Nuo pat Vilniaus mažojo teatro atidarymo lankytojų akį traukia fojė sienos nišoje kabantis varpas. Jis išlietas ir nišoje įkurdintas teatro įkūrėjo, režisieriaus Rimo Tumino valia.
Šis simbolikos kupina vieta, bylojantis ir pastato, kuriame veikia teatras, istoriją, 2025-ųjų pavasarį tapo išbaigtos skulptūrinės kompozicijos dalimi. Baigiamasis jos štrichas – akmeninis postamentas su įamžintais R. Tumino žodžiais, teatrui dovanotas skulptoriaus Mindaugo Jankausko.
2025-ųjų gegužės 27-ąją teatralai, teatro bičiuliai bei R. Tumino artimieji galėjo savo akimis įvertinti režisieriaus kūrybą įprasminusią kompoziciją ir darsyk prisiminti šio teatro gyvybės įkvėpėją.
Tai, kad jo įkurtame teatre privalo kabėti varpas, buvo paties R. Tumino idėja. Varpas išlietas ir ant medinės konstrukcijos pakabintas Vilniaus mažojo teatro atidarymo proga.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad jis turi ne tik traukti akį, bet ir skambėti. R. Tuminas išrinko jam ir vietą – nišą tuomet dar tik atidarymui besirengiančio teatro fojė. Ir ne tik vietą, bet ir progą, kada turi nuaidėti varpo garsas: prieš kiekvieną premjerą, teatre tampančią ypatinga švente, juo įpareigotas paskambinti vyriausias trupės narys.
Vilniaus mažajam teatrui atvėrus duris 2005-aisiais, pirmosios premjeros proga juo skambino aktorius Gediminas Girdvainis.
Su varpu save siejo ir pats režisierius. „<…> ateisiu į teatrą baltomis pirštinėmis, fraku ir cilindru pasipuošęs ir skambinsiu „bam bam“… Ilgą žilą barzdą užsiauginsiu… Visi teirausis, kas čia toks. „Čia – varpininkas“, sakys. Taip taip, prisimenu, aš jį kažkur mačiau…“, – viename interviu yra sakęs R. Tuminas, tarsi skyręs sau vaidmenį teatre, kai čia jau kurs kiti.
Ši vieta – toli gražu ne tuščias įnoris. Viena vertus, per amžių amžius jis turėjo stiprią simbolinę reikšmę, skambesiu jungė šiapusinį ir anapusinį pasaulius. Kita vertus, varpas siejosi ir su Gedimino pr. 22 numeriu pažymėto pastato istorija, kuri R. Tuminui labai rūpėjo ir žadino smalsumą.
2005 m. rekonstruojant teatro patalpas, tyrinėjant su pastatu susijusią istorinę medžiagą, R. Tuminą sudomino žinios, jog čia veikė ne viena svarbi organizacija.
Viena jų buvo Lietuvių kultūros draugija „Rūta“, kurios veikloje aktyviai dalyvavo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. 1908 m. vykusiai Antrajai lietuvių dailės parodai M. K. Čiurlionis sukūrė plakatą, kuriame figūravo varpas.
Būtent pagal pieštinį atvaizdą ir buvo išlietas varpas, dabar kabantis teatro fojė. Taip per šį simbolį tapo susieta ne tik šiapusybė ir anapusybė, bet ir skirtingos epochos bei jose gyvenę kūrėjai.
Keliolika metų fojė nišoje ant medinės konstrukcijos kabėjęs varpas dabar tapo išbaigta skulptūrine kompozicija – skulptorius M. Jankauskas sukūrė jai savotišką pagrindą.
Akmuo kaip medžiaga pasirinktas neatsitiktinai, mat R. Tuminui akmenys buvo ne tik vaizdinį krūvį scenoje suteikiantys objektai.
2020-aisiais, Vilniaus mažojo teatro trisdešimtmečio proga, paklaustas, kaip teatrą pavaizduotų paveiksle, režisierius atsakė: „Jeigu Vilniaus mažąjį, visus jo trisdešimt metų, turėčiau pavaizduoti paveiksle, pirmiausia nutapyčiau akmenį. Tai – valia, lietuviška įgimta valia, vedanti į pergalę…“.
Suformuoti postamentą, kuris grakščiai įsikomponuotų nedidelėje uždaroje erdvėje M. Jankauskui, kūrusiam ir R. Tuminui skirtą paminklą jo gimtajame Pelėdkojų kaime, nebuvo paprasta. „Skulptūrinė kompozicija teatro režisieriaus R. Tumino kūrybai įprasminti tapo nemažu iššūkiu architektūriniu požiūriu.
Vilniaus mažasis teatras įsikūręs istoriniame pastate, reikalaujančiame jautraus žvilgsnio į erdvę. Galutinis sprendimas tapo sienos nišoje kabančio varpo konstrukcijos tęsiniu, mezgančiu dialogą tarp režisieriaus ir jo įkurto teatro skirtingais istoriniais ir gyvenimo laikotarpiais.
Lakoniškas laiptų siluetas kuria nuorodą į R. Tumino kūrybą, gyvenimo, teatro ir anapusinio pasaulio jungtį, o jo išpildymui pasirinktas akmuo ne tik primena spektaklius, kurių scenografiją papildė laukuose rasti rieduliai, bet ir suteikia kompozicijai tvirtumo bei žemiškumo“, – sako jis.
Skulptūroje įamžintos ir trys R. Tumino citatos, lakoniškai perteikiančios jo teatro viziją, gyvenimo filosofiją ir požiūrį į kūrybą. Jos byloja ne apie praeitį, o apie tai, kas svarbu dabar:
„Mano požiūris – neieškoti kaltųjų, nes jų nėra, ir neieškoti teisiųjų, nes jų irgi nėra, o ieškoti darnos, kaip gyventi, kad sulauktum Viešpaties šypsenos.“
„Man rūpėjo ilga kelionė į praeitį, nes tik ten yra mūsų pradžia, ten yra šviesa… Į mirtį, kurioje yra šviesa, o ne tamsa, pažadinti tuos, kurie neišgyveno, jie prašosi mūsų dėmesio kelionė atgal ir yra kelionė į pradžią.“
„Teatro negalima surasti, negalima jo pasisavinti, negalima prie jo prisirišti, jis yra neapčiuopiamas, jis yra paukščių taku skrendantis, ieškantis poilsio žemėje… Ir kai tik jį pasikvieti, randi, išvalai jam vietą žemėje, jis nusileidžia, gyvena ir čia pat miršta…“
Viena šių citatų – iš R. Tumino pasisakymo spektaklio „Sirano“ pristatymo proga. Simboliška, kad atidengiant skulptūrinę kompoziciją, renginyje dalyvavo ir teatro trupė „Gesher“ iš Izraelio, Vilniuje viešinti ir rodanti būtent paskutinį R. Tumino pastatytą spektaklį „Sirano“.
Talentingas ir šviesus buvo žmogus. Ir kaip šlykščiai su juo, jau ligotu, pasielgė šių dienų chunveibinai – liberalai bei tuometis Kultūros ministras Kairys.
Neįžeidinėk kumunistų, kokie jie tau liberalai ?
Jų visų esmė ta pati skirtingom etiketėm apsikabinusių – liberalų, konservų, laisviečių ir kt. Bet jie ne komunistai. Šitie neigė privačią nuosavybę. O prieš tai minėti švabiniai jos neneigia. Tik teigia, kad ji turi būti išrinktųjų rankose, kurių pečius “slėgs” visa atsakomybės našta. O kiti neturės nieko ir bus laimingi.