Viešoji erdvė nuo Vokietijos žvalgybos vadovo skamba citatos apie tai, kad Rusija gali būti pasirengusi pradėti agresiją prieš NATO vėliausiai iki 2030-ųjų.
Tokia retorika gali būti neproduktyvi.
Pirma, sudaromas įspūdis, jog Rusijos agresija Vakarų šalims gresia kažkada ateityje. Nors tie patys žvalgybos vadovai pasakojo, jog agresyvūs Kremliaus veiksmai intensyvėja, o sabotažo prieš NATO šalis atvejai tapo kasdienybe, antraštės akcentuoja perspektyvą ateičiai.
Antra, datų minėjimas pagauna akį, bet analitiškai nėra prasmingas be detalaus prielaidų detalizavimo.
Teiginys, jog Rusija gali būti pasirengusi, neturi prasmės abstrakčiame kontekste – jis prasmingas tik tada, kai detalizuojama, pasirengusi kam.
Pulti NATO galima veržiantis į Lenkiją, apšaudant raketomis JAV, skandinant laivus Baltijos jūroje, surengiant didelio masto kibernetinę ataką (NATO oficialiai pripažino, jog tai irgi būtų V straipsnio aprėpties klausimas) ir daugybe kitų būdų.
Visi jie reikšmingai skirtųsi vienas nuo kito, bet patektų po NATO V straipsniu.
Be to, nėra konkretaus karių, tankų ar kitų pajėgų tikslaus skaičiaus, kuris „leistų pulti NATO“. Viskas priklauso nuo planuojamo scenarijaus ir oponento pajėgumų/ryžto gintis interpretacijos. O bandant interpretuoti, paklaidos ribos yra labai didelės ir kintančios.
Galiausiai jokia laiko skalė neturi aktualumo nevertinant tokių veiksnių kaip agresijos prieš Ukrainą eiga.
Tad neabejoju, kad Vokietijos žvalgyba turi detalias prielaidas, kuriomis remiantis daro skambų pranešimą (dalį jų pristatė viešai, tačiau tai sutraukia daug mažesnį dėmesį, nei konkreti data).
Pareiškimas naudingas tiek, kiek gali mobilizuoti politikus ir visuomenę (nors mobilizavimas gali vykti keliomis kryptimis: ruoštis gintis nuo agresoriaus arba ieškoti būdų agresoriui dar labiau nuolaidžiauti).
Tačiau gali ir išryškinti aspektus, kurie nesukuria didelės pridėtinės vertės stiprinant atgrasymą.
Autorius yra politologas, Rytų Europos studijų centro direktorius