Priešo sušaudytas, bet neįveiktas A. Ramanauskas-Vanagas ir šiandien yra tvirtybės šaltinis

Lapkričio 29-ąją buvo paminėtas 1957 m. įvykdytas mirties nuosprendis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Gynybos pajėgų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui.

Šis partizanų vadas savo gyvenimu ir kova tapo Lietuvos laisvės simboliu. Jo tragiška istorija ne tik byloja apie žiaurius okupacijos metus, bet ir įkvepia mus šiandien.

Mokytojas – sudėtingiausiose padėtyse

Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo viena ryškiausių Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo asmenybių. Jo biografijoje svarbus vaidmuo teko mokytojo darbui.

Istorijos mokytojas metodininkas, dr. Mindaugas Nefas pabrėžia: Ramanausko biografijoje mokytojo statusas ir profesinė veikla buvo neatsitiktinė. Jis baigė Respublikos švietimo institutą, t. y. aukštąją mokyklą, ir tapo naujos kartos mokytoju.

Mokytojavimo patirtis buvo svarbi jam renkantis savo ateitį: prisitaikyti ar kovoti ir taip toliau rodyti pavyzdį, mokyti ir auklėti jaunąją kartą.

Auksė Ūsienė, LK strateginės komunikacijos analitikė, pabrėžia, kad Ramanausko-Vanago asmenybė yra ne tik istorinis, bet ir šiuolaikinis mokytojas: Adolfas Ramanauskas-Vanagas – laisvės kovų simbolis, kurį daugelis prisimena kaip legendinį partizanų vadą.

Tačiau turbūt mažai kas pasakytų, kad jis buvo ir mokytojas. (…) Partizaninio kelio pasirinkimas, kova, suėmimas, kankinimai, tragiška žūtis ir paslėptų palaikų atradimas – visa tai atrodo lyg likimo siunčiama žinia mums ir vis dar besitęsianti pamoka.

Ir po mirties – sovietinių represijų liudytojas

Istorikas dr. Arūnas Bubnys, šiuo metu vadovaujantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, ne kartą atminimo renginiuose yra pasisakęs apie Adolfą Ramanauską-Vanagą kaip ypatingai svarbų Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio lyderį, kalbėjęs apie testamentu mums paliktą laisvės kovotojo moralinę stiprybę: centro tyrinėtojų kartu su partneriais atrasti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai ir jų analizė atskleidė sovietinės „teisingumo“ sistemos iškrypimą, faktiškai vykdytų represijų brutalumą. Ir šie faktai kalba tiek mums, tiek pasauliui ir šiandien.

Vanago likimo žinutė – ryžtas kovoti

Lietuvos partizanų legendos vadovavimo gebėjimai, empatija ir nuoširdus rūpestis atsispindėjo tiek mūšio lauke, tiek kasdienybėje.

Atsargos specialių pajegų karininkas Aurimas Navys teigia: Vienas iškiliausių žaliukų vadų, generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra, be jokios abejonės, Lietuvos laisvės kovos, priešinimosi okupantui simbolis.

Kartu jis – aiškiai suprantama žinutė bet kuriam priešui, kad visi lietuviai, visi Lietuvos piliečiai, nepriklausomai nuo jų profesijos, išsilavinimo, turimų gebėjimų ir patirties, gali imti į rankas ginklą ir ginti savo šalį, būti kariais, kai to valstybei prireikia.

(…) Generolo Adolfo Ramanausko-Vanago lyderystė, manau, privalo būti tas psichologinės, moralinės, dvasinės stiprybės pavyzdys bei šaltinis bet kuriam sprendimų priėmėjui ir šiomis dienomis.

Asmenybės integralumo pavyzdys

Ramanauskas-Vanagas išsiskyrė ne tik savo drąsa ir vadovavimo gebėjimais, bet ir dėmesiu kovotojų psichinei gerovei.

Daktarė Diana Petrauskienė, tyrinėjanti partizanų mediciną, pažymi: Vanagas aplankydavo kiekvieną jam pavaldų partizanų būrį. Atvykęs stengdavosi su kiekvienu partizanu pasikalbėti apie jo viršininkus, draugus, buities sąlygas, emocinius išgyvenimus, lūkesčius.

Vakare prie laužų vykdavo partizaninio mėgėjiško teatro pasirodymai. Kiekvienas karys stengdavosi tiksliai suvaidinti sceną, atkartodamas tikrovišką savo ar draugų partizaninio gyvenimo akimirką. Tokie vaidinimai irgi tarnaudavo psichinės savijautos gerinimui.

Manau, drąsiai galima teigti, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo vienas iš pirmųjų partizanų vadų, kuris įeis į istoriją kaip kovotojų psicho-emocinės sveikatos puoselėjimo pradininkas partizaninio karo metais.

Gydytoja ir psichoterapeutė Gražina Sidorovienė atkreipia dėmesį į Ramanausko-Vanago asmenybės formavimosi ištakas: Ilgai, alinančiai ir kartais beviltiškų situacijų kupinai pogrindžio kovai kovoti bei kitus palaikyti reikėjo aiškaus savo vertybių suvokimo, prasmės matymo bei psichologinio raštingumo.

Manau, Vanagas jas ir turėjo. (…) Veikla su skautais gamtoje ugdė išgyvenimo įgūdžius. O idealų siekimas leido jam ugdytis vertybių kompasą, kas suteikia tvirtybės net ir beviltiškiausiose žmogaus padėtyse.

„Adolfas Ramanauskas-Vanagas yra amžinas įkvėpimo šaltinis, primenantis apie laisvės kainą ir kovos už savo valstybę, savo tautą svarbą.

Šiandien, minint jo tragiškos mirties metines, prisimename ne tik jo gyvenimą ir žygdarbius, bet ir svarbią pamoką – tikėjimą, ryžtą bei atsakomybę už savo Tėvynę.

Pagerbdami jo atminimą, skleiskime, kad laisvė, kuria šiandien džiaugiamės, buvo iškovota nepaprasto lietuvių ryžto ir pasiaukojimo kaina,“ – pabrėžia pilietinių sumanymų „Vanago Lietuva“ vadovas Alkas Paltarokas.

Ištirti atrasti Vanago palaikai leido patikslinti mirties nuosprendžio įvykdymo aplinkybes

Primintina, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atlikta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų ekspertizė nustatė tris naujus faktus:

1. Jau po paskelbto mirties nuosprendžio Adolfui Ramanauskui-Vanagui buvo sužalotas kaktikaulis. Tai nutiko iki mirties nuosprendžio įvykdymo likus maždaug trims-keturioms savaitėms.

Tiksliau pasakyti, koks tai buvo sužalojimas ir kuo jis padarytas, nėra galimybės, nes jo požymiai išnyko gijimo proceso metu.

2. Mirties nuosprendis Adolfui Ramanauskui-Vanagui atliktas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį.

Iš daugiau kaip dvidešimties Našlaičių kapinėse rastų sušaudytų asmenų kol kas kitų panašių egzekucijos atvejų neaptikta – paprastai budelis šaudė stovėdamas aukai už nugaros ir taikė į pakaušį ar viršugalvį, keliais atvejais aukai taikyta į smilkinį.

Tyrimų metu nustatyti sužalojimai A. Ramanausko-Vanago kairės pusės apatiniame ir viršutiniame žandikaulyje. Apatiniame žandikaulyje esantis sužalojimas yra šautinis, padarytas apvalkaline kulka.

Tikėtina, kad viršutinio žandikaulio pažeidimas padarytas tuo pačiu metu kaip ir apatinio žandikaulio, t. y. vienu šūviu. Darytina prielaida, kad dėl tokio netipinio šūvio A. Ramanauskas-Vanagas mirė ne iškart, bet po kelių minučių.

3. Adolfo Ramanausko-Vanago skelete nustatyti durtiniai sužalojimai dešinės akiduobės gilumoje, padaryti aštriu, duriančių savybių įrankiu. Žinovų nuomone, po tokių sužeidimų A. Ramanauskas-Vanagas neteko regėjimo dešine akimi.

Darytina išvada, kad šie sužalojimai atlikti kankinant Adolfą Ramanauską-Vanagą jo suėmimo dieną, nes slaptame 1956 m. spalio 15 dienos MVD kalėjimo chirurginio skyriaus akte minimos šešios durtinės žaizdos dešinėje A. Ramanausko-Vanago akyje.

Slaptame akte taip pat minimos plačios mašnos žaizdos (nėra mašnos turinio), daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda.

Ne kartą viešai skleistas KGB melas, kad Adolfas Ramanauskas Vanagas susižalojo pats paneigtas žinovų išvadomis, kad tokius susižalojimus, kurie rasti ant A. Ramanausko Vanago palaikų įstengtų atlikti tik asmuo, kuris nejaučia skausmo, mat skausmas paralyžiuotų veiksmus, atimtų jėgas ir neleistų tariamų pjautinių plaštakos, sausgyslių ir mašnelės susižalojimų realizuoti pačiam.

Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai buvo tirti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ir Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje.

Šių faktų nustatymas sustiprino istorinį suvokimą apie Ramanausko-Vanago kankinimus ir sovietinės represinės sistemos žiaurumą, suteikdami dar daugiau įrodymų apie jo didvyrišką pasipriešinimą okupaciniam režimui.