Režisierius Rimas Tuminas: Artėjame tikros komedijos link

Gražiausias šventes ir Naujuosius sutikęs Lietuvoje, pasaulinio garso režisierius Rimas TUMINAS vėl Maskvoje, kur jo laukia dideli darbai ir pasaulinės gastrolės su jo vadovaujamu Jevgenijaus Vachtangovo dramos teatru. Prisistatantis kaip mažos, išdidžios ir darbščios tautos atstovas, užsienyje laukiamas režisierius neša žinią ir apie Lietuvą, kurios dabarčiai ir ateičiai jis negali likti abejingas.

– Visada malonus jausmas grįžti ir negalvoti, kad ryt poryt vėl reikės išeiti. Kartais taip užsimiršti, kad nebesupranti, ko tau reikia toje Maskvoje, galvoji, o ką tu ten darai, bet kai nuvažiuoji ir pasineri į darbą, tos mintys aptyksta. Teatras, kad ir kokioje šalyje jis būtų,

lieka teatru ir jame tu statai savotiškus namus, kuriuose apsigyveni. Teatras yra tavo namas, į kurį paskui kvieti užeiti ir kitus.

– Bet tas namas juk neilgaamžis, būna, sugriūna…

– Ne, jis tiktai sensta, dūlija ir jį turi prižiūrėti kaip sodą, kaip viską gyvenime turi prižiūrėti neleisdamas sugriūti, pūti, na, neapsileisdamas ir neapleisdamas kitų.

– Tą ir darėte Vilniaus mažajame teatre, atnaujindamas spektaklį „Revizorius“?

– Šiek tiek turėjau įdomių repeticijų, malonių atradimų, vėl matydamas savus aktorius, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kaip Arūnas Sakalauskas, vyresnės kartos aktorius, perduoda Chlestakovo vaidmenį patarinėdamas, siūlydamas įvairių variantų jaunam aktoriui Daumantui Ciuniui; smagu tokius kūrybinius santykius stebėti ir vėlgi atrasti ir atrasti, kokie talentingi ir įdomūs mūsų aktoriai. Įsižiebė vėl viltis ir noras su jais dirbti, tačiau išsenka laikas ir vėl turi grįžti prie prisiimtų įsipareigojimų ir juos vykdyti; tai spektaklių statymas Maskvoje ir kitose šalyse, gastrolės Italijoje, Kinijoje, Kanadoje, JAV, Turkijoje, – mes tokie populiarūs, kad net baisu, repetuoti nebėra kada (juokiasi).

  –„Revizorius“ – viena geriausių Nikojalaus Gogolio komedijų. Ką joje įskaitėte jūs ir ką iš jos norėtumėt perduoti šių laikų žmogui?

– Tai istorija jaunuolio, kuriam kaip ir kiekvienam gimusiam Dievo buvo pažadėta skirti įdomų, gražų, turiningą, prasmingą gyvenimą, bet viskas buvo iš jo atimta. Jaunuolis, pagautas polėkio susigrąžinti prasmę ir kurti gyvenimą tokį, koks jam buvo pažadėtas, meluodamas, fantazuodamas kuria gražaus gyvenimo iliuziją. Tai panašu į tikrąjį gyvenimą, bet tik panašu. Galima save apgaudinėt, kad viskas gerai,viskas gražu, kaip dažniausiai darome ir mes patys, norėdami išgyventi ir neprarasti vilties, neigdami graudžią mintį, kad tas iliuzoriškas gyvenimas vis dėlto baigsis ir ateis mirtis… Bet juk kiekviena komedija baigiasi sukrėtimu, drama arba tragedija.

 – Kokiam žanrui priskirtumėte Lietuvoje vykstantį kasdienybės teatrą? Komedijai?

– Jam artimiausia – drama, komedijos, to aukšto gyvenimo žanro, dar nepasiekėm, kol kas egzistuojame artėdami tikrosios komedijos link. O po tikrosios komedijos ir absurdizmo apraiškų jau galėsime kalbėti apie tragediją.

– Įdomu, iš kokios srities ką tik nuskambėjęs Konstitucinio Teismo teiginys, esą šeima yra neutrali lyties atžvilgiu, praktiškai praskinantis kelią homoseksualistų santuokoms?

– Dieve mano, koks provincialumas! Kokie mes išdidūs ir netgi reikšmingi dedamės, kokie dideli savo kabinetuose, ir kokie mažiukai esame pasaulyje, tokie mažiukai, kad apie mus niekas nieko nežino. Taip, mes mažiukai, bet mažiukai gali būti dideli savo orumu, savo drąsa, savo nuomone, o mes nuomonės neturim, užsienio direktyvas vykdom. Mes pamynėm savo krikščionybę, mes aiškiau nei aišku tapome priklausomi. Mes nebeturim stuburo. Daugiau nieko nepasakysiu: tai mažiukų žmonių, bailių ir netalentingų, baimė. Tai prisitaikėliai prie gyvenimo situacijos, Europos, bevaliai žmonės. Man gaila parlamentarų, Vyriausybės, visų tų, kurie kapstosi savo virtuvėje be savo nuomonės…

– O būsimų prezidentų negaila?

– Visi nori valdyt, visi nori būti prezidentais, bet ar bent vienas išdrįso pasakyti: esu prezidentas šalies, kur tūkstančių tūkstančiai gyvena žemiau skurdo ribos. Žinot, kiekvienas žmogus ar valdyt, ar pajungt kitų gyvenimus sau nori, bet valdžios siekiančių žmonių aš nesuprantu. Ko jie siekia? Ką tikisi padaryt verždamiesi valdyti biedną valstybę, kur tiek daug skurstančių žmonių? Nori padaryti juos laimingus ir, jeigu taip, kaip, kokiu būdu ketina tai daryti? Visi šneka apie partijas, programas, perspektyvas, bet niekas nekalba apie skurstantį, apie žmogų vargstantį kur nors Lietuvos kaime, kaip jį pakelti. Dėl jo niekas neina į prezidentus. Tai jeigu ne dėl jo, tai dėl liustrų, prašmatnių kabinetų, susitikimų su prezidentais ir balių?

 – Būdami Lietuvoje daug skurdo matėte?

– Ak, taip, pilnos kavinės, atrodo, kad labai gerai gyvenam, bet čia tiktai iliuzija. Žmonės eina iš ambicijų, iš to, kad nori pasijusti reikšmingu, pasiturinčiu, nori pakelt savo žmogišką orumą, prilygti kažkokiems standartams, susitapatinti su Europa. Visa tai imitacija, o realiai gyvename vos vos. Apie tuos, kurie vos vos išgyvena, ir reikėtų galvoti einant į prezidentus. Apie juos – pirmiausia. Tada tu būsi Tautos prezidentas, tada tu būsi tikras prezidentas, pažįstantis gyvenimo šaknis, o ne sosto blizgesį.

– Visą dešimtmetį besidarbuodamas Maskvoje nejaučiate pagundos pasivadinti pasaulio žmogumi?

– Atvirkščiai, aš kaip lietuvis, tik tvirtėju. Domiuosi, ką praleidau ar ko nespėjau paskaityti iš Lietuvos istorijos. Man malonu, kai Maskvos televizijos laidose istorine tema kalbama apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kokią ji turėjo įtaką ir svorį Europoje. Bet jau vis dažniau ir dažniau susimąstau, kad užtenka, gana, reikia grįžti, gal išsekau, gal, ką galėjau – padariau. J.Vachtangovo teatras klesti, aukso amžiuje gyvena, reikia išeiti, kol, kaip sakote, nepradėjo griūti, pelyti. Tokie jau teatro gyvenimo dėsniai, kad kas 7-10 metų kartojasi pakilimai ir nuopuoliai, – reikia skinti gėlę, kol ji žydi.

Išvažiuot, visada iš Lietuvos išvažiuoju su grauduliu. Kazimiera Kymantaitė kažkada mane įvardino kaip sutemų ir liūdesio režisierių. Tas liūdesys lydi mane visada ir visur. Gyvenimas teatre išvis vyksta tamsoje: salė be langų, scena be langų, – viskas juoda tamsu, – tiktai teatrinės šviesos, tiktai iliuminacijos, o išėjęs iš teatro vėlgi nei saulės nematai, nei dangaus, nes juos užstoja Maskvos namai ir sienos. Bet tik tamsoje būdamas gali galvoti apie šviesą, kaip ir kenčiantis nelaimėje žmogus svajoti apie laimę.

– Ar Jurijus Butusovas, jūsų valia tapęs J.Vachtangovo teatro vyr. režisieriumi, nėra vienas iš jūsų atsitraukimo ženklų?

– Įspėjote. Žinoma, čia šiokia tokia audra kilo, ir dar tebetvyro įtampa ir abejonės, bet aš noriu palengva įvesti jį į teatrą, aš jį, atrodo, jaučiu ir suprantu, jis man atrodo turbūt geriausias įpėdinis, jei taip galima pasakyt, arba tęsėjas, arba kūrėjas, visiškai kito galbūt teatro, bet jo teatrinė kalba man artima, suvokiama ir jį labai myli jaunimas.

Vyresnės kartos aktoriai nesupranta šito mano sprendimo, laiko jį tarytum svetimu. O ką, sakau, aš labai buvau savas, kai atėjau? Buvo įvairių peripetijų, bet laikas glosto, laikas klosto, – nereikia kreipti dėmesio į įvairias nuomones, intrigas, reikia užsispyrusiai kantriai toliau dirbt.

 – Funkcionieriams jau nebekliūva, kad nestatote šiuolaikinių rusų pjesių?

– Jau atlėgo šita banga. Čia tas pats, kaip barti Lietuvos režisierius, kad nestato šiuolaikinių lietuviškų pjesių. Statom, jeigu turim, ir statysim. Mes jų laukiam, nes kiekvienas laikmetis savo pjeses, savo kūrinius diktuoja. Man smagu, kad mūsų Mažasis teatras atsiliepia į lietuvių literatūros klasiką, Vaižgantą, Žemaitę, kalbu apie Gabrielę (Tuminaitę – aut. past.), man buvo labai įdomūs darbai ir aktorių, ir režisūros atžvilgiu, jaučiu tarsi ir pasididžiavimą, džiaugiuosi jos kaip režisierės branda ir jau galiu ją laikinai pavogti iš Lietuvos, ir drąsiai siūlyti statyti teatro namus gal kitose šalyse, Europoje ar Azijoje, kur visada lietuvių režisierius vertina ir visada paklausia: kas jūs tokie, iš kur pas jus tiek daug gerų režisierių?..

 – Nenorit pabandyti atsakyti?

– Aš manau, iš pagonystės. Iš ryšio su žeme, su ąžuolais, akmenimis. Todėl mes ir pažįstame gyvenimą, ir jaučiame jo šaknis, ir transformuojame tą gylį į poeziją. Lietuviška natūra poetizuot, lietuviai – visi poetai.

– Kaip reaguojate į pasakymą, neva R.Tuminas turi būti dėkingas Rusijai, išgarsinusiai jį pasaulyje?

– Nesąmonė. Čia rusų propaganda. Nei išgarsėjau, nei manau garsėt, aš tiesiog režisierius. Aš nedidelis Lietuvos žmogus.

– Ir ko gero, labai kuklus.