Prezidentei Daliai Grybauskaitei optimistiškai skelbiant, kad jai pavyko išrūpinti Lietuvos gynybai skirtus NATO planus, Tiesos.lt siūlo Vokietijoje leidžiamo žurnalo „Spiegel“ atliktą gerokai pesimistiškesnę dabartinės NATO būklės apžvalgą.
Pasak vokiečių ekspertų, esami NATO gynybos planai yra visiškai pasenę, todėl „šiuo metu aljansas nesugebėtų apginti Baltijos šalių konvencinėmis priemonėmis“. Vokietijos vyriausybės ekspertas pripažįsta: „Prireiktų iki pusės metų, kol aljansas pasiruoštų tinkamai atsakyti į agresiją, o ir tai dar klausimas. Mes net nesugebėtume atvykti laiku į Rusijos pergalės paradą“.
Jeigu Rusija nuspręstų įsiveržti į Baltijos šalis, NATO nesugebėtų jų apginti konvencinėmis priemonėmis. Vidaus naudojimo dokumentas atskleidžia silpnąsias aljanso puses.
Atrodė, kad šitie skambūs žodžiai buvo vos ne akmenyje ištašyti. „Mūsų įsipareigojimas gintis kolektyviai yra nepajudinamas nei šiandien, nei ateityje“ – taip NATO generalinis sekretorius generolas Andersas Fogas Rasmusenas (Anders Fogh Rasmussen) prieš savaitę teigė Lenkijos sostinėje Varšuvoje, o vėliau tą pačią dieną ir Estijos sostinėje Taline. Kiek anksčiau JAV ambasadorius Latvijoje kalbėdamas karinėje bazėje latvių ir amerikiečių kariams tikino, jog NATO partneriai ir Latvija stovės „surėmę pečius“ bet kokios agresijos akivaizdoje.
Nepaisant visų generolo optimistinių pažadų, nei lenkams, nei baltams visa tai didesnio pasitikėjimo nesukėlė.
Visa Vakarų gynybinio aljanso esmė yra ta, kad visos 28 jos narės-valstybės pasižada vadovautis organizacijos įstatų 5-uoju punktu: išpuolis prieš vieną ar kelias sąjungai priklausančias šalis yra traktuojamas kaip išpuolis prieš visą aljansą. Tuo atveju visos sutarties šalys pagal savo galimybes turi skubėti į pagalbą užpultoms NATO šalims-partnerėms. Naujausias to pavyzdys buvo Turkijos pagalbos prašymas, kai kaimyninė Sirija 2012 metų pabaigoje prieš ją surengė kelis raketinius išpuolius. Nuo tada du Vokietijai priklausantys „Patriot“ raketų paleidimo sistemų padaliniai buvo dislokuoti Turkijoje.
Na, o kas atsitiks, jei Baltijos šalys pasinaudos 5-uoju straipsniu ir pasiprašys apsaugos? Kas atsitiks, jei Rusija pabandys destabilizuoti situaciją šitose šalyse ir pradės žvanginti ginklais palei jų sienas arba dar blogiau – pažeis jų sienas ir įsiverš į Estijos ar Latvijos teritorijas?
Šiuo metu tokie scenarijai pradėti nuodugniai nagrinėti ir NATO, ir Vokietijos gynybos ministerijoje Berlyne.
SPIEGEL žurnalistams pavyko susipažinti su juodraštine vidinio naudojimo išvada, kurioje sakoma: „Šiomis dienomis Rusija yra visiškai pasiruošusi rimtai karinei akcijai bet kurioje jos pasienio vietoje, prieš tai net neįspėjusi priešininko, ir tai kelia didelį pavojų visam euroatlantinio regiono stabilumui bei saugumui“. Ypač nesaugu tiems mūsų partneriams, kurie turi tiesiogines sienas su Rusija arba yra arti jų.
Pasenę gynybos planai
Dar prieš šešis mėnesius tokie perspėjimai NATO dokumentuose būtų traktuojami kaip nesąmonė. Bet Krymo krizė ir dabartiniai įvykiai rytų Ukrainoje stipriai pakoregavo anuos įsitikinimus, jog centrinėje Europoje daugiau niekada nebeįvyks jokie ginkluoti konfliktai. Kariškiai kartu su politikais suskubo kurti naujų dokumentų. Kaip praneša šaltiniai, kai kurie jų su grifu „visiškai slaptai“. Šitie dokumentai bus pateikti NATO politiniams lyderiams kitą savaitę, o aljanso gynybos ministrai susitiks birželio 3–4 d. tuoj po NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimo. Netgi jei šitie dokumentai ir bus „nulaižyti“ ir „suminkštinti“, kalbant diplomatine kalba, jie vis tiek privers visus prasiblaivyti ir susirūpinti. Tai turėtų duoti pradžią debatams apie NATO galimybes veikti, jos strategines perspektyvas ir nacionalinių biudžetų, skirtų gynybai, lygį.
Viena iš pagrindinių temų susitikime bus ta, kad NATO, kaip ji pati pripažįsta, nepasiruošusi ginti Baltijos valstybių įprastinėmis karo priemonėmis, t.y tankais, aviacija ir pėstininkų pajėgomis. Paklausta apie situaciją NATO spaudos atstovė atsakė: „Mes šiuo metu peržiūrime ir koreguojame mūsų gynybos planus, o taip pat peržiūrime kitas ilgalaikes priemones“.
Elmaras Brokas (Elmar Brok), Vokietijos centro-dešinės Krikščionių-demokratų susivienijimo (CDU) ES užsienio reikalų ekspertas, dėsto dar tiesiau:
„Kada Baltijos šalys buvo priimtos į NATO, Rusija nekėlė jokio pavojaus. Aljansas laikėsi susitarimo su Rusija ir nedislokavo jokių karinių pajėgų rytinėje Elbės upės pusėje. Tačiau dabar, kai paaiškėjo, jog Putino taisyklės pasikeitė, NATO turi kaip nors atsakyti į visa tai. Šiuo metu, kaip tenka pripažinti, aljansas nesugebėtų apginti Baltijos šalių konvencinėmis priemonėmis“.
Tai yra pati svarbiausia išvada ir su ja sutinka Vokietijos gynybos bei užsienio reikalų pareigūnai. „Prireiktų iki pusės metų, kol aljansas pasiruoštų tinkamai atsakyti į agresiją, o ir tai dar klausimas. Mes net nesugebėtume atvykti laiku į Rusijos pergalės paradą“, – sako vyriausybės ekspertas, pridurdamas, jog dabar egzistuojantys veiksmų planai yra visiškai pasenę. Šiuo metu Vokietijos gynybos ministerija ėmėsi glaudžiai bendradarbiauti su NATO ir skubiai ruošia neatidėliotinų veiksmų planą agresijai atremti.
Tačiau politiniu lygmeniu Vokietijos vadovybė prisibijo garsiai diskutuoti apie Vakarų karinius planus. Tiek Kanclerė, tiek užsienio reikalų ministras sprendžiant konfliktą su Rusija pirmenybę teikia diplomatiniams žingsniams. Vyriausybės atstovai Berlyne aiškina, kad veiksmai, kuriuos Rusija gali traktuoti kaip Vakarų „raumenų demonstravimą“, veda „tiesiai į katastrofą“.
Šalia viso to, dar ir Vokietijos visuomenė absoliučiai nesutinka su NATO stiprinimo idėja ir galima Vakarų kova su Rusija. Kanclerė Angela Merkel neturi nė mažiausio noro nei didinti gynybos biudžetą, nei pradėti diskusijas su vokiečių tauta apie tai, jog Vokietijos kariams tektų rizikuoti savo gyvybėmis dėl Baltijos šalių.
Viliantis Maskvos malonės
Problema vis tiek išlieka. NATO, nepaisant iškilmingos priesaikos, įtvirtintos 5 straipsnyje, nėra pajėgi operatyviai reaguoti, jei kartais Rusija sumanytų veržtis į Baltijos šalis.
Ar Aljansas iširtų dėl savo nesugebėjimo laikytis duotų pažadų, kurie ir yra šitos sąjungos egzistavimo esmė?
Vokietijos valdžia įžiūri, jog būtent to Rusijos prezidentas Putinas ir siekia. Žiūrint iš jo pozicijos, NATO išsiplėtimas į buvusias sovietų respublikas ir Varšuvos sutarties partneres buvo labai provokuojantis ir Rusiją įžeidžiantis žingsnis. Tai sukėlė visą eilę tikrų, o kai kur gal tik įsivaizduojamų baimių, jog ją apsupo priešiškos jėgos. Kanclerės Merkel vertinimu, jei tik Putinas galėtų, jis bandytų atkurti tvarką, buvusią iki NATO išsiplėtimo į rytus.
Kanclerė viešai pakartojo, kad 5-asis sutarties straipsnis vis dar galioja. Bet net ji negali pasakyti, iki kokios ribos Putinas yra nusiteikęs eiti Baltijos šalių atžvilgiu. Todėl ji yra labai susirūpinusi, nors ir stengiasi šios temos viešai neeskaluoti.
Remiantis aukšto vyriausybės pareigūno pasisakymu, ši situacija primena 2012 metų euro krizės apogėjų. Tuo metu euro zonos žlugimo pavojus buvo laikomas perdėtu, kaip dabar tai, jog Rusija užpuls Baltijos šalis. Nepaisant to, Vokietijos finansų ministerija ėmėsi visų atsargumo priemonių tokio scenarijaus atveju. Šiandien toks pavojus yra ištikęs Vakarų gynybos aljansą. Tiesa, esminis skirtumas yra tas, jog tada Europos centrinis bankas turėjo galimybių išsaugoti eurą. Tačiau Ukrainos krizės atveju ne Europa, bet Rusija diktuoja sąlygas, o baltai ir lenkai priversti melstis ir tikėtis Maskvos atsitokėjimo.
Putinas jau dabar „kursto ugnį“ šiame regione – bent jau taip šiuos veiksmus vertina Vokietijos vyriausybė. Jis vienašališkai nutraukė sutartį su Latvija dėl numatomų karinių mokymų regione. Prieš kelias savaites Putinas pasirašė įsaką dėl pensijų padidinimo Antrojo pasaulinio karo veteranams, tebegyvenantiems Baltijos šalyse, bet tik tiems, kurie turi specialias rusų mažumų identifikacijos korteles. Vokietijos pareigūnai pažymi, jog Krymo krizės metu Putinas pusiasalio valdžiai irgi pažadėjo gerokai padidinti finansavimą, jei regionas taps Rusijos dalimi.
Nerimas Lenkijoje
Lenkija irgi gerokai sunerimusi ir reiškia savo nepasitenkinimą Vakarais. Žmonės Varšuvoje vis dažniau skundžiasi, kad jų šalis yra traktuojama kaip antros kategorijos NATO narė. Užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis primygtinai kviečia prisiminti senus pažadus ir įsipareigojimus. NATO turi padaryti Lenkijoje tai, ką padarė kitose bloko šalyse. NATO bazės yra Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kosove ir Turkijoje, nors tos šalys yra pakankamai saugios ir taip. Bet ten, kur jų labiausiai reikia, ten jų nėra. Pasak Sikorskio, turi būti padaryta dar labai daug, kad aljansas galėtų vykdyti savo įsipareigojimus, surašytus 5 sutarties punkte. Jis yra įsitikinęs, jog tokia pati NATO infrastuktūra, kokia egzistuoja Vakaruose, įskaitant oro uostus, uostus ir ryšių kanalus, turi būti sukurta ir Lenkijoje.
Tiesą sakant, po Šaltojo karo pabaigos paskelbimo NATO nesukūrė nė vieno naujo plano, kaip efektyviai pasipriešinti grėsmėms iš Rytų. Vietoje kariuomenės bazių steigimo naujųjų narių teritorijose NATO ieškojo būdų, kaip pagerinti santykius su Maskva. Rusija turėjo tapti partnere, o ne priešu. Rusija mainais už verslo kontraktus pareikalavo, jog NATO laikytųsi toliau nuo Rytų Europos. Vakarai nuolankiai sutiko.
Sumažinti biudžetai ir pajėgumai
Šitas NATO persiorientavimas nuo valstybių-narių gynėjos iki „pasaulio policininko“ vaidmens jau atsiliepia. Konfidencialiame NATO dokumente, skirtame narių gynybos ministrams, pažymima, jog „dėl šaltojo karo pabaigos lėšos, kurios buvo reikalingos palaikyti aukšto lygio karinei parengčiai Europoje, gali būti dar labiau sumažintos“. Kai kuriais atvejais – net visai panaikintos.
Savo ruožtu daugelis NATO priklausančių valstybių drastiškai sumažino savo karinius biudžetus net tarpusavyje nekoordinuodamos veiksmų.
Remiantis NATO pranešimu, 2010 metais 16 aljanso valstybių, skųsdamosi finansų krizės padariniais, sumažino savo karines išlaidas iki mažesnio nei 2008 metų lygio. 2011 metais šis skaičius padidėjo iki 18, o 2014 metais jau 21 valstybė pasuko tuo keliu. Nuo 2009 iki 2014 metų Vokietijos karinis biudžetas susitraukė nuo 1,44 % iki 1,29 %. Vidutiniškai Europos valstybės-narės gynybai skyrė 1,5 % savo biudžeto lėšų, nepaisydamos NATO rekomendacijų dėl 2 %. O kai kuriose valstybėse šis skaičius krito net žemiau 1 %. Tokio finansavimo nebeužtenka net ir esamas struktūras išlaikyti reikiamo lygio. Ir netgi nepaisant Rusijos paskutinių mėnesių agresyvių veiksmų, kol kas yra mažai tikimybės, jog artimiausiu metu padėtis kaip nors pradėtų keistis į geresnę pusę.
Kalbėdami ne spaudai, NATO pareigūnai yra dar atviresni. Jie sako, kad NATO šalių ginkluotosios pajėgos neberengia didelių karinių manevrų su pėstininkų, tankų, povandeninių laivų, „Patriot“ tipo raketų ir prieštankinių minininkų pajėgomis, o labiau orientuojasi į mažus karinius darinius, veikiančius miestų sąlygomis. Trumpai šnekant, NATO prarado sugebėjimus vykdyti išplėstinius karinius veiksmus didelėje teritorijoje, o tai yra labai pavojinga Europai.
2013 metais Lenkijoje ir Baltijos šalyse tik vienas didesnis junginys NRF (NATO reagavimo pajėgos) surengė pratybas (Steadfast Jazz), kuriose dalyvavo 6000 karių.
Pratybos parodė, jog laiku reagavus į pavojų šis junginys sugebėtų susitvarkyti su užduotimis.
Rusijos karinė galia
Tuo tarpu Rusija žymiai modernizavo savo karines pajėgas. Kariniai Vakarų ekspertai jau kurį laiką pastebi, jog ji vis plečia ir šlifuoja savo karinius įgūdžius. Pavyzdžiui, Rusijos ilgų nuotolių bombonešiai reguliariai skraido išilgai Baltijos jūros Jungtinės Karalystės link, jų pilotai žymiai padidino skraidymo valandų skaičių, kadaise pasenusi karinė technika stabiliai modernizuojama ir keičiama. Ekspertai pažymi, jog rusai „jau turi sistemas ir galimybes, kurios nebegali būti nušluotos nuo paviršiaus vienu smūgiu.“
2013 metų rudenį 60 000 karių dalyvavo jungtinėse Rusijos-Baltarusijos karinėse pratybose. Vakarų radarų sistemos buvo užblokuotos, kad negalėtų matyti, kas vyksta. Pratybos vadinosi „Zapad 2013“ – išvertus būtų „Vakarai 2013“.
Per ilgai Vakarų politikai neįvertino rusų pastangų modernizuotis ir nesuvokė to kaip pavojaus – taip apibendrina saugumo ekspertai. „NATO nusikalstamai „apleido“ savo rytų sparną, – daro išvadą prezidento Komarowski patarėjas Roman Kuzniar. – Mes Lenkijoje irgi tikėjome, kad Rusija nori sustiprinti ryšius su Europa ir kad ji jau nebemąsto 19 amžiaus įtakos zonų pasidalijimo kategorijomis. Mes irgi klydome“.
Parengė: Nikolaus Blome, Mathias Gebauer, Ralf Neukirch, Jan Puhl, Gordon Repinski ir Christoph Schult
Iš anglų kalbos vertė Raimundas Nutautas
