,,Titanikas’’ – žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę. Nors ,,Titaniką” vandenyno bangos pasiglemžė prieš šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, kad tarp daugiau nei 1,500 tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai…
Tokį intriguojantį tekstą ant vienos knygos viršelio perskaičiau prieš porą mėnesių Vilniaus knygų mugėje. Parūpo ne tik perskaityti ką tik ,,Obuolio’’ leidyklos išleistąknygą ,,Titaniko lietuviai’’, bet ir artimiau susipažinti su autorėmis. Su viena jų – Vilniuje gyvenančia Gerda Butkuviene – pavyko pabendrauti iš karto po mugės, su kita –Vaida Louvel (Vaida Lowell), gyvenančia Amerikoje, kalbėjausi jau grįžęs į Čikagą. Beje, šiandien, balandžio 14 d., kai minime 100-tąsias ,,Titaniko” tragedijos metines, Vaida lankosi Lietuvoje, kur kartu su bendraautore Gerda pristato savo knygą ,,Pegasus’’ knygyne Vilniuje.
Projekto vairininkas – Garis Louvel (Gary Lowell)
Vaida Louvel, žurnalistė iš Panevėžio, dar besimokydama Vilniaus universitete pradėjo aktyviai bendradarbiauti su regionine Lietuvos spauda. Kelias vasaras praleido „Panevėžio balso’’ redakcijoje, ruošdama straipsnius įvairiomis temomis. Už aktyvią veiklą vietinėje spaudoje VU Žurnalistikos instituto buvo apdovanota pirmąja Amerikos lietuvės išeivės Salomėjos Narkeliūnaitės vardo stipendija. Kartu su kraštiete ir studijų drauge Gerda Butkuviene studijų metais rengė VU Studentų atstovybės mėnesinį puslapį laikraštyje „Universitas Vilnensis’’. Vieną sezoną Vaida sėmėsi žinių „TV3’’ ir „Aukštaitijos televizijos’’ žiniose. Po studijų išvyko į JAV.
Gyvendama Maine valstijoje, nuo žurnalistikos kiek nutolo – ją pakeitė viešieji ryšiai. Dabar Vaida dirba informacinių technologijų konsultacinėje įmonėje veiklos vadove (operations manager), dažnai rengia pranešimus spaudai. Radusi įdomią temą, kurios dar nebuvo aptarusi pietų Maine spauda, susigundo parašyti straipsnį. Kartu su vyru Gariu yra įkūrusi multimedijos studiją ,,Chasing the Sun Creative Media’’.
Garis Louvel – fotografas, videografas, muzikantas ir informacinių technologijų inžinierius. Tad kuris kurį užkrėtė noru parašyti knygą apie ,,Titaniką”? Vaida papasakojo, kad Garis nuo mažens domėjosi „Titaniko’’ istorija, skaitė knygas, sekė naujienas. Pasak jo, kol „Titanikas’’ nebuvo rastas, ši tema Amerikoje prilygo „Bermudų trikampio’’teorijai: daugybė klausimų sukosi tyrėjų galvose, bet istorija liko paslaptinga.
Viskas pasikeitė 1985 metais, atradus„Titaniko’’ paskendimo vietą. Garis, pasakojo Vaida, taip pat labai domisi laivais, tad lietuvaitėms pradėjus rinkti medžiagą, jis mielai dalijosi savo žiniomis ir šaltiniais. Amerikietį ypač sudomino netyrinėta lietuviškų sąsajų tema. Kaip fotografui jam rūpėjo įamžinti vietas Masačiuseto (Massachusetts) valstijoje ir Halifakso (Halifax), Kanadoje, susijusias su „Titaniko’’istorija. Keliaudami į Halifaksą Vaida ir Garis kartu įveikė šimtus kilometrų. Garis valandų valandas praleido tyrinėdamas Ellis salos imigracinius dokumentus ir bandydamas ką nors sužinoti apie„Titaniko’’ keleivį Simą Baniulį. Bandydamas atskleisti jo asmenybės paslaptį, jis susirašinėjo su įvairiais Baniuliais (kurie, deja, nebuvo „Titaniko’’ keleivio giminaičiai) ir net privačiu detektyvu Lietuvoje.
Ilgai brandinta mintis
Pats knygos sumanymas gimė Vaidos draugei Gerdai dar prieš gerą dešimtmetį, perskaičius straipsnį Lietuvos dienraštyje apie „Titaniku” plaukusį lietuvį kun. Juozą Montvilą. Ilgai brandinta mintimi Gerda su Vaida pasidalijo šiek tiek daugiau nei prieš metus. Tema suintrigavo JAV gyvenančią Vaidą –įvykis, rodos, jau ištirtas įvairiausiais aspektais, o štai lietuviškų sąsajų niekas iki šiol plačiau netyrė. Faktas, kad Lietuvoje nebuvo išleista nė vieno sistematizuoto leidinio apie „Titaniką” ir juo plaukusius lietuvius, tapo varomąja jėga artėjant laivo sudužimo šimtmečiui. Knyga pavadinta simboliniu paminklu lietuvių, kurių artimieji neturėjo galimybės supilti jiems kapo, atminimui.
„Titaniko lietuviai’’ – Gerdos ir Vaidos pirmoji knyga. Autorės laimingos, kad per labai trumpą laiką surado leidėją. Tai Kaune įsikūrusi „Obuolio’’ leidykla, kuri patikėjo projektu ir padėjo jį įgyvendinti kaip tik prieš įvykstant ,,Titaniko” šimtmečiui.
Viena mįslė neįminta
Knygos viršelyje – pluoštas klausimų, kuriuos, matyt, autorės iškėlė sau tada, kai ėmėsi šio projekto. Kas vyko ,,Titanikui” nuskendus? Koks lietuvių, keliavusių šiuo laivu, likimas? Kokia ,,Birmos” kapitono Liudviko Stulpino, tą naktį plaukusio į pagalbą ,,Titanikui”, istorija? Ant kokio žuvusio keleivio kapo nevysta gėlės ir nuolat paliekami kino bilietai? Kodėl vienas laivas po šios tragedijos vadintas „mirties laivu’’? Kas 14 metų iki laivo nuskendimo mistiškai išpranašavo liūdną „Titaniko’’ baigtį? Tad ar pavyko mūsų detektyvėms – vienai Lietuvoje, kitai JAV – į juos atsakyti? O gal dar liko neišaiškintų mįslių?
Vaida teigė, jog į visus šiuos klausimus skaitytojas ras atsakymus jų knygoje. Tačiau autorės skaitytojams užmena mįslę apie lietuvį Simą Baniulį, keliavusį „Titaniku’’. Istorijos ir prisiminimai apie šį jaunuolį jau laiko nublukintos. Nežinia, ar šis iš Sūduvos kilęs jaunuolis keliavo savo pavarde, ar slapyvardžiu, ar jis buvo įgulos narys, ar keleivis. Manoma, kad jis bėgo nuo carinės kariuomenės persekiojimo. Lietuvoje šia istorija domėjosi kaunietis kraštotyrininkas a. a. Pranas Juozapavičius, spaudoje paskelbęs faktą, kad „Titaniku’’ be kun. Montvilos tikrai plaukė dar mažiausiai vienas lietuvis. Tačiau kraštotyrininko paliktuose archyvuose išsamesnės informacijos, deja, nėra.
Trys lietuviškos istorijos
,,Titaniko lietuviuose’’ aprašomos trijų iš Lietuvos kilusių žmonių odisėjos – Eliezero Gilinskio (,,Kūnas nr. 47”), ,,Birmos’’ kapitono Liudviko Stulpino ir kun. Juozo Montvilos. Kiekvienas jų – spalvinga asmenybė. Vaida pasakojo, kad apie a. a. kun. Montvilą yra išlikę daugiausia medžiagos – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Jis žuvo kartu su kitais nelaimėliais, o paskutinėmis minutėmis, manoma, meldėsi ir laimino skęstančiuosius. Montvilų giminė yra labai plati, jo giminaičiai iki šių dienų nenuleidžia rankų, bandydami paskelbti kunigą palaimintuoju.
Rinkdama medžiagą knygai Vaida bendravo su artimiausia gyva kunigo giminaite, dukterėčia Teresa Belies, gyvenančia JAV. Jos tėvelis a. a. Petras Montvila nekantriai laukė į Ameriką atvykstančio brolio ir labai išgyveno, sužinojęs apie tragediją. Petras buvo aktyvus New York lietuvių bendruomenės narys, žurnalistas, rašęs straipsnius ,,Draugui”. Prislėgtas nelaimės, jis savo lėšomis nedideliu tiražu išleido knygą ,,Kai grįžta praeitis”, joje aprašęs kunigo gyvenimą iki lemtingosios tragedijos.
Eliezeras Gilinskis, litvakas iš Ignalinos krašto, buvo nagingas spynų meistras. Amerikoje jis ketino atidaryti savo spynų fabriką, vėliau galbūt į svajonių šalį pasikviesti ir giminaičius.
Deja, likimas jam tą lemtingąją 1912 m. balandžio 14 d. kelionės pabaiga parinko šaltą Atlanto vandenyno dugną, o paskutiniuoju apdaru – drobę, pažymėtą Nr. 47. Eliezeras buvo vienintelis ,,Titaniko’’ keleivis iš Lietuvos, kurio kūnas buvo rastas ir palaidotas vandenyne.
,,Birmos” kapitonas Liudvikas Stulpinas – Lietuvoje žinoma asmenybė, pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas, jo vardu yra pavadinta mokykla Klaipėdoje. Tačiau, pasak Vaidos, nedaug kam žinoma, kad būtent šis lietuvis skubėjo į pagalbą padėti skęstančiam ,,Titanikui”. Laivas ,,Birma”, atplaukęs į nelaimės vietą,rado ,,Carpathia” įgulą, jau bebaigiančią gelbėjimo darbus, todėl pagalbos toji atsisakė.
Ar tai vieninteliai su ,,Titaniko’’ istorija susiję žmonės iš Lietuvos? Mano pašnekovė aiškino, jog šių trijų asmenų vardai yra išlikę tiek rašytiniuose šaltiniuose, tiek ir „Titaniko” keleivių sąrašuose. Neatmetama galimybė, kad lietuvių buvo ir daugiau, neįtrauktų į oficialius laivo sąrašus ar keliavusių su slapyvardžiais.
Vaida Louvel sakė, kad atidesnis skaitytojas knygoje ras citatą iš beveik 100 metų senumo laikraščio straipsnio, kuriame minimi kitų keleivių pastebėti ,,lietuviai”. ,,Jau išleidus knygą, – teigė ji, – su mumis susisiekė lietuviai, teigiantys, kad ir jų giminaičiai plaukė „Titaniku“, deja, be tikslių vardų, pavardžių ar faktų. Faktus tikriname atsargiai, nes 100 metų tragediją laikas yra apraizgęs mitais ir legendomis.”
Daugiau nei lietuviškas trileris
Tačiau „Titaniko lietuviai’’ – ne vien tik lietuvių imigrantų istorijos. Čia rasime ir įspūdingas povandeninio laivo kapsulės ,,Mir” įgulos narių darytas nuskendusio „Titaniko’’ nuotraukas, autentiškus dokumentus, sužinosime apie negirdėtus istorinius vingius. Vaida sakė, kad judviejų su Gerda knygoje – daug kitur neskelbtos medžiagos.
,,Mir” nuotraukomis su knygos autorėmis pasidalijo Širšov okeonologijos instituto Kaliningrade povandeninių aparatų specialistas Viačeslavas Kušnikovas (Viačeslav Kušnikov), dalyvavęs keliose Rusijos tyrimų laivo „Akademik Keldysh’’ekspedicijose į „Titaniko’’ kapavietę Atlanto vandenyno dugne.
Gerda ir Vaida sklaidė 100 metų Lietuvos, Kanados ir Amerikos spaudą, naršė po šių šalių archyvus, ieškodamos lietuviškų sąsajų. Pavyko rasti retą lietuviškų laikraščių JAV leidėjo ir redaktorius Mykolo Paltanavičiaus 100 metų senumo knygelę, kurioje neseniai įvykusi nelaimė papasakota lietuvio lūpomis. Halifakso Nova Scotia archyvuose aptiko Eliezero Gilinskio rasto kūno aprašą ir asmeninius daiktus. Kartu su vyru Gariu Vaida turėjo galimybę aplankyti ir fotografijose įamžinti „Titaniko’’ aukų kapines Halifakso, prieplauką, į kurią buvo parplukdyti žuvusiųjų kūnai, aplankyti bažnyčias Masačiuseto valstijoje, į kurias ketino vykti kun. Montvila.
Pastebėjau, kad naudotų šaltinių ir literatūros sąraše lietuviškų bibliografinių nuorodų nėra labai daug, ypač trūksta 1912 m. JAV lietuvių periodikos. Vaida sakė, kad lietuviškų sąsajų paieškos nenutrūks.
Socialiniame tinklalapyje ,,Facebook” įkurta paskyra ,,Titaniko lietuviai” yra skirta tęsti diskusiją su visais, kam ši tema įdomi. Ar bus knyga išversta į anglų kalbą? Kol kas leidykla tokių planų neturi, tačiau daug kas priklausys nuo skaitytojų.
Knyga skaitosi kaip geras istorinis trileris, ne kaip akademinė studija. Anot pašnekovės, jų sumanymas tikrai nebuvo pristatyti sausus faktus, o papasakoti lietuvių istorijas per „Titaniko’’ ir pačios laivo kelionės prizmę. „Titaniko lietuvius’’, anot autorių, galima vadinti populiariąja ar publicistine istorija.
Rašydamos apie lietuvius, jos pasakoja ir kitų keleivių istorijas, laivo kelionę pristato atvirkštine eiga – knygą pradeda nuo tragedijos, o baigia iliuzija, jog „Titanikas’’ išplaukia į pirmąją kelionę. Įžangoje minima, kad skaitytojai, kuriems įdomi tikroji įvykių eiga, gali pradėti skaityti knygą nuo paskutinio skyriaus ir judėti į neišvengiamą laivo pražūtį Atlanto gelmėse.
Knyga „Titanikos lietuviai’’ – visai nebloga užuomazga vaidybiniam filmui. „Kol kas dar nesulaukėme scenaristų ar režisierių dėmesio, – sakė Vaida, – bet būtų labai įdomu kada nors pamatyti vaizdinę knygos interpretaciją…’’Tikėkimės. O pradžiai palinkėkime nors tiek, kad „Titaniko lietuviai’’ tarp Amerikos lietuvių taptų bestseleriu!
