Kaune paminėtos Lietuvos diplomato, žvalgo, 1923 m. „Klaipėdos sukilimo“ karinio vado, dviejų Vyčio Kryžiaus ordinų kavalieriaus Jono Polovinsko-Budrio (1889–1964) mirties 60-osios metines.

LGGRTC Sekretoriato vyresniojo patarėjo, XXVII knygos mėgėjų draugijos nario dr. Raimundo Kaminsko sumanymu surengtas pažintinis žygis – ekskursija Jono Polovinsko – Budrio takais Kaune.

Nepriklausomybės aikštėje susirinkusiems „žygeiviams“ pristatyta viena istorinė nuotrauka iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, kuri buvo padaryta Kaune tuoj po J. Polovinsko-Budrio apdovanojimo antruoju Vyties Kryžiaus ordinu.

Ordiną Polovinskas-Budrys gavo už nuopelnus per įvykius Klaipėdoje 1923 m.

Buvo aplankytos ir vietos Kauno centre, kuriose J. Polovinskas-Budrys dirbo ir gyveno.

Istorinės atminties popietėje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje vado atašė Lietuvai šaulys Ernestas Lukoševičius.

Istorijos mokslus Vilniaus universitete baigęs E. Lukoševičius gyvena ir dirba JAV, Čikagoje. Jo dėka tiesiami tiltai tarp J. Budrio palikuonių ir Lietuvos istorikų.

Šiais metais E. Lukoševičius atvežė ypatingai vertingą dovaną, kurią paruošė Reginos Kašubaitės Budrienės giminaitės – Viktorija Mantranga Kašubaitė ir Rima Kašubaitė Binder (LUMA Vakarų Amerikos skyriaus pirmininkė).

Tai išsaugotos, suskaitmenintos nuotraukos iš istorinės asmenybės Jono Polovinsko-Budrio gyvenimo, veiklos, šeimos, padovanotos Klaipėdos istorikams ir Lietuvai.

Šeimos archyve – nuotraukos iš įvairių J. Budrio gyvenimo laikų, nuo mokymosi Kauno gimnazijoje dar carinės Rusijos laikais iki jo gyvenimo Niujorke, kur dirbo Lietuvos generaliniu konsulu.

Kol kas dar nepakankamai atskleistas ir R. Kašubaitės – Budrienės vaidmuo 1923 metų įvykiuose.

Bet tikime, jos gyvenimo istorija papildys visą plejadą veikalų, kuriuose atskleidžiami nematomi istorijos asmenybių žmonų ir bendražygių nuopelnai

Jonas Polovinskas 1907 m. baigė Kauno gubernijos gimnaziją (dab. Kauno Maironio universitetinė gimnazija). 1900–1905 m. dalyvavo Juozo Naujalio rengtame „Dainos“ draugijos chore.

Po mokslų tarnavo įvairiose Lietuvos ir Latvijos valdžios įstaigose, buvo Rusijos kariuomenės 19 korpuso ir baltagvardiečių Amūro karo apygardos kontržvalgybos viršininkas.

Pakviestas į Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo Žvalgybos skyrių, 1921 m. sugrįžo į Kauną. Kelis mėnesius buvo IX žvalgų punkto Kaune viršininku, vėliau  Žvalgybos skyriaus Kontržvalgų dalies viršininku.

Kurį laiką gyveno tarnybiniame numeryje „Metropolio“ viešbutyje, o nuo 1922 m. pabaigos – bute Mickevičiaus g. Nr. 24.

1922 m. rugpjūčio mėnesio Generalinis štabas išsiuntė jį į prancūzų valdomą Klaipėdos kraštą, įvertinti galimybes rengti ten sukilimą.

Paskirtam Klaipėdos sukilimo kariniu vadu, J. Polovinskui teko keisti pavardę (Lietuvos pareigūnų dalyvavimas sukilime buvo slepiamas) ir Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei, 1923 m. sausio mėnesio pradžioje įžengusiai į Klaipėdos kraštą, jis vadovavo jau nauja Budrio pavarde.

Klaipėdos atvadavimo (prijungimo prie Didžiosios Lietuvos) organizaciniai darbai vyko Kaune.

Keliuose Lietuvos miestuose sutelktas, apginkluotas ir aprūpintas kontingentas – iš viso apie 1,1 tūkst. vyrų (vėliau šis skaičius kito) – geležinkeliu nuvežti prie Klaipėdos krašto ir Lietuvos sienos.

Vagonuose jie persirengė civiliniais rūbais ir sausio 10 d. trijose skirtingose vietose peržengė Klaipėdos krašto ir Lietuvos sieną.

Rinktinė buvo suskirstyta į tris grupes. Kiekviena gavo atskirą operatyvinę užduotį.

Trims grupėms, kurios turėjo užimti atitinkamai Klaipėdą, Šilutę bei Pagėgius, ir jas sudariusioms kuopoms vadovavo Karo mokyklos, Karo milicijos mokyklos, 5-ojo ir 8-ojo pėstininkų pulkų, 1-ojo husarų pulko karininkai.

Bet užduotis ir planą rinktinei sugalvojo J. Polovinsko suformuotas štabas, kuriame vyravo Generalinio štabo etatiniai karininkai.

1928 m. sausį J. Budrys perėjo į konsulinę tarnybą. Aštuonerius su puse metų atliko konsulines funkcijas Rytų Prūsijoje, Karaliaučiuje: iš pradžių ėjo konsulo, o nuo 1933 m. lapkričio generalinio konsulo pareigas.

Nuo 1936 m. rugsėjo 1 d. Užsienio reikalų ministerija jį perkėlė iš Europos į kitą žemyną. Rugsėjo 26 d. su žmona Regina ir Karaliaučiuje judviem gimusiu sūnumi Algirdu laivu „T. M. S. Kungsholm“ iš Geteborgo Švedijoje J. Budrys atvyko į Niujorką.

Ten spalio 7 d. formaliai pradėjo eiti Lietuvos generalinio konsulo Niujorke pareigas – paskutines ir ilgiausiai eitas (beveik 28 m.) jo gyvenime.

Šias pareigas ėjo ir po Lietuvos okupacijos 1940 m. vasarą (pragyveno iš paukščių fermos, kurią tais metais nusipirko).

1964 m. rugsėjo 1 d., sulaukus 75-erių, iš generalinio konsulo pareigų Joną Polovinską-Budrį pasiglemžė mirtis.

2023 metais J. Polovinsko-Budrio ir jo žmonos Reginos palaikai iškilmingai perlaidoti Klaipėdoje, buvusiose miesto senosiose kapinėse, dabar tai – Skulptūrų parkas.

Perlaidojimo iškilmių dalis vyko ir Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus panteone.

J. Polovinsko-Budrio darbai įvertinti apdovanojimais

Carinės Rusijos Šv. Anos 3 laipsnio ir Šv. Stanislavo 3 laipsnio ordinai ir 3 medaliai, Lietuvos Respublikos Vyties kryžiaus II rūšies 1 laipsnio (1922) ir I rūšies 3 laipsnio (1927), DLK Gedimino 3 laipsnio (1933), Šaulių žvaigždės (1933) ordinai, Klaipėdos išvadavimo sidabro (1925) ir Šaulių žvaigždės (1939) medaliai, JAV – 1940 m. jam suteiktas Niujorko garbės piliečio vardas.

Buvo palaidotas Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje (JAV, Ilinojus).

2011 m. J. Polovinsko-Budrio vardu pavadinta gatvė Rokuose.

2023 metais Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (dr. Raimundas Kaminskas) su Lietuvos atsargos karininkų sąjunga (plk. Algirdas Grublys) išleido Jono Polovinsko-Budrio atminimo medalį.

Išleistos knygos

„Trumpa Lietuvos ekonomikos apybraiža“ (angl. „Short Economic Outline of Lithuania“, Niujorkas, 1938), „Kontržvalgyba Lietuvoje: Jono Budrio atsiminimai“ (Bruklinas, 1967; fotogr. leidimas Vilnius, 1991), „Atsiminimai: Lietuvos kontržvalgyba 1922–23“ (Hartford, 1967).

Svarbiausi J. Budrio  nuopelnai, anot  amžininkų išeivijoje – jo indėlis į Lietuvos pristatymą 1939 m. Niujorke vykusioje pasaulinėje parodoje – pirmą kartą Lietuva čia buvo pristatyta atskirame paviljone.

Kitas svarbus dalykas, kur J. Budrys akivaizdžiai panaudojo žvalgybininko įgūdžius – sukūrė ir nuolat pildė kartoteką, kuri po visą pasaulį išblaškytiems lietuviams per ir po Antrojo pasaulinio karo padėjo surasti gimines ir pažįstamus.

Savęs J. Budrys nelaikė vieninteliu Klaipėdos prijungimo istorijos didvyriu. Bet suvokė, kad 1923 m. suvaidino esminį vaidmenį, atverdamas Lietuvai langą į pasaulį.

Langą, kuris ilgainiui leido Lietuvai išsivaduoti iš ekonominės priklausomybės nuo Vokietijos ir įtvirtinti tai, ką 1918 m. Vilniuje paskelbė Lietuvos Taryba.

Pažintinio žygio dalyviai dėkingi dr. Raimundui Kaminskui už istorinės atminties puoselėjimą, už suteiktas išsamias žinias, kurios papildė žinias apie Klaipėdos sukilimą, jo vadą, diplomatą Joną Polovinską-Budrį.

Autorė yra XXVII KMD pirmininkė, LPKTS kultūros vadybininkė