Raidę w jau įšventinom, kam beviauksėti, bedrumsti protą? Manyčiau, keistų minčių ji sukėlė ne vien šių eilučių autoriui.
Pirmiausia nustebino, jog šiaip lyg ir rimti istorikai ta proga nepasirodė itin rimti. Pavizgino uodegą pavėjui? Vienas paporino, girdi, šioji raidė lietuviškoj raštijoj egzistavusi dar tautinio atgimimo – „Varpo“ ir „Aušros“ – laikais, ko jos baimintis? Kitas kaip argumentą pakišo dar senesnius laikus: w figūravusi jau viduramžiais, pirmosiose lietuviškose knygelėse!
Gryna teisybė. Betgi mokslo vyrai turėtų suprasti, jog anuomet mažaraščiui broliui lietuviui bet koks kringelis būtų tikęs… Jog lietuviško, valstybės įstatymu paremto bei saugojamo raidyno – kaip dabar – neturėjome, negalėjome turėti! O lietuviška abėcėlė tam ir buvo sukurta, kad kuo greičiau atsigintume nuo šlėktų tironijos ir kalbos – kaip nuo maro…
Antroji reakcija į w įteisinimą jau grynai mano, asmeninė. Sovietmečiu kai kas netgi įtariai klausinėjo, kodėl pasirašydamas vingiuoju ne v, o w? Išties: pasirašinėjau RWanagas; visuotinės asmenybių niveliacijos laikais w man reiškė tą patį, ką dabar tam tikroj kompanijoj vidurinis pirštas. Aš – ne minia, taip noriu, man tai patinka – ir papūskit į akį! Net jeigu užsienietiška raidė rodytų mano simpatiją Vakarams (kaip ilgi plaukai bei gėlėti marškiniai…).
Tai prisimenu ne dėl asmeninio susireikšminimo: w man tik pavyzdėlis, kaip net viena raidė gali tapti ganėtinai raiškiu laisvės, tapatybės ženklu ir simboliu. Todėl jaučiuosi suprantąs išdidumu garsėjančių bendrapiliečių lenkų pastangas jį susigrąžinti. Pripažinkim: w moja dukart platesniais sparnais nei v!
Kad lenkiška didybė nepritrūktų garo, jie, kaip žinome, kai kuriems garsams fiksuoti sudvejino ir priebalsius cz, sz, rz, nors priebalsių gausa ne tik pragaištingai išpučia kiekvieną tekstą ir knygą, bet dar pragaištingiau plonina piniginę. Tačiau ar lenkai tuo skundžiasi? Ar žada kokią – taupumo, racionalumo sumetimais – reformą? Lyg ir negirdėjau juos pasukant pigesniu keliu.
Kad aukštai į Lietuvos padangę pakilusi w raidė nūn apžvelginėja naujas galimai lenkiškas kalbos (su visais ypatingais priedėliais) teritorijas, nematyti gali tik aklas. Ir vėlgi: tos ambicijos, toji potenciali ekspansija net ir man, lietuviui, suprantama. Taip jau gamtoj yra: vos atsiradus plyšeliui, braunasi, skečiasi naujas diegas, po jo antras, trečias…
O kaipgi šioj situacijoj elgiasi brolelis Jonelis? Ar gina krūtine kiekvieną savo abėcėlės raidę? Lietuvišką žodį, vardą, pavardę? Kaip niekada anksčiau apsiginklavęs politiniais, teisiniais, moraliniais šarvais, skydais bei galimybėm (šioj vietoj normaliai skamba net sąvoka „gerovės valstybė“), ar nepamiršta savosios tapatybės, orumo, pagaliau – istorinio teisingumo?
Kartu su Atgimimu patekėjo šviesus lūkestis: pagaliau! Visas pasaulis pamatys, jog Lietuva nėra šviežiai sugalvota valstybė. Nukris nuo mūsų pečių girnapusė su „didžiąja rusų kalba“, pasirašysime tikrą, objektyvią savo tautos istoriją. Ką jau ką, o kalbą, savo prigimtinį paveldą, nusvidinsim iki šventojo Gralio spindesio…
Motyvacija tryško fontanais. Jei sovietiniam mokslui aiškiai stigo drąsos ir vaizduotės (ir kaip tokie vaisiai galėjo sunokti, gyvenant lagerio aptvare?), dabar šviesuomenė galėjo kvėpuoti laisvais plaučiais, viso pasaulio oru. Atsivėrė archyvai – ir ką pamatėm? Mano senelė caro laikų bažnyčios metrikose buvo įrašyta jau kaip Vanagasova; mano svainis, dar pamenantis Oželio, Ožio pavardę, jau senokai buvo virtęs Kozlovskiu, o paskui Kazlausku (kaip ir tūkstančiai kitų lietuvių…); grafų Zavišų dvaras Zavišiškiai dabar kažkodėl vadinamas Zaviesiškėm; klebonas Ūselis XX a. pradžioj, grynai lietuviškoj Anykščių parapijoj, sugebėjo virsti lenku Ussiel… Ir t.t., ir pan.!
Kaip žinome, fanatiškam Lietuvos istorijos tyrinėtojui Česlovui Gedgaudui vaizduotės tikrai netrūko. Nors šiandien ir pasišaipom iš jo palikimo, dėl vieno dalyko jis tikrai neklydo: senosios Lietuvos istorijos šaltiniai daugeliu atvejų nelietuviški, rašyti nedraugų, o vėlesni atėjūnai sistemingai trypė, niekino jiems neparankius mūsų kultūros ženklus ir pėdsakus, o pirmučiausia jos gyvybės šaltinį – kalbą.
Ir štai dabar!
Kaip K.Šimonio paveiksluose skleidėsi spindulingos vizijos. Dailininkams nebereikės tapyti plakatų, melžėjų ir mechanizatorių, poetai nebesidangstys visokiais kukučiais bei metaforom, galės viską lieti „iš dūšios“, iš širdies į širdį! Sulenkintoms, surusintoms, suvokietintoms pavardėms, vietovardžiams grąžinsime baltiškas prasmes; savo vaikams, žiniasklaidai, sporto klubams, muziejams ir viešbučiams, prekybos centrams ir restoranams suteiksime gražius lietuviškus vardus, bylojančius apie garbingą, išskirtinę, neblėstančią mūsų savastį…
Ar šios vizijos šiandien neskamba kaip naivūs idealistų svaičiojimai?
Naivu net klausti!
Paminėsiu tik vieną epizodą.
Praėjus mažne 25 metams po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, šviesios atminties anykštėnas, Pasaulio anykštėnų bendrijos pirmininkas, akademikas Antanas Tyla parašė kreipimąsi Vyskupų konferencijai, siūlydamas viešai atsiprašyti dėl šimtmečiais bažnyčios vykdyto lietuvių tautos diskriminavimo, lietuvių kalbos, kaip integruotos tapatybės naikinimo, fizinio ir ideologinio persekiojimo.
„Lenkijoje netelpantys ir į Lietuvą atvykstantys lenkai kunigai bažnytinėje raštvedyboje niekino ir žemino lietuvių kalbą, viską slavino, iškraipydavo krikštijamų naujagimių pavardes, vardus, gimimo vietovardžius“, – rašė garbus istorikas, džiaugdamasis, jog „lietuvių tauta iškentėjo, bet kilniai ir didvyriškai apgynė ir išsaugojo lietuvių kalbą, kaip Aukščiausiojo sukurtą žmogiškąjį turtą“.
Prabėgo dar beveik 10 metų, o kas pasikeitė? Kol gainiojom padebesiais ereliškąjį w, tautinis idealizmas blykčioja jau tik žaltvykslėm pakrūmėse… Išvardinti „naujo tipo“ pavardes, kai moterys renkasi „trumpikes“ arba vyriškas, dažnai net nelinksniuojamas? Gal pateikti sąrašą vaikų vardų, kurie ne tik netautiški, bet ir nežmoniški? Tiek to, ilgas būtų tas sąrašas, o ir vaikų gaila…
Kas žingsnis šitaip. Štai važiuodamas į Kėdainius, pakelėje skaitau nuorodą: „Czeslawo Miloszo gimtinė“. O nuvykęs į Nidą matau: „Thomo Manno muziejus“. Ir šiaip svarstau, ir kitaip: kokia kalba čia parašyta? Lietuvių? Ne. Lenkų? Ne. Vokiečių – irgi ne. A, supratau: didžiaraščių!
Betgi brolelis Jonelis toks… liberalus! Vis bijo, kad bus apšauktas prasčioku, tamsuoliu, kaimiečiu. Viena ranka diriguodamas pasaulio lietuviams tautišką giesmę, kita taip pravėrė Lietuvos vartelius, kad siūbtelėjo visa rusakalbių lavina…
Jau, žiū, invaziniai kiekybe nustelbė ir vietines w raidės patriotų gretas, juolab veikiausiai atplukdė dar karštesnių savo teisių gynėjų…
O Jonelis? Tebeskėsčioja rankomis nesumodamas, kaip čia visiems vienu metu įtikus, patikus, ginkdie nieko neįžeidus – ir uždirbus? Tiek pasaulinių tendencijų, madų, empatijų, globalios darbo pasiūlos, kad lietuviškai jau nė nebeaprėpsi, neišsakysi visko! Matyt, mūsų kalba išties pernelyg sudėtinga, o gal sekli, užmaurojusi – taigi atgyvenusi…
Ir pradeda Vilnius naują dieną nebe nuo raidės v, net ne nuo w (Wilno…), o nuo nūn smarkiai išvešėjusios z: zdorov!
O todėl, kad Jonelis. Krikščioniškas vardas, nekrikščioniška lietuvių kalba, etninė kultūra, viena koja lyg krikščionis, viena lyg ne. Neturi Jonelis tvirtos dvasinės atramos, kaip, kad Janas ar Ivanas. Štai būtų jis ne Jonelis, o koks Gediminas, Kęstutis ir t.t. – tvirtai stovėtų.
Ką veikia kunigai iš “strateginės partnerės” Vilniaus, Šalčininkų rajonuose? Ar tik Dievo žodį skleidžia? Kas gali paneigti, kad padeda įgyvendinti “strateginės partnerės ” interesus Lietuvoje?
Čia ir abejoti nereikia – žinoma, kad įtvirtina Lenkijos interesus.
Bet kas čia neįprasta ekspansinės pasaulėvokos sąlygomis? Čia tik lietuvis savo ikikrikščioniškos sielos gilumoje tuo stebisi, nes jam tai svetima toje gilumoje, ne jo tai pasaulėvoka. Bet tai tik atgarsis jau, tolimas.
Apskritai atsižvelgiant į Lietuvos santykių su Lenkija istoriją, Lietuvos bažnyčios vaidmenį lenkinant žmones Lietuvoje, to lenkinimo antilietuvišką palikimą žmonių sąmonėje, jos bažnyčia privalo priimti nuostatą, kad kunigų iš Lenkijos tarnaujančių Lietuvos bažnyčiose būti negali, kad pamaldas, pamokslus lenkų kalba Lietuvos bažnyčiose atlieka tik kunigai lietuviai. Tai Lietuvos bažnyčiai būtina spręsti nedelsiant, kad nenuėjus vėl tuo viduramžiais buvusiu pražūtingu lietuvybei ir valstybei keliu.
Sutinku su jumis 1 : 1, gerbiamas Mikabali.
O kodėl manote, kad Lietuvos bažnyčiai rūpi lietuvybė ir ši valstybė? Lietuvybė ypač. Juk tikroji lietuvybė – tai rakštis krikščionybės subinėje.
Yra Lietuvoje dirbančių kunigų ir iš kitų šalių: Vokietijos, Italijos, kt. Bet jų yra vienas-kitas ir jie pramoksta lietuvių kalbos, ir mišias laiko lietuviškai. Lenkai kunigai, kurių yra daug, kiek girdėjau, niekada nemoka ir neketina mokytis lietuviškai, jie nelaiko mišių lietuvių kalba. Akivaizdu, kad lenkų kunigų misija čia labiau ne religinė, o grynai šovinistinė, Lenkijos kūrimo už Lenkijos ribų misija. Jų antplūdis yra masinis, organizuotas, tikslingas ir jie sąmoningai kuria čia Lenkiją šitoje niekieno žemėje. Niekieno, nes lietuviai sąmoningai ir tikslingai nekuria Lietuvos, viskas palikta savieigai arba lietuvybė net sąmoningai dusinama.
Ar ne Švietimo ir mokslo ministrė socialdemokratė Popovienė patvirtino tvarką, pagal kurią lietuviškose mokyklose klasėje privalo būti ne mažiau negu 21 mokinys ( su retom išimtim), o “tautinių mažumų” mokykloms toks reikalavimas netaikomas, matyt, gali būti formuojamos klasės ir iš 3 mokinių? Ar tai nėra galima lietuvių diskriminacija Lietuvoje?
Jei politikams Lietuvos likimas nerūpi, turėtume kažkur kreiptis teisinės pagalbos. Kalba ir tautybė naikinama etninėje lietuvių tautos žemėje! Ginamas okupacijos palikimas, kolonistų „teisės”, o lietuviams trukdoma turėti savo mokyklas savo pačių valstybėje. Jie arba turi važinėti į mokyklą kad ir už keliasdešimt km, arba mokytis čia pat mokykloje buv. okupantų ar kolonistų kalba.
Latviai laiku susigriebė, o mūsų politikai nei dėl 2-kalbio paso, nei dėl mokyklų bei „tautinių mažumų”, nei dėl prie nykstančių sparčiai artėjančios mūsų Valstybinės kalbos viršenybės nė piršto nepajudino? Ir neatsakys už tai?
W raidę lenkai perėmė iš vokiečių. Pirmieji w raidę pradėjo naudoti dalies vokiečių ir olandų protėviai frankai, iš jų perėmė kiti protėviai- saksai, taip pat anglosaksai,vėliau ši raidė keliems šimtams metų įsitvirtino šiaurės germanų kalbose .Dar vėliau vakarų germanai (vadinti bendru vokiečių vardu) atnešė šią raidę ir į lenkų raidyną.
Tie, kurie rašo, yra rašytojai. Tie, kurie skaito, yra skaitytojai. Anykštėnai garsėja rašytojais, bet skaitytojai, atleiskite, jie prasti. Susisiekiau su Vilniaus anykštėnų sambūriu akcentuodamas, kad knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” e-formato dalyje parašyta apie pasaulinio garso rašytoją “Atlantologijos tėvą, Ignotą Žiogelį (Ignatius Donnelly), parašiau apie susietą su vandeniu “Atlantidos Kryžių”, kurį, supratęs konstrukciją, galėčiau, jeigu ką, padėti atkurti Ignoto Žiogelio tėviškėje, daviau savo telefono numerį ir…anei kriukt. Ir visa tai reiškia, kad Vilniaus anykštėnų sambūrio žmones, kaip skaitytojai, yra prasti. Dėkoju.
Jie, matyt, neblogi protautojai ir geba atskirti svaičiojimus nuo ne🙂
Ir šiaip – gal gana visur brukti savo knygą? Ir lakyti kvailiais visus, kurie “nesugeba įvertinti jos vertės”?
>Rimgaudui
Žinai, kas tau į akį?
>Rimgaudui
P.S. Ignotas Žiogelis buvo dabartinio Anykščių rajono gyventojas. Giminių išlikusių ten yra. Su seniūnu kalbėjau apie tai. Pristatymo metu už nuopelnus Lietuvai kviečiau susirinkusius paminklą Anykščiuose jam pastatyti. Ir pataisau jus jūsų paskutiniame sakinyje, kur turėjo būti parašyta netaip kaip jūs parašėte, o kurie “nesugeba įvertinti jos IŠLIEKAMOSIOS vertės”.
Čia skamba lyg kaip “Maskvos” ukrainiškų sudrausminimų aidas…
Humoristas sakytų : Lrnkai pasiėmė W iš germanų, kad bent tuo prilygtų vokiečiams 🙂
Kitas humoristas sakytų: Lmkai pasiėmė W iš germanų, kad baisesni rusams atrodytų.
Jeigu bendriniais apeliavimais į Dievą, moralais W raidės nepašaliname iš akių, tai gal griebkime pavardėmis linksniuoti tuos, kurie būdami valdžioje ją įstatė lietuvių žemės žodžiuose vietoje savosios V.
“Teismas nusprendė: reikalavimas švietimo įstaigų vadovams mokėti rusiškai ir lenkiškai yra teisėtas.BNS.2023 m. birželio 1 d. 11:17.Vilniaus rajono mero nustatytas reikalavimas švietimo įstaigų vadovams mokėti tautinių mažumų kalbą yra teisėtas, konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT).
Jis trečiadienį atmetė Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą, kuriame šis prašė įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės merą pakeisti švietimo įstaigų vadovų pareigybių aprašymus ir panaikinti juose nustatytą specialųjį reikalavimą mokėti tautinių mažumų mokomąją kalbą, tai yra lenkiškai arba rusiškai.
LVAT teigimu, valstybės ir savivaldybių švietimo įstaigų steigėjai turi teisę pasirinkti kvalifikacinius reikalavimus, labiausiai atitinkančius švietimo įstaigos veiklos pobūdį, tikslus, teikiamas paslaugas, ir juos nurodyti įstaigos vadovo pareigybės aprašyme.alfa.lt/aktualijos/lietuva/teismas-nusprende-reikalavimas-svietimo-istaigu-vadovams-moketi-rusiskai-ir-lenkiskai-yra-teisetas/291576/
Viskas suprantama šalyje valstybiškai yra mokoma ir lenkiškai ir rusiškai, taigi teismas tokiu atveju spręsti kitaip neturi teisinio pagrindo. Tad pirmiausiai yra naikintinas valstybinis mokymas tomis kalbomis, tačiau ministrai šito klausimo taip ir nesprendžia, kadangi lenkų atžvilgiu galioja 1994 m. bendrumo su Lenkija sutartis, kuri galėjo būti vienašališkai netęsiama jau nuo 2009 metų, tačiau Prezidentai šito nedaro. Taigi išeina kaip toje pasakoje, klausiant dėl ožkytės priganymo…
Zita ŠLIČYTĖ: Migruojančios „smegduobės“ atpažinimas
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/isklausyk-respublika/zita-slicyte-migruojancios-smegduobes-atpazinimas/
„ […] autoriaus viltis yra ne pasidalyti visų pusių argumentais, o pasiūlyti pagrįstą migracijos reiškinio vertinimą ir jo sprendimo kryptį. Kryptį, kuri leistų tikėtis lietuvių tautos ir valstybės išlikimo ilgus amžius po to, kai mūsų čia nebebus. Galbūt tai verta brangaus skaitytojo laiko.”