Universitete bendrakursis diskusijoje pateikė fundamentalų teiginį: kai žmonės bando kurti rojų, tai visada baigiasi pragaru. „Nes tai – Dievo kompetencija“, antrino kitas bendrakursis, šiandien – žinomas karo istorikas. Apšvietos filosofai juokavo, kad, išvaryti iš rojaus, žmonės vis ieško skylių tvoroje.
Nuo Tomo Moro (Thomas More) kurta daug utopijų – idealizuotų visuomenės vizijų. XX a. procesai sukūrė priešingą žanrą – distopiją, apie tai, kaip kuriamas rojus, o sukuriamas pragaras. Žinomiausios distopijos – Džordžo Orvelo (George Orwell) „1984-ieji“ ir Oldouso Hakslio (Aldous Huxley) „Puikus naujas pasaulis“. Abiejose aprašoma totalitarinė sistema, užgožianti ir pavergianti asmenį.
Dž. Orvelo distopija – itin niūri. Čia viskas kontroliuojama prievarta. Kiekvienas pilietis stebimas, kiekvienas jo žingsnis – sekamas, valdžia nurodo net ką mąstyti. Dvejamintės sistema veda į šizofreniją. Šiandien kariaujama su vienu išorės priešu, rytoj – jau su kitu, bet kiekvienas tiki, kad jo šalis visada kariavo su priešu, su kuriuo ji kariauja šiandien. Nežinojimas – jėga, karas yra taika, laisvė yra vergystė.
O. Hakslio distopija tik iš dalies panaši. Čia taip pat vyksta kontrolė, bet kiekvienas pilietis – laimingas. Neapykantos dviminutes – bene vienintelę galimybę iškrauti susitelkusią įtampą Dž. Orvelo distopijoje – O. Hakslio kūrinyje atstoja linksmas „orgi-porgi“, laisvas seksas, žaidimai, kelionės ir narkotikai.
Dž. Orvelo distopija – geopolitinė. Čia viešpatauja trys imperijos, viena iš kurių pakaitomis kariauja su kuria nors iš kitų dviejų. O. Hakslio distopija – globalistinė. Čia pasaulis – vientisas, taikus ir vienodas. Tik vienur kitur plyti rezervatai, kuriuose gyvena laukiniai, atskirti nuo savimi patenkintos civilizacijos.
„1984-ųjų“ herojus – nuolatos prislėgtas, įsitempęs, jį kamuoja frustracija, bet jam įteigta, jog dėl visų problemų kalti išorės ir vidaus priešai – užsienio imperialistai ir jų agentai, o agentai yra visi, kas išdrįsta bent kiek nuklysti nuo oficialaus kurso. „Puikaus naujo pasaulio“ personažas – visiškai kitoks.
Jo nėra jokio reikalo prievartauti, kankinimais privedant prie tokio nervinio išsekimo, jog jis pamilsta savo diktatorių. Čia žmogus viskuo patenkintas, nes jį, dar pradedant mėgintuvėlyje, suprogramuoja taip, kad jam viskas patiktų.
Vargu, ar bent vienas laisvos valstybės pilietis norėtų gyventi Dž. Orvelo distopijoje. Nebent pats svajotų joje tapti diktatoriumi ar – mažų mažiausiai – vienu iš sistemos šulų. Priešingai, O. Hakslio distopija gali vilioti net ir perskaičiusį šią knygą.
Čia svarbiausi gyvenimo tikslai – gerovė ir laimė, ir valdžia šiuos tikslus tobulai įgyvendina. Kas čia tokio, jog laisvės ir tiesos sąskaita? Žmonės suprogramuoti taip, kad jiems nėra poreikio ar polinkio ieškoti kokios nors gyvenimo prasmės už laimės ir gerovės ribų.
Iškalbinga iliustracija, atskleidžianti šių distopijų skirtumą, yra požiūris į seksą. Dž. Orvelo knygoje seksas griežtai kontroliuojamas, o viena iš svarbiausių veikėjų priklauso antiseksualinei lygai. O. Hakslio kūrinyje seksas ne tiktai laisvas, bet ir skatinamas.
Kuo daugiau partnerių ir kuo jie skirtingesni, tuo žmogus laikomas doresniu. Priešingai, įsipareigojimai lytiniame gyvenime laikomi nusižengimu dorovei. Seksas čia atskirtas tiek nuo pareigos, tiek nuo reprodukcijos. Pastarąją funkciją atlieka laboratorijos mėgintuvėliuose.
Kas bendro tarp šių dviejų distopijų, tai priešiškumas bet kokiam savarankiškam mąstymui. „1984-uosiuose“ pasitelkiama dvejamintė ir radikalus sąvokų reikšmės pakeitimas, pavyzdžiui – įteigiant, jog laisvė yra vergija.
Sąvokos keičiamos ir „Puikiame naujame pasaulyje“, ydas pavadinant dorybėmis ir atvirkščiai. Kuo išskirtinis pastarasis kūrinys, tai kad žinios čia skatinamos, tik be supratimo.
O. Hakslio herojus žino apibrėžimus ir iškaltus teiginius. Pavyzdžiui – kad Nilas yra didžiausia Afrikos upė. Bet paprašytas tą patį pasakyti savais žodžiais, tarkime – paklausus, kuriame žemyne teka Nilas, žmogus pasimeta, sutrinka ir tyli arba atsako ta pačia išmokta fraze.
Dž. Orvelo distopijoje viskas grindžiama politika. O. Hakslio kūrinyje viską apibrėžia ekonomika. Laimingas pilietis gerai dirba, o gerai veikianti ekonomika leidžia jam būti laimingu.
Žmonės mėgintuvėliuose suprogramuoti pagal ekonomikos logiką: kuriami imbecilai juodadarbiai ir intelektualai kvalifikuotai veiklai.
Šie – pavojingesni, nes gali pradėti mąstyti apie gyvenimo prasmę. Visgi įtraukimas į „orgi-porgi“ padeda neutralizuoti net ir intelektualiausius piliečius.
Dž. Orvelo aprašyta sistema grąžtu skverbiasi į piliečio smegenis, kad kiekvienas prasižengėlis pripažintų sistemos gėrį ne tiktai kitiems, bet ir pačiam sau. „Dabar jis myli Didįjį Brolį“. O. Hakslio distopijoje net bausmė atitinka laimės kriterijus: prieštarautojai išsiunčiami į salas, kur gali iki valiai bendrauti su tokiais pat, kaip jie, o tai reiškia – pačiais laisviausiais ir įdomiausiais žmonėmis. Jie čia gauna tai, ko nori.
Įdomu, jog O. Hakslis, cituodamas Viljamą Šekspyrą (William Shakespeare), meta iššūkį beveik visai šiuolaikinei filosofijai. Šioje citatoje sakoma, jog vertė yra savaiminė, o ne sąlygota kieno nors vertinimų.
Deja, šį klasikinį principą, pasidavę nūdienos konjunktūrai, neigia net ir tokie konservatyvūs genijai kaip Vytautas Radžvilas ir Alvydas Jokubaitis. Vertybių subjektyvumas dabar – beveik konsensuso dalykas.
Šių dviejų distopijų skirtumus galėjo sąlygoti ir pačių autorių sielų savybės. Visgi tiksliau būtų pasakyti, kad jie aprašė skirtingas totalitarizmo formas. Dž. Orvelas – stalinistinę, O. Hakslis – trockistinę, atmiežtą froidizmu.
Ne šiaip sutapimas, kad O. Hakslio „Didysis Brolis“ vadinamas tai Fordu, tai Froidu. Šiandien trockistinis ir froidistinis totalitarizmas vadinamas liberalia demokratija.
Mažai, kas bežino, tačiau distopijos žanras palietė ir lietuvių literatūrą. Prieštaringasis Vytautas Petkevičius, savo kūrybinę karjerą baigęs paskviliais „Durnių laivas“ ir „Durniškės“, išleido tris pasaulinės humanitarinės reikšmės kūrinius – „Molio Motiejus – žmonių karalius“, „Sieksnis, Sprindžio vaikas“ ir „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“. Iš jų pirmoji knyga turi utopijos, trečioji – distopijos bruožų.
Molio Motiejus kuria teisingumu grįstą visuomenę, kurioje žmonės skatinami būti tobuli. Praradę galimybę klysti ir taisyti savo klaidas, stokojantys meilės ir dvasinių polėkių, jie vienas po kito sukyla. Žmonių karalius žūsta, o jį įkvėpusi Tiesa taria, jog šis teisingiausias karalius – ne pats geriausias.
Mikas Pupkus savo kelionėse atsiduria Nailono šalyje, kur žmonės valgo dirbtinius maisto produktus, o visa gamta – užteršta. Šiems žmonėms vadovauja geras ir protingas valdovas, kuris tačiau skiria valdininkais niekšus. Paklaustas, kodėl taip elgiasi, jis atsako: be tokių valdininkų žmonės pamirš patys tokie buvę.
Apibendrinant galima pasakyti, jog net ir dorybėmis grįsta utopija gali virsti distopija. Iš dalies tai patvirtina ir sovietinė patirtis, kai tikėtasi, jog žmonės dirbs iš idėjos ir su visais dalinsis, bet, panaikinus natūralų žmogaus norą prasigyventi, sukurta ekonominė sistema, iš anksto pasmerkta žlugimui.
Daug blogiau, kai sistema remiasi ydomis, o būtent jomis remiasi tiek Dž. Orvelo, tiek O. Hakslio aprašytos politinės sistemos. Dabartinę santvarką, kurioje gyvena didžioji dalis Vakarų pasaulio, galima lyginti tiek su pirmąja, tiek su antrąja distopija.
Čia žmonės išties įtraukiami į nuolatinę orgiją, viską skaičiuojant ekonominiais ir hedonistiniais kriterijais, bet vietoje laimingųjų salų, kurias aprašė O. Hakslis, prieštarautojai patiria Dž. Orvelo nupieštas represijas ar – mažų mažiausiai – ištremiami į pragarą užribyje.
O. Hakslio aprašytąjį vaizdą dar koreguoja Klaivo Ljuiso (Clive Staples Lewis) pragaro aprašymas knygoje „Didžiosios skyrybos“.
Čia pragaras – tai vieta, kurioje žmogus gauna viską, ko panori, trūksta tik vieno: iš to gauti bent menkiausią pasitenkinimą. Šiuolaikinės Vakarų distopijos skatina žmogų ieškoti vis naujų potyrių, kurie tik išsekina, užgoždami bet kokius prasmės horizontus.
Mums dar toli iki Kinijos distopijos, kur visi pagal Dž. Orvelą suskaičiuoti ir užfiksuoti moderniųjų technologijų pagalba. Tik va, laiko klausimas, kada Vakarų distopijų kūrėjai sumanys pasinaudoti išmėginta ir puikiai pasiteisinusia metodika. Šiandien dar galime sukilti. Bent jau morališkai ir politiškai. Laikas kapsi.
Autorius yra istorikas ir politologas
Rusų technologinės žvalgybos veteranas apie dabartinę technologijų padėtį ir naudojimą geopolitikoj:
России осталось 36 месяцев:
youtube.com/watch?v=11cmyUNKCe8&t=1264s
Vėl bruki žudikų ruskių kirilicą lietuviškai bendruomenei. Esi bjauraus (agresyvaus) būdo.
Jei jau taip, tai pratęskime žudikų sąrašą – Izraelis, JAV, JK ir t.t.
Kieno Krymas?
Aišku, kad Lietuviškos karalystės.
Čia tik nuoroda į šaltinius, tamsta. Nuorodos aš redaguoti negaliu. Nieks nieko tau per jėgą nebruka. Tai tik dar vienas šaltinis, kuriuo gali, jei nori, pasinaudoti. Džiaugiuosi, kad bent tu esi ramaus būdo.
Šaltinis su kirilica labai dera tomkinių respublikai – vatnikų būreliui.
Alke puoselėjamas lietuviškumas. Dergi ir dar priešgyniauji, kaip tikras agresorius.
Tai kas bus per pilnatį?..
Sukilimas LDK a_t_s_t_a_t_y_m_u_i, kad ir 107 metams praėjus nuo 1918 vasario 16. Reikalingi 7 (…) kunigaikščio titulo verti vyrai.
1918 vasario 16, Lietuvos taryba paskelbė a_t_s_t_a_t_a_n_t_i nepriklausomą Lietuvos valstybę (LDK) ir buvo pradėtas a_t_s_t_a_t_y_m_a_s, kai 1918 liepos 11 Lietuvos Valstybės Taryba paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, bet 1918 lapkričio 2 Lietuvos Valstybės Taryba buvo bolševikų priversta atšaukti (LDK) a_t_s_t_a_t_y_m_ą ir pradėti (niekada istorijoje nebuvusios Lietuvos) bolševikinės respublikos kūrimą.
Bolševikų (…) konclagerinis projektas respublika-2 žlugo.
Geriausias priešnuodis yra bent jau keliapolis pasaulis. Tik tokiu atveju bus varžytuvės, o, kad jose bent jau išlikti, reikia remtis ir į mąstančius, kūrybingus žmones.
Tiesa, Orvelo aprašytose trijose imperijose viešpatauja visiškas totalitarizmas. Diskutuotina, ar jis galimas, kai imperijų daugiau, nei viena. Juk kiekviena jų varžosi su kitomis ir siekia išsiplėsti ir tada neišvengiamai siekia įgyti pranašumą, o jo, turint uždurnintą visuomenę, nepasieksi. Nors, susitarimas tarp trijų galimas. Tarp daugiau sunkiau susitarti, tad siektinas toks daugiapolis pasaulis, kuriame yra daugiau, nei trys imperijos. Toks, lyg, ir formuojasi dabar, ir tai teikia vilčių.
Gal grynų Orvelų ir Hakslių pasaulyje ir nėra, bet Trampo supratime yra labiau išreikštas ekonominis – hakslinis, o tarkim Kinijos, Putino orvelinis – politinis požymis. Europa yra ir vieno ir kito pusiausvyroje. Dar pridurčiau. kad
seksas – kaip bejausmystė vietoje meilės jausmo yra skurdžiaus šėtonizmo įsitaisymas žmoguje…
Žodis “pusiausvyroje” skamba kaip kažkas teigiamo, nors šiuo atveju kalbama apie neigiamus dalykus. Bet čia šiaip pastebėjimas🙂
Nors, tai ką daro Trumpo administracija, po jo “dylais” galima matyti vis tik tradicinių vertybių pamatą. Vis tik tai labai susieti dalykai.
Tai, kas matosi Trampo vidaus administravime, laikyčiau tik orvelizmo plūdurais vidaus gyvenime hakslizmo vandenyne. Tai – ne iš krikščioniškų tradicinių vertybių pamato – “mylėti artimą kaip pats save”.
Europos valstybių tapimas ES yra išgyvenimo konstruktas atsiradus pasaulyje trims gigantams.
Europos tapimas ES, man atrodo, yra Europos Socialistinių Respublikų Sąjungos kūrimas. ,,Nuo Lisabonos iki Vladivostoko.”
Ekonomika, išvertus į lietuvių kalbą, yra darbas. Taigi, vieni nori dirbti, tai yra – gyventi ir leisti gyventi kitiems, o kiti nori kariauti.
Kas nori kariauti?
Lietuviškos karalystės jungtinės pajėgos
Taip, Rusija, teroristai nori kariauti, tai Amerika, pasaulis negali nustoti gaminti ginklus, jais ginkluotis, nes gali būti Rusijos, teroristų užpulti ir paversti vergauti. Tai šiandien tokia tiesa susidariusi pasaulyje.
“Dėl Vokietijoje padegtų kariuomenės mašinų įtariami Rusijos agentai: paaiškėjo daugiau detalių 2025-06-27 14:57 / šaltinis: tv3.lt Erfurte (Vokietija) prieš kelias dienas buvo sudeginti šeši kariniai sunkvežimiai. Pasitvirtino versija, kad dėl padegimo įtariami Rusijos agentai. Apie tai Tiuringijos kriminalinės policijos departamentas pranešė televizijos kanalui MDR…” tv3.lt/naujiena/uzsienis/del-vokietijoje-padegtu-kariuomenes-masinu-itariami-rusijos-agentai-paaiskejo-daugiau-detaliu-n1431851?priority=14