Europos politikos ir analizės centro (CEPA) vyresnysis patarėjas Edvardas Lukasas paskelbė studiją „Žaidimo planas: po Ukrainos. Rusija ruošiasi karui Baltijos šalyse“, kurioje apžvelgia naujas Rusijos keliamas grėsmes kaimyninėms šalims.
„Kremliaus karo mašina Ukrainoje nesustos. Kitas taikinys – NATO, tikriausiai Baltijos šalys“, – teigia analitikas.
Ar įžvalgos vertos dėmesio? Taip. Jos gana tikslios, teisingos ir koreliuoja su mūsų ankstesniais įspėjimais apie ruošiamą Rusijos karinę operaciją buvusios pabėgėlių iš Baltarusijos krizės laikotarpiu. Mes anuomet pateikėme ir daugiau variantų, kaip Kremlius galėtų smūgiuoti Lietuvai ar kitoms NATO šalims, bet be kaltinimų panikos kurstymu, jokios argumentuotos diskusijos taip ir neišgirdome. Buvome nurašyti kaip vietiniai durneliai.
Tačiau pasaulinę reputaciją ir autoritetą turintis analitikas mąsto panašiai, kaip mes. Pasak jo, išsekusi Rusija kol kas nepajėgi vystyti plačių karinių operacijų užsienyje, nes yra įklimpusi Ukrainoje. Bet „Rusija gali greitai atkurti savo pajėgas. O pavojingiausios atakos greičiausiai skirsis nuo Ukrainoje naudotos „mėsmalės“ taktikos. Bus siekiama ne užkariauti teritorijos plotus, o sugriauti NATO patikimumą“.
E. Lukaso teigimu, karinio konflikto atveju, NATO nedelsdama užpultų Rusijos pasisavintą Karaliaučiaus sritį, neutralizuodama priešlėktuvinę gynybą, raketų paleidimo vietas, branduolinius objektus, povandeninių laivų uostus ir kitus pajėgumus bei karinę infrastruktūrą.
Tačiau tiek Didžiosios Britanijos ekspertą, tiek mus, tokių žingsnių ryžtingumu ir efektyvumu verčia abejoti Vakarų silpnumas dėl Ukrainos karo eskalavimo baimės.
Kaip toks strateginis neryžtingumas gali atsiliepti NATO ir Baltijos šalims?
Kad pilnai atsakytume į šį klausimą, pirmiausia turime matyti platų vaizdą bendrame geopolitiniame kontekste. Rusija nei dabar, nei artimiausiu metu nepuls Baltijos šalių konvencinėmis pajėgomis – tankų kolonomis ir raketų smūgiais.
NATO rytinio flango ataka esant šiandieniniams, nors ir įtemptiems, tačiau tampriems Kinijos ir JAV santykiams, baigtųsi visiška Rusijos izoliacija, sutriuškinimu mūšio lauke trumpuoju periodu ir, greičiausiai, subyrėjimu ilguoju.
Rusija neplanuoja pulti Lenkijos ar Estijos divizijomis dar ir dėl to, kad tokia kvailystė sukeltų ekonominę suirutę visame pasaulyje ir pakenktų pagrindinei Rusijos partnerei – Kinijai.
Vadinasi, Kremlius planuoja ribotą karinę-psichologinę, galima ją vadinti ir hibridine, operaciją, kurios tikslas ne užgrobti kurią nors ar visas Baltijos šalis, o sugriauti Aljansą. Suardžius NATO vienybę, Rusijai atsiriš rankos veikti plačiais mostais.
Apie tai kalba ir žymioji Kremliaus „Naujo kartos karo“ doktrina, dar žinoma „Gerasimovo doktrinos“ vardu, nors Valerijus Gerasimovas su ja susijęs tiek, kiek mes, rašantys šias eilutes, su perversmu Mianmare.
Vėlgi, paradoksas, kad kai mes jau dešimt metų badome į ją pirštu, rodydami numatomus asimetrinius prieš Aljansą ar jo dalį veiksmus, ja remdamiesi analizuojame ir prognozuojame Maskvos ėjimus, kai kas atsiveža senolius iš už jūrų marių, kad mums, Baltijos šalims, paaiškintų apie „naują rusų kariavimo būdą“.
Bet grįžkime prie Kremliaus planų. Taigi, ką ir kaip galimai planuoja Kremlius?
Maskvai, visų pirma, reikia tarptautinio fono – dūmų uždangos, kuri pridengtų karinę provokaciją. Tuo galėtų pasitarnauti sprogęs verdantis katilas Artimuosiuose rytuose, jei Rusijai pavyktų įtikinti Iraną kilti į džihadą prieš Izraelį. Arba Kinijos imituojamas Taivano užpuolimas.
Svarbu, kad į tokių, žymiai svarbesnių už Ukrainą ar Aljanso pakraštį – Baltijos šalis, sūkurį būtų įsitraukę pasaulio galingieji. Tuomet galima veikti. Kremlius imtųsi veiksmų panašių į tuos, kuriuos darė permesdamas tūkstančius pabėgėlių per Lietuvos ar Lenkijos sienas, keldamas diplomatinę įtampą dėl neva žmogaus teisių pažeidimų, pradėdamas Baltarusijos rankomis didelio masto pratybas, siekiant destabilizuoti padėtį pasienyje, pakeldamas penktąją koloną ir aktyvindamas sabotažo veiksmus, kuriems Lietuvos institucijos, švelniai tariant, silpnai pasiruošusios.
Panašaus pobūdžio hibridinė operacija buvo repetuojama ir kaip „Wagner group“ žygis į Varšuvą, tik jis neišdegė, nes karinė grupuotė buvo įvardinta Rusijos karo mašinos dalimi, o NATO generalinis sekretorius pareiškė, kad toks veiksmas bus vertinamas kaip Rusijos ataka prieš NATO.
Tačiau Maskvai nereikia toli ieškoti, kad sukeltų dar vieną pasienio krizę. Esant nestabiliai padėčiai pasaulyje, galima mėginti suruošti diversiją kurioje nors Baltijos šalyje, įvedant į ją nedidelį skaičių karių ir technikos.
Ne siekiant ją okupuoti, o sukurti buferinę zoną, taikos koridorių pabėgėliams ar rusakalbiams. Kremliaus FSB ir SVR psichologinių operacijų kūrėjams penktojoje valdyboje tam tikslui tereiks nupūsti dulkes nuo jau parašytų scenarijų.
Po diversijos užpulta šalis išsyk sureaguotų savo pajėgomis. Prasidėtų kariniai veiksmai. Rusai gintų užgrobtą, santykinai mažą teritoriją, smūgiuodami į „karinius“ objektus šalies gilumoje. NATO aktyvuotų 5 straipsnį, bet kiekviena NATO valstybė spręstų, kokiomis priemonėmis ginti užpultą šalį.
Pagalius į ratus kištų Vengrija su Slovakija, Lisabona ir Atėnai santūriai patylėtų. Rusijai, greičiausiai, būtų pateiktas ultimatumas patraukti karines pajėgas iš NATO valstybės, o Kremlius, žinoma, tai daryti atsisakytų, motyvuodamas, jog nieko nepuola, o gina tėvynainių, kuriais pagal Rusijos Federacijos įstatymus visi esame, teises.
Jei NATO bandytų įgyvendinti ultimatumą, Kremlius pagrasintų smogti prevencinį branduolinį smūgį į NATO valstybės sostinę. NATO strategai pagal paruoštus planus imtųsi „neeskaluojančių“ veiksmų, siekdami „iškrapštyti“ rusus iš NATO teritorijos.
Aišku, tokiu atveju, reikėtų smogti į Rusijos gilumą masiniais smūgiais, atkirsti joje esančias karines pajėgas nuo diversinių, o sutelktas pasienyje sutriuškinti. Tą suvokdamas ir užbėgdamas už akių, Kremlius pradėtų branduolinių galvučių pervežimo spektaklį.
Ilgo, varginančio konflikto rezultate, Rusija liktų okupuotoje teritorijoje, tuo pačiu suduodama skaudų smūgį Aljansui, kuris, bijodamas branduolinės eskalacijos, sutiktų su esama padėtimi. Taip, kaip dabar sutinka su Ukrainos žudymu. Būkime atviri, Roma ar Londonas, pagrįstai ar ne – kitas klausimas, manytų, kad Rusija „toliau neis“.
Tokios hibridinės-diversinės operacijos pasekmės būtų itin naudingos ir Maskvai, ir Pekinui. Iš esmės nepradėjus didelės karinės invazijos, nesukėlus sumaišties Europoje, minimaliomis sąnaudomis ir nuostoliais, Rusijai pavyktų smogti triuškinantį politinį smūgį Vakarams.
Tai nėra siaubo pasaka. Tai nėra mūsų noras pasėti paniką. Tai nėra mūsų noras užimti / atimti kokią nors priperstą kėdę iš pėpėtūškių valdymo vado. Apie ribotos karinės operacijos pavojų mes rašome nuolat, ragindami stiprinti Lietuvos karines pajėgas, žvalgybą, pasienį ir siųsti diplomatus šokti tango prie sprendimų priėmėjų Vašingtone ir Briuselyje durų.
Tai, jog mes teisingai numatome Kremliaus planus rodo šiuo metu suaktyvėję prorusiški veikėjai bei verslo atstovai, teigiantys, jog Lietuvai, „kuri turi vieną tanką, nėra prasmės pirkti antro tanko, nes Rusija turi tūkstantį tankų ir karą vis tiek laimės“.
Klausydami tokių pasakų, tiek Lietuvos gynybos strategai, tiek eiliniai piliečiai turi suvokti, jog Rusija nepuls Lietuvos tūkstančiu tankų. Gal ir labai norėtų, bet negali.
Būtent todėl, kad Kremlius planuoja surengti karinę provokaciją dviem tankais, Lietuvai gyvybiškai svarbus „antrasis tankas“.
Taip, kaip itin svarbi sienos apsauga, gynybiniai įtvirtinimai, piliečių kritinio mąstymo ugdymas, dronų pajėgumai, itin gerai parengtos specialiosios pajėgos, turinčios ne dėžutės, o kūrybinį, nestandartinį mąstymą, oro gynyba ir, galiausiai, toliašaudė artilerija.
Visa tai, kam taip įnirtingai priešinasi promaskvietiško flango Lietuvoje frontininkai. Jų suaktyvėjimas rodo, kad Maskva ruošiasi būtent tokiems ar panašiems veiksmams, apie kuriuos kalbame.
Tad šiuo metu pati geriausia ir vienintelė išeitis – stiprinti visą valstybę, ruošiantis susidoroti su riboto masto „atvykėlių“ vizitu. GRU, SVR ir FSB psichoperantai, matydami, jog esame pasirengę įvairiems scenarijams, jų atsisakys arba lauks geresnių laikų.
Ir pabaigai, dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – Rusiją nuo aktyvių veiksmų prieš NATO valstybę sulaiko karas Ukrainoje.
Tačiau vos tik bus pasiekta sąlyginė taika, pasirašytos paliaubos, įsibėgės kažkokių derybų procesas, atsipalaiduos tūkstančiai Kremliaus spec. tarnybų darbuotojų, diversantų, kurie bus suaktyvinti nuo Moldovos iki Estijos.
Kremlius, be jokios abejonės, rinksis silpniausią grandį. Ja neturi tapti Lietuva. Laiko dar turime.
Itin dėkojame Medijų rėmimo fondui, nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, ponui Titui N. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.
Silpniausia grandis, manau, būtų Latvija, kurios piliečių tarpe yra daug rusų tautybės žmonių, galinčių bandyt kelti tokį košmarą. Lietuviams ir estams, todėl, galimą Rusijos su vienu tanku išsišokimą prieš NATO sieną reikėtų būt pasiruošus suimti į savo reples nedelsiant.
putlerio atsakas. Šią naktį , Dniepro miestas atakuotas tarp žeminine raketa “rubež”. Su išsiskiriančiomis kovinėmis galvutėmis.
Citata iš knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” 94 puslapyje: “Genetikas prof. dr. Vaidutis Kučinskas: “Skandinavijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmones yra to pačio genetinio branduolio žmones”. Švedijos žiniasklaida pranešė, kad sukūrė šautuvą, kurio šovinys pro bet kurio šiuolaikinio tanko šarvus eina kaip per sviestą. Silpniausioje, taigi, Latvijos sienoje pažeidžiamumo, puolant tankais, atžvilgiu, Latvija galėtų paprašyti Švediją dovanoti jai 1 šautuvą galimam 1 tanko iš Rusijos pusės šautuvą su 1 jos šoviniu. Ramu… Nereikėtų net “replių”.
Labai įdomu. Lauksiu daugiau žinių šita tema.