A. Navys, M. Sėjūnas. ruzzija laimi

Sako, kad ruzzija laimi. Bet pažiūrėkime tiesiai, taip, kaip yra. Ar ji tikrai laimi?

Sirijoje, Tartuse, buvo vienintelė driskių jūrų bazė Viduržemio jūroje. Vienintelis uostas šalia Vakarų Europos jų karinėms, žvalgybinėms geldoms, remontui, pasipildymui. Įtakai. Rusai visai neseniai jį galutinai prašiko.

Buvę draugeliai, pusiau teroristai, pusiau sukilėliai, sutartį panaikino, visus laivus – karinius ir civilius, krovininius, išmetė. Dar kurį laiką jie plūduriavo kaip kokie šūdo gabalai reide.

„Admirolas Kuznecovas“ – vienintelis lėktuvnešis, ruzzijos karinės galios projekcija – po daugelio metų nesėkmingų lopymo darbų, gaisrų, techninių avarijų ir masinio pinigų švaistymo, Kremlius atvirai svarsto rūdijančios, skęstančios malkinės nurašymą.

Ji jau daugiau nei septynis metus nebuvo jūroje ir, tikėtina, iki rudens atsidurs metalo laužo aikštelėje. Oligarcho kišenėje. putkos piniginės galinėje kišenėlėje, kaip kokia nesėkmę nešanti džiovinta pas Kobzoną pasiųsto flotilės vado akis. „Admirolas be pantalonų“, kad jį kur, ir net ne su puse šešių rodančia, o iš viso be jokios rodyklės.

Baltijos jūra? Belieka kaip valkatoms paslapčia plūduriuoti šalia Kaliningado. Net ne patiems, o su kinų pagalba traukyti dugne kaip visiškiems padugnėms kabelius.

Iš Juodosios jūros išvarė. Kartu su visu laivynu. Kas? Ukrainiečiai! Ir ne su kokiais nors ten kreiseriais ar fregatomis. Su maguromis! Rusai nuo jų nesugebėjo apsaugoti net savo didžiausios pažibos – „Maskvos“. Į dugną ir ji, ir visi likę.

Ištikimi draugai ir sąjungininkai Armėnija su Azerbaidžanu? Pasiuntė paskui ruzzijos Juodosios jūros laivyno gelžgalius. Vienintelė Gruzija, kur padėtis abejotina, bet ir ten mėnesiais tęsiasi mitingai. Prokremlinių statytinių garantinis laikas baigiasi, kaip ir jų šeiminnkų – karo nusikaltėlių Maskvoje.

Kazachstanas? Be vizų į jį rusai patekti negali. Reikia iškvietimo ir pagrindimo, ką driskiai ten ruošiasi veikti, jei liks ilgiau, nei trisdešimt „turisto“ dienų.

Sibiras, okupuotos teritorijos už Baikalo – rusų kolonistus pasitinka užrašais bendrine kinų kalba „Sveiki atvykę į Wai Manžu (Užmanžūriją)!“

Tai ką ruzzija laimi?

Prie Pokrovsko per tris su puse metų sugebėjo užimti kažkokią miško aikštelę, kvartalą, vieno kvadratinio kilometro ploto. Tikrai, šaunuoliai. Pochlopat po plečiu (paploti per petį).

Į vieną užimtą kvadartinį kilometrą sudėjo visą ruzzijos jėgą, virš milijono taip vadinamų savo karių – žudikų, prievartautojų ir padegėjų. Negrįžtamai žuvusias ir sužeistais.

Visur kitur viską prarado. Laimėtojai, su savo caru – nevykėliu – putka priešakyje.

Trečdalis strateginės aviacijos – sudegė. Tiksliau, sudegino ukrainiečiai. Ne Ukrainoje, ruzzijos gilumoje.

Aviacija? Pusės karinių lėktuvų ir sraigstasparnių nebėra.

Desantininkai? 22-oji specialiųjų operacijų brigada?

Visi palaidoti, daugelio ir kūnai jau seniai supuvę. Kai pirksit „Čumako“ padažą, remdami Ukrainą, žinokit, kas buvo tokia gera pomidorams trąša. Taip sakant, priduoda nepakartojamo skonio.

Tais kas liko? Degeneratai, alkoholikai, kaliniai?

Aaaa, taip, korėjiečiai.

Bet ir tų iš trylikos tūkstančių daugiau kaip šeši amžiams liko Sudžoje.

Liki gyvi dar pareikalaus savo dalies, neabejotinai. Kartu su didžiuoju Si ir virš milijardo labai darbščių, labai vislių kinų.