Sulig kiekviena balandžio diena praeitin grimzta paskutiniai žiemos pėdsakai. Pelkinių miškų ūksmėje dar aptinkame nuosekliai mažtančius įšalo lopus kas ir būtų ženkliausias praėjusio metų laiko palikimas. O šiaip aukštaliemeniuose juodalksnynuose jau ne pirma diena kukliai geltonai žydi pražangialapės blužnutės, palengva kyla šviežia karčiųjų kartenių lapų žaluma, glaudžiu guotu ūgtelėjo daugiamečiai laiškeniai, iš pumpurų skleidžiasi ievų, šermukšnių lapai. Įsaulyje pražydo blindės, kiškiagrikiai, o šalpusniai žiedus jau išskleidė net pavėsingoje miško pakelėje. Pašalas naktimis sugrįžta vis rečiau ir tai augalams didžiulis postūmis.
Pievose po paskutinio lietaus kyla nauja žolė, sekliame vandenyje auga pelkinių purienų lapai.
Palei pelkinius miškus nusidriekusiuose eglynų juostose spėjo prakusti šernių auginami jaunikliai. Užklupta dažna patelė nė nesiskubina trauktis tolyn nuo guolio ir pratisai kriūkdama gąsdina prisiartinusįjį. Elnių pamėgtuose miškuose ant žemės draikosi plaukų kuokštai. Žvėrys keičia savo kailį. Oda padengti naujieji patinų ragai tįstelėjo ir praaugo sprindį. Dabar atsirandanti pirmoji jauna žolė žvėris vilioja į vandeningus ir klampius juodalksnynus bei pamiškės pievas.
Dabar gamtoje verda tikrosios lenktynės dėl vietos po saule. Eglyno ir šlapio miško sandūroje neseniai stebėta kelių juodųjų strazdų patinų kova, matyt, dėl labai tinkamos teritorijos – įprastas šio meto santykių tarp daugelio gyvūnų rūšių pavyzdys. Netgi pelkių ežeruose trumpam susispietusių cyplių pulkeliuose geltonkaktis patinėlis nepraleidžia progos peštelti snapu už plunksnų arčiau priplaukusį kaimyną. Kovojantys dėl vienintelės patelės du rudagalvių kryklių patinai savo santykius bando išsiaiškinti ore. Nuo vandens pakilusių ir veržliai ratais lekiančių trijų rudagalvių kryklių skrydis primena lenktynes. Besileidžiantys žemyn patinai susikimba ir pliumpteli vandenin. Abu paukščiai panyra ir pasirodo ne iš karto. Patelė tiktai stebi užvirusią kovą. Abudu vėl pakyla dar veržliau skristi ir darkart pasigainioję ir, matyt, nuvargę tekšteli vandenin beveik greta vienas kito ir palengva prisiartina prie tolėliau rungtynes stebėjusios patelės. O štai dviejų klykuolių porų grupėje visiška darna ir pakili tuoktuvių nuotaika. Abu patinėliai užtikrintai turi po patelę ir protarpiais kraipydamiesi prieš savo drauges pasipuikuoja tuoktuvių apdarais. Ežerų pakraščiuose plūduriuoja ar tarp viksvų pakrantėse ramiai stypso beveik vien tiktai didžiųjų ančių patinai. Tai susimeta vandenyje į draugiškas grupes, tai vėl išsikirsto kas sau. Šių ančių porų jau mažai. Mat patelės jau nuskubėjo dėti kiaušinių arba jau peri. Pavasarį bei rudenį ežerai patys gyviausi. Tada ten gali aptikti tai ko kitu laiku neišvysi. Štai jau ne pirmą kartą Gličio ežeran užlysta gulbės giesmininkės, o mažesniajame – Buveinyje apsistojo šaukštasnapių ančių pora.
Pelkėse visa jėga kunkuliuoja gyvenimas. Teksi, mekena perkūno oželiai, nuolat vandeningoje upelio vagoje žvygčioja ilgasnapės vištelės, gieda nendrinės startos. Gretimame juodalksnyne vinguriuoja skambi brastinio tilviko giesmė. Vakarop čia pat atgyja pastarojo giminaitės slankos ir kurkdamos bei ciksėdamos lekia lėtu tuoktuvių skrydžiu vis tuo pačiu ore nusibrėžtu taku. Jei ne tai, niekada nė nepamanytum, kad šitų paukščių tiek daug. Viskas baigiasi jau tamsoje. Mėnesėtą naktį šitų miško tilvikų tuoktuvių ritualai ore užtruko kur kas ilgiau. Savotiškai keista matyti kaip slankos lyg kokios pelėdos plasnoja vaiskioje nakties šviesoje. Suopių poros kartu nebematyti. Tiktai patinas tęsia kasdienius medžioklių skrydžius, o patelė dienas leidžia lizde. Į senąjį savo lizdą berže po metų pertraukos sugrįžo vištvanagiai. Dar balandžio pradžioje gretimame medyje tupėjo vienas iš plėšrūnų, kuris pasirodžius žmogui netrukus ėmė energingai kikenti ir ne ką te nutolo nuo savo gūžtos. Lizdus krauna didžiosios, paprastosios pilkosios zylės. Eglyne giedantis eglinis kryžiasnapis privertė suklusti. Nors tai ne jų antplūdžio metai, bet visgi pavienės poros ko gero pasiliko perėti.
Šiemet ilgokai laukti dirviniai sėjikai dar nebuvo grįžę ir kovui baigiantis. Pavasaris be skubos, tačiau sėjikai dažniausiai nelaukia kol paskutiniojo sniego ir įšalo nebeliks. Šiemet nežinia kodėl kelyje link savosios pelkės užtruko ilgiau nei įprastai. Tačiau, po ilgesnės pertraukos aplankius balandžio devintąją skambiai švilpčiojo ir į orą kilo trijų porų sparnuočiai. Aukštesnėje pušelėje melodingai giesmę traukė plėšrioji medšarkė. Nuo nežinomų laikų šie abiejų rūšių paukščiai yra neatskiriama aukštapelkės dalis.
Pušyne pupsi lututės. Mėnulio pilnaties naktys esančios kaip pats geriausias laikas jų klausytis susiklostė ypač nepalankiai. Stiproki vėjai ir jų atginti mėnesieną užslinkę debesys sukliudė aktyviai giedoti pelėdoms. Dabar, orams aprimus, gali jas išgirsti, tačiau giesmės skamba be užsidegimo ir su gerokais pertrūkiais.
Vienų paukščių keliauninkų akivaizdžiai mažėja arba visiškai nebematyti, bet kitiems dar – skrydžio perimviečių link metas. Tylią naktį danguje iš tolo pasigirsta artėjantys ilgesingi didžiųjų kuolingų balsai. Retesniame lapuotyne ar kur papievyje užgoždamas kitus garsus pinasi baltabruvių strazdų būrio klegesys. Pasibaigus traukimo laikui, šie paukščiai rezervate aptinkami retai. Galbūt čia peri vos viena kita pora. Jau pasirodė vėlyvesnieji migrantai. Keletas dienų, kai šiltesniu oru pragysta pilkosios pečialindos. Gana anksti- balandžio keturioliktąją pušyne stebėtas giedantis margasparnės musinukės patinėlis. Pamažu įsismagina ankstėliau parlėkę eglučių tankumynų mėgėjai erškėtžvirbliai. Jų balsus kiek nustelbia daug kur kaimynystėje įsikūrusios, regis, šiemet gausesnės liepsnelės.
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos informacija
