius šiame akte dalyvaujančių pusių santykius. Įdomu tai, kad net Jogailos antkapinį paminklą Krokuvos Vavelio katedroje (Lenkija) puošia medžioklinių šunų ir sakalų skulptūros.
Pristatomą sakalo gobtuvą galima pamatyti nuolatinėje Valdovų rūmų muziejaus parodoje (I maršrutas „Istorija, archeologija, architektūra“, 6 salė, 6.2 vitrina).
Kiti su sakalininkyste susiję radiniai, aptikti atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, jau pristatyti „Savaitės eksponato“ skiltyje: čia, čia.
Medžiagą parengė Jurgita Kalėjienė
Fotografas Vytautas Abramauskas
Dailininkė Jurgita Kalėjienė
Naudota literatūra
Blaževičius P. [ir kt.], Vilniaus pilių fauna: nuo kepsnio iki draugo, Vilnius, 2018.
Blaževičius P., Kalėjienė J. „Medieval falconry – archaeology and reconstruction“, in: Seeking balance: Preservation, Use, Restoration (Conference Proceedings), Riga, 2014, p. 326–341.
Blaževičius P., Rumbutis S., Zarankaitė T. „Medžiokliniai, medžiojamieji ir naminiai paukščiai Vilniaus Žemutinėje pilyje XIV–XVI a. naujausių tyrimų duomenimis“, in: Chronicle of the Palace of the Grand Dukes of Lithuania, t. 2, Vilnius, 2012, p. 299–319.
Petrauskas R. „Vytauto dvaras: struktūra ir kasdienybė“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2003, Nr. 1–2, p. 39−44.
Zarankaitė-Margienė T. „LDK valdovo medžioklės: nuo ekonominės būtinybės iki „karališkojo sporto“, in: Naujasis židinys-Aidai, t. 5, Vilnius, 2013, p. 340–347.
