Ilgai ir sąžiningai, kaip būdinga lietuviško kaimo žmogui, triūsė Kazys Radzevičius užsieniuose: liejo prakaitą karštose plieno liejyklose, gamyklose, kad galėtų sugrįžęs į Tėvynę, nusipirkti žemės pėdą, tapti jos šeimininku.
Be trobesių, kad tik daugiau, Pagirių valsčiuje, Gumbių kaime, pirko užmirkusios, krūmais apaugusios žemės. Nemažai įdėjo triūso, kol pastatė trobas, išrovė kelmus, sukultivavo žemę. Atrodė, kad neužilgo ateis tas tikrasis išsvajotas gyvenimas. Šeši prakutę vaikai pradėjo krutėti ūkyje. Vyriausiam Petrui jau dvidešimt dveji, jauniausiai dukrai – dešimt.
Dingo Lietuvos valdžia, pradėjo valdyti kita valstybė, pradėjo keikti gražiau, turtingiau gyvenančius, tremti juos į Sibirą. Šeimos galva jautė besiartinantį pavojų. Visos trobos dengtos cinkuota skarda. Nors plėšk ir denk šiaudais, būtų ramiau. Nelengva viską palikus trauktis iš ūkio su tokia gausia šeima.
Atėjo lemtinga 1948 m gegužės 22 diena. Svetimos šalies kareiviai, savųjų vedlių vedami, apsupo sodybą. Šunims lojant, valdiškai pasibeldė į duris, perskaitė iš lapo ko atėję – prisimena Radzevičiaus dukra Stefanija Railienė.
Kilo sąmyšis. Mamos nebuvo, Audė pas seserį naktį liko nakvoti kitame kaime. Tėvas su vaikais nežinojo ko griebtis, ką imti. Buvo įsakyta kinkyti arklius vežimais ir važiuoti iki Pagirių
Vyriausias sūnus Petras nuėjo klojimo link kinkyti arklių, o tėvas su dukterimis kuitėsi klėtyje, krovė daiktus į maišus, ruošėsi neįprastai, nežinomai kelionei. Staiga automato serija.
Buvo labai tylus pavasario rytas ir aidas atsimušė nuo miško. Visi krūptelėjo. Išbėgęs tėvas už klojimo pamatė ant žemės gulintį, kareivių ir stribų apsuptą sūnų Petrą.
Šeima suprato, kad atsitiko kažkas baisaus. Pribėgęs tėvas pamatė sunkiai alsuojantį Petrą ir ant jaunos atšlaimo žolės tekantį iš sūnaus krūtinės kraują. Prašė suteikti jam pagalbą, bet sargyba jo neprileido, sakydami kad Petrui pagalbos nereikia. Saulei tekant, sūnaus gyvybė užgeso. Tėvą nuvarė į šalį.
Išgirdusi savame kieme šaudant, atbėgo per lauką motina. Pamačiusi už klojimo negyvą Petrą, ėmė šaukti, balsu klykti. Prie jo neprileido, liepė ruoštis kelionei.
Motina, užuot ruošusi kelionei, krovusi į vežimą daiktus, viską mėtė iš vežimo, šaukdama, kad jei Petriuko nebėra ir jai nieko nebereikia. Kareivių ji buvo apstumdyta, apmušta. Nutraukdami šurmulį kareiviai ir stribai liepė sėstis į vežimą.
Nukautą sūnų taip pat vežė kartu į Pagirius. Jį vežti išvarė kaimyną Aleksą Gaiduką. Tėvas sėdėjo suakmenėjęs, o motina visą laiką verkė, lipo iš vežimo, ėjo keliais, vis prašėsi pažiūrėti Petriuko.
Vežimai sustodavo, baudėjai keikėsi. Neapsikentęs vyresnysis Vaivadiškiuose liepė sustoti ir motinai leido prieiti prie Petriuko. Motinai dar nespėjus prieiti prie vežimo, pamatė išbalusį, kruviną sūnų, gulintį ant kruvinų šiaudų.
Buvo pats alyvų žydėjimas. Gamta pilna džiaugsmo ir pavasarinio spurdesio, o širdį taip spaudžia. Pakely priskyniau puokštę alyvų ir padėjau prie brolio kojų. Žinojau, kad jo daugiai nebematysiu, – atvirauja, grįžusi iš tremties sesuo.
Pagiriuose Radzevičių šeimą suvarė į klebonijos kluoną, kur buvo daugiau tremtinių, o Petrą paguldė prie šventoriaus ant grindinio prie bažnyčios varpinės.
Netrukus visus tremtinius išvežė į Kėdainių geležinkelio stotį. Šeima tyliai, kantriai išgyveno sūnaus Petro netektį. Tik motinai vis dažnai prasiverždavo aimana – kas gi palaidos Petriuką.
Be karsto, be drabužių, be kunigo… Tėvas visą laiką tylėjo, atrodo mąstė: ką sūnus blogo padarė, kad ji reikėjo nušauti, prie šventoriaus vartų išniekinti. Juk nuo mažens lenkė prie darbų, mokė prieš vyresnį kepurę nukelti, nors pats kaip amerikonas buvo šiek tiek atšalęs, bet motina vesdavo į bažnyčią.
Tris dienas gulėjo Petras ant grindinio akmenų, pavasario saulės kepinamas, primindamas praeiviui, kad lietuviui neliko teisės laisvai numirti savoje žemėje ir pagarbiai būti palaidotam.
Kai virš nelaimingojo po trijų dienų padėjo suktis musių spiečius, naktį paslaptingai dingo. Niekas šiandien nežino, kur jo kauleliai ilsisi. Tie, kurie žino, tyli.
Spėjama, kad prie Rudekšnos upelio, kur dabar tyčia pastatyti daugiabučiai namai, kur buvo slepiami žuvę partizanai. Žuvusiojo teta, Ona Grinienė prašė Pagirių valdžios atiduoti Petrą palaidoti. Niekas į kalbas nesileido, net pagrasino.
Tą pačią dieną, kada ištrėmė Radzevičių šeimą, dalis baudėjų atėjo su krepšiu kupinu dešrų. Pas kaimyną, Praną Gaiduką. Prašė duonos, valgė, gėrė, uliavojo. Prisigėrę ėmė šaudyti, privarydami šeimininkams baimės, kad neatsitiktų kažkas negero..
Kažkas Petro žuvimo vietoje pasodino ąžuoliuką. Gražiai sulapojo, bet nevėkšla traktoristas, ardamas nulaužė. Per mažai kalbam, per mažai rašom, kas dėjosi mūsų šalyje, kai mes neapsigynėm ir kai kėlė tautą iš gimtosios žemės.
Kur archyvų duomenys, kur tų žudikų pavardės?… Kas tai privalėjo jų ieškoti per tuos 30 metų archyvuose? Kodėl nieškota?