J. Vaiškūnas. Stambulo derybos: politiniai burtažodžiai plėšrūnų elgesio nekeičia

2025 m. gegužės 16 d. Stambule vykusios derybos tarp Ukrainos ir Rusijos nesuteikė vilčių taikai, tačiau sukėlė daug kalbų: politologinių samprotavimų ir išmintingų aptarinėjimų.

Pirmą kartą nuo 2022 metų pavasario abi – teroristinė Rusija ir laisva Ukraina – susitiko tiesioginėse derybose, kurios baigėsi be susitarimo dėl ugnies nutraukimo. Buvo pasiektas tik abiem pusėms svarbus sutarimas dėl didžiausio nuo karo pradžios belaisvių apsikeitimo „1000 už 1000“ santykiu. Tai tapo didžiausiu apsikeitimu karo belaisviais per visą Rusijos grobikiško antpuolio istoriją.

Rusijos reikalavimai ir Vakarų atsakas

Kaip praneša „Bloomberg“, Rusijos delegacija Stambule iškėlė griežtas sąlygas dėl taikos proceso:

• Ukrainos neutralumas – teritorijoje neturi būti užsienio kariuomenės ar masinio naikinimo ginklų;
• Atsisakymas reikalauti reparacijų iš Rusijos;
• Krymo ir dalinai okupuotų Ukrainos regionų pripažinimas Rusijos teritorija tarptautiniu lygmeniu;
• Ukrainos kariuomenės išvedimas iš Rusijos okupuotų ir dar neokupuotų teritorijų.

Šie reikalavimai, anot „Bloomberg“ šaltinių, prieštaraujantys ir JAV pozicijai, sukėlė neigiamą reakciją tarp Europos diplomatų. Jie neslėpė nusivylimo ir pasipiktinimo Donaldo Trampo neryžtingumu Rusijos atžvilgiu, nes tikėjosi iš jo griežtesnių veiksmų. Kaip teigė keli Europos sąjungos pareigūnai, „Rusija iš esmės ignoruoja realias taikos derybas, siekdama įtvirtinti savo okupacines ambicijas“.

Trampo vaidmuo derybų fone

JAV prezidento Donaldo Trampo vaidmuo šiame derybų spektaklyje – neaiškus ir netgi kontraversiškas. Iš vienos pusės, būtent jis buvo vienas pagrindinių tiesioginių derybų tarp Kijevo ir Maskvos skatintojų. Dėl šios priežasties Ukrainos vadovybė stengėsi nevertinti jo veiksmų, net jei šie buvo ne visada suprantami Vakarų sąjungininkams.

Europos politikai neslėpė nusivylimo dėl Trampo neryžtingumo ir spaudimo stokos Rusijos atžvilgiu, pabrėždami, kad jo laikysena galėjo būti lemiama derybų pasiekimams.

Kita vertus, pats Trampas atsisakė vykti į Stambulą, nepaisant viešai išreikšto ketinimo, teisindamasis „asmeninėmis priežastimis“. Šis sprendimas sukėlė daug klausimų, ar JAV galva iš tiesų trokšta apčiuopiamų pasiekimų taikos kelyje, ar tai tik parodomoji parama be aiškių veiksmų.

Be to, pasak šaltinių, Europos politikai, dalyvavę susitikime Tiranoje, išreiškė apgailestavimą, kad Trampas nespaudžia Maskvos derybose nusileisti dėl pagrindinių klausimų, tokių kaip ugnies nutraukimas ir teritorinių ginčų sprendimas.

Derybos: „dalinė sėkmė“ ar naujasis Minskas?

Kai kurie politologai pastebi, kad Stambulo derybos primena Minsko susitarimų eigą. Minsko susitarimai 2014 ir 2015 metais taip pat buvo vaizduojami kaip esminis žingsnis link taikos, tačiau tikrovėje jie tapo tik ilgalaikiu karo užšaldymu, leidusiu Rusijai sutelkti savo galią Rytų Ukrainoje.

Stambulo susitikimas, kaip ir Minskas, dar kartą parodė Rusijos sugebėjimą vilkinti klausimus, žadėti taiką, tačiau tikrovėje įsitvirtinti užgrobtose teritorijose.

BBC apžvalgininkas Svjatoslavas Chomenko Stambulo derybas įvertino kaip „dalinę sėkmę“. Rusijos delegacijos vadovas Vladimiras Medinskis teigė, kad Maskva esą yra patenkinta derybų eiga ir pasirengusi „tolesniems kontaktams“.

Ukrainos pusė, anksčiau reikalavusi tvirtų saugumo garantijų ir tarptautinių paliaubų, šįkart susėdo prie stalo su Rusija, nors karo veiksmai nesiliovė.

Tai, kad abi pusės bent jau susėdo prie derybų stalo, buvo įvertinta kaip savotiškas lūžis, nors jokie pagrindiniai klausimai taip ir nebuvo išspręsti.

Ukrainos pirmasis užsienio reikalų viceministras Sergijus Kislica taip pat pavadino derybas „daline sėkme“, pabrėždamas, kad sutarimas dėl belaisvių apsikeitimo yra žingsnis į priekį.

Vis dėlto pagrindiniai susitarimai dėl ugnies nutraukimo nebuvo pasiekti. Kislica pabrėžė, kad „net jei susitarimai lieka tik daliniai, jie rodo, kad diplomatinis kelias nėra uždarytas“.

Negailestinga tikrovė: gamtos dėsnių politika

Jeigu visą šią politinę dramą perkeltumėm į mišką, vaizdas taptų daug paprastesnis. Rusija – meška, kuriai kraujo troškulys yra natūrali būsena. Ukraina – zuikis, na gerai tebūnie – stirna, siekianti paliaubų ir saugumo, o JAV – vilkas, skatinantis derėtis, bet pats tupintis nuošalyje.

Meška į Stambulą atvyko ne tam, kad nustotų draskyti stirnas, o tam, kad naivuoliam parodytų, kad derėtis ji gali, kai jos grobis lieka nagų ir dantų spąstuose. Miško pakraštyje tupintis vilkas rėkia stirnai: „Derėkis, kol meška dar kalba! Vėliau gali būti per vėlu…“

Stirna su baime dairėsi. Derybų stalas pastatytas ne miško pievoje, o meškos urvo prieangyje.

Galiausiai, vilkas, pamatęs, kad meška vis tiek nesiruošia palikti savo grobio, tupėdamas išdidžiai pareiškia: „Sakiau gi, kad be manęs derybų nebus.“ Nes tik jis galįs sutarti su meška, nes jų derybos – tai ne kova už stirnos išlikimą, bet „puikus sandoris (rus. зделка)“. Sandoris / зделка tarp stipriausių miško plėšrūnų: kas, kur, kiek ir ką galės medžioti.

Ar galima tikėti politologų pasako(ji)m(a)is apie taiką?

Gamtos dėsniai, kitaip nei politologinės pasakos (moksl. diskursai, naratyvai) nesiremia teisės ar moralės teiginiais. Meška eina į medžioklę nesiderėdama su stirna dėl žolės lopinėlio ar naujų giraitės plotų. Vilkas nevaidina diplomatinių derybų su avimis – jo elgesį lemia ne politinės normos, o gamtinis alkis.

Stirnos bandymas derėtis su meška, tikintis, kad ji nustos medžioti, iš esmės prieštarauja gamtos dėsniams, kurie nėra pagrįsti sutarimais ar susitarimais. Politologinės sąvokos pasigirstančios ir iš pačios meškos nasrų – tokios kaip neutralumas, paliaubos ar teritorinis vientisumas – turi prasmę tik stipriojo teisei pridengti.

Tik jėgos persvara ar instinkto prisotinimas gali laikinai sustabdyti plėšrūno alkį. Meška nenustos medžioti todėl, kad stirna nori ir prašo.

Meška nepasotinta.

Stirna sužeista ginasi, plūsta paskutiniu krauju, laukdama vilko, žadėjusio per 24 valandas apginti jos teisę gyventi.

Tačiau miške teisės vietoje – jėga. Stirnos derybos su meška – ne derybos, o kova už išlikimą. Kova – pagal meškos taisykles, meškos urve. Vilkas, šūkčiodamas iš užuovėjos, ragina tęsti…

Miško gyvūnai stebi iš tolo – kai kurie tiki, kad vilkas galiausiai atneš teisingumą, o kiti sako, kad meška surijusi pusę stirnos, užmigs ir liksime saugūs…

Stambulo derybos?

Teisės kalba yra bejėgė prieš nasrus ir nagus.

Tik jėga gali sustabdyti žvėrį.

Autorius yra Alkas.lt vyriausiasis redaktorius