Pirma dalis čia.   Antra dalis čia.  Trečia dalis čia. 

Iššūkiai nacionalinei istorijai

Kaip žinia, sovietų valdžia pajungtųjų tautų nacionalizmo bijojo, jį visaip ujo ir persekiojo, mainais kurdama politiškai nepavojingus jo pakaitalus, nes SSRS save vaizdavo kaip valstybę, fundamentaliai kitokią nei „tautų kalėjimu“ vadinta carinė imperija.

Tačiau esama teorijos, kad SSRS, šalia socioekonominių priežasčių, žlugo ir dėl to, kad nuo 1978 m. Taškento konferencijos, kurioje buvo priimtas nutarimas spartinti sąjunginių respublikų rusifikaciją, sąmoningai pradėjusią forsuoti tautų nykimo procesus (per vadinamąjį tautų suklestėjimą (расцвет) prie suartėjimo (сближение), link susiliejimo (слияние) į vieningą rusakalbę „tarybinę liaudį“), todėl neišvengiamai kilo savisauginė tautų reakcija, galop atvedusi prie imperijos subyrėjimo.

Tad natūralu, kad naujai besikuriančios postosovietinės valstybės sukosi į nacionalinius tautos kūrimo projektus, kuriuos formavo pasiremdamos ir ankstesne modernios nacionalinės valstybės kūrimo patirtimi, kad ir kokia kai kur trumpa, apsiribojanti trumpu 1918–1920 m. nepriklausomybės epizodu, ji būtų buvusi.

Sovietų Sąjungos žlugimas tapo pretekstu bei palankia ir dirva ir radikaliam Vidurio-Rytų Europos regiono istorijos perrašymui ir totalitarinio režimo dešimtmečiais slopintų, nutylėtų ar trintų kolektyvinių bei individualių atminčių iškilimui. Visam posocialistiniam ir posovietiniam arealui bendru tapo staigus ir skausmingas sovietų režimo padarytų nusikaltimų žmoniškumui atskleidimo, jo aukų reabilitacijos bei pasipriešinimo jam dalyvių pagerbimo klausimas, pareikalavęs įvardinti kaltuosius ir smurtautojus, kolaborantus ir prisitaikėlius, net jei tai ir buvo žmonės „iš mūsų gretų“.

Nepaisant dešimtmečiais sovietų vykdytos sąmoningos istorinės amnezijos ir perrašymo, tautinio atgimimo metu Lietuvos istorikams, politikams, publicistams ir viešiesiems intelektualams greitai pavyko atkurti ir ilgainiui įtvirtinti nuoseklią bei nepertraukiamą kovos už laisvę ir valstybingumą istorinio pasakojimo liniją, brėžiamą nuo 1941 m. Birželio sukilėlių, per ginkluotą pokario antisovietinį pasipriešinimą, vėlesnę neginkluotą disidentinę kovą iki pat į nepriklausomybę atvedusio Sąjūdžio.

Ji tapo naujai kuriamo didžiojo istorinio pasakojimo, pabrėžiančio „mūsų aukas ir didvyrius“ pagrindu. Tačiau nors nepriklausomybės pradžioje šis pasakojimas, grįstas nesuklastotais ir necenzūruojamais nacionalinės istorijos tyrimais ir naujųjų atminimo formų bei praktikų diegimu, tapo viešosios politikos ir naujojo ideologinio lauko formantu, tačiau taip tęsėsi neilgai.

Baltijos šalys veikiai pasisuko į kito – eurointegracinio – projekto realizavimą. Pastarasis veikiai pareikalavo ne tik savą istoriją integruoti į platesnį europinį kontekstą (čia išskirtinas profesoriaus Edvardo Gudavičiaus vaidmuo istoriškai pagrindžiant Lietuvos įsijungimo į Vakarų civilizaciją kelią, šiame kontekste paminėtini taip pat 2003 m. vykęs karaliaus Mindaugo, „kaip pirmojo Lietuvos eurointegratoriaus“, 750 m. jubiliejus ir 2009 m. švęstas „Lietuvos Tūkstantmetis“).

Tuo tikslu pradėtas populiarinti LDK kaip savotiško „ES prototipo“ vaizdinys ir esą taikaus multikultūralizmo pavyzdys, ieškoti ir iškelti europietiškuosius, su kitomis kaimyninėmis šalimis ir kultūromis jungiančius Lietuvos kultūros fenomenus. Tuo mėginta įrodyti turint teisę būti besivienijančios Europos dalimi.

Bet tam teko iš dalies performuluoti viešajame diskurse ir švietimo sistemoje jau įtvirtintą nacionalinės praeities viziją, stengiantis pritaikyti ją prie bendraeuropinio, arba plačiau – kosmopolitinio istorinio pasakojimo nuostatų.

Tačiau šis Lietuvos istorijos europietinimas turėjo ir šalutinį – demitologizacijos, desakralizacijos ir tam tikrų praeities veikėjų bei įvykių diskreditacijos – poveikį – vaizduojant tautą kaip kultūriškai ir ekonomiškai atsilikusį Europos pakraštį, vis priverstą „eiti į Europą“, kurioje, ir net jos geografiniame centre būnant, nebuvo išvengta nepilnavertiškumo kompleksų ugdymo.

Pradėjus „grįžimo į Europą“ ir eurointegracijos žygį veikiai teko kvestionuoti ir atgavus nepriklausomybę susigrąžinto tarpukarinio („šapokinės“) Lietuvos istorijos naratyvo postulatus, o didįjį nacionalinį istorinį pasakojimą pritaikyti prie naujų geopolitinių uždavinių, kas pareikalavo pereiti nuo etnocentrinės prie pilietinės Lietuvos istorijos ir kultūros perspektyvos.

Panašūs civilizaciniai „grįžimo į Europą“, kaip ir bendresnio pobūdžio globalizaciniai procesai ir socioekonominiai iššūkiai turėjo poveikį visoje Vidurio-Rytų Europoje beįsitvirtinantiems tautiniams istorijos naratyvams – eurointegracija turėjo atlikti nacionalinių atminčių sinchronizaciją bei pajungti jas „bendraeuropinio tapatumo“ kūrimui.

Tačiau koks turėjo būti jo pageidautinas turinys? Europos vienijimosi projektas kilo iš pacifistinės pastangos užbėgti už akių naujiems tarpvalstybiniams konfliktams, tad natūralu, kad dėmesys daugiausia krypo į abiejų didžiųjų XX amžiaus karų reflektavimą bei būsimų karinių konfliktų prevenciją, o Holokausto atminimas joje ėmė užimti svarbiausią vietą.

Šios temos įtvirtinimas iš pradžių vokiškajame, paskui europiniame, o galiausiai ir globaliajame lygmenyse vyko palaipsniui, kol XXI a. pradžioje tapo reikšmingiausia transnacionalinio atminimo forma, dominuojančia net ir šalyse, kurios, kaip antai JAV, su žydu genocidu niekaip tiesiogiai nesusidūrė.

Nacizmo kaip „absoliutaus blogio“ ir Holokausto kaip europinės atminties pagrindo ir „didžiausios žmonijos tragedijos“ bei „didžiausios kolektyvinės aukos“ vaizdinys, ES mastu įtvirtintas tarpvastybinėmis sutartimis, memorialiniais įstatymais, memorialais ir paminklais, žydų genocido neigimo kriminalizavimu, tarptautinėmis Holokausto edukacijos programomis XXI a. pradžioje įgavo nekvestionuojamos dogmos (vad. „Niurnbergo konsensuso“) bruožų.

Savo retorinėmis ir ritualinėmis praktikomis bei formomis jis pasirodė esąs gana artimas ir kitoje Europos pusėje – Rusijoje – plėtojamai istorijos politikai, kurioje irgi dominuoja nekvestionuojamas „nacizmo kaip didžiausio blogio“, „Didžiosios Pergalės“ ir „didžiausios aukos“ pasakojimas. Taigi, nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartinės Vakarų ir Rusijos istorijos politikas vienija vienas bendras bruožas – „kovos su fašizmu“ tema.

Su 2004 m. ES plėtros banga į Rytus Europos Vakaruose įtvirtintas kosmopolitinis pasakojimas veikiai susidūrė su naujųjų Sąjungos narių istorijų sampratomis, kuriose dominavo abiejų totalitarinių režimų – nacių ir sovietų – joms padaryti nusikaltimai, netektys ir nuostoliai, ilgam nulėmę jų ekonominį atsilikimą ir kultūrinę izoliaciją.

Nors iš pradžių, siekdami paspartinti įstojimo į ES procesą, rytų europiečiai vengė akcentuoti šių naratyvų vertybinę konfrontaciją tarp „represijų ir kovos už laisvę“ iš vienos pusės ir „kaltės bei gėdos už Holokaustą“ iš kitos, tačiau veikiai ginčai dėl Holokausto ir Gulago, kaip genocidų, vienodo traktavimo įvairiuose europiniuose formatuose tapo nuolat pasikartojančia tema.

Vertybinis „Niurnbergo konsensuso“ ir „dviejų totalitarizmo“ konceptų susidūrimas ir mėginimai jį išspręsti abiems pusėms priimtino kompromiso paieškos būdu Europos istorijos politiką padarė komplikuotesnę, o taip pat – atviresnę narių vidaus nesutarimams bei nesusikalbėjimui.

Vis dėlto, nepaisant pokomunistinėms Rytų Europos šalims ir jų trauminei atminčiai ES parodytų kai kurių pagarbos ženklų ir viešų deklaracijų, smerkiančių komunizmo nusikaltimus, rytų europiečiams taip ir nepavyko išstumti nusistovėjusio kosmopolitinio naratyvo, ar bent sumažinti jo reikšmę.

Taip Lietuva, kartu su visa Vidurio-Rytų Europa, turinti dramatišką abiejų totalitarinių režimų patirtį, atsidūrė tarsi savotiškos „atminties buferinės zonos“ padėtyje tarp vakarietiškojo „Holokausto tragedijos“ ir rusiškojo „Didžiosios Pergalės prieš fašizmą“ naratyvų, kadangi jie abu buvo linkę nuvertinti ar ignoruoti sovietų režimo regione, kur įsivyravo, padarytus nusikaltimus žmoniškumui.

Todėl nacionalinė rytų europiečių istorija, akcentuojanti savas aukas ir savus didvyrius, tiek liberaliojo vakarietiškojo, tiek ir šovinistinio rusiškojo, veikiai buvo suvokta kaip neatitinkanti jų keliamų reikalavimų ir susidūrė su įvairiais sunkumais bei diskreditavimo bandymais.

Šis trumpai pristatytas platesnis dabartinės regiono istorijos politikos kontekstas leidžia geriau suvokti vis gausėjančių ir nebūtinai tiesiogiai iš Rusijos vykdomų hibridinių atakų prieš Ukrainą, Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, siekiant jas tarptautinėje arenoje diskredituoti kaip neva „linkusias į nacizmą“, savus karo nusikaltėlius „dangstančias“ ar „šlovinančias“ valstybes, logiką ir motyvaciją, kuri sulaukia atgarsio ir Vakaruose.

Rusija dažnai mėgdžioja ir sumaniai išnaudoja Vakarų intelektualiniam ir juridiniam diskursui artimas temas ir retoriką (pavyzdžiui, kai kurių teiginių apie praeitį kriminalizavimu), o kartais į šį kosmopolitinės istorijos įtvirtinimo darbą nacionalinės sąskaita noriai įsitraukia ir kai kurie minėtų šalių vietos politikai, intelektualai ir menininkai.

Taip didžiojo nacionalinio istorinio pasakojimo formavimo lauke padėtis pastarąjį dešimtmetį ėmė reikšmingai keistis, į viešuosius debatus vis dažniau įsitraukiant naujoms interesų grupėms – įtakingoms tarptautinėms ir vietos žydų, rusų ar lenkų organizacijoms, užsienio ambasadoms, nacionaliniams ir regionų politikams, išeivijos atstovams, viešiesiems intelektualams bei žurnalistams, rašytojams, tinklaraštininkams.

Tuo metu anksčiau valstybės istorijos politikos formavimui didelės reikšmės turėjusios atminimo bendruomenės – sovietinių represijų aukų ir kovotojų, politinių kalinių ir disidentų organizacijos ar grupės, jį jau palieka dėl garbaus amžiaus ar mirties… Tad kosmopolitinės istorijos politikos idėjos ir nuostatos, nekritiškai perimamos iš europinio konteksto ir palaikomos įtakingų tarptautinių bei vietos organizacijų, vis aktyviau įgyvendinamos vietos politinio ir intelektualinio elito rankomis.

Ryškiausi šių pokyčių pavyzdžiai – Lietuvos „Genocido aukų muziejaus“ pervadinimas į „Okupacijų ir kovų už laisvę muziejų“ 2017 m., kol kas nesėkmingi mėginimai pakeisti „Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro“ pavadinimą į „Totalitarinių režimų tyrimo centrą“, tuo siekiant užgožti faktą, kad ir kitos regiono tautos, įskaitant lietuvius, irgi patyrė genocidą.

Čia derėtų paminėti ir kovas dėl Jono Noreikos (Generolo Vėtros) ir Kazio Škirpos viešo įamžinimo bei nuolatinius mėginimus diskredituoti kitų Birželio sukilėlių bei pokario partizanų atminimą, nesigėdinant tam net pasitelkti atvirus šmeižtus ir melą…

Be to, istorinis pasakojimas vis labiau pasitelkiamas aptarnauti ir globalistinį projektą (filosofo Lauryno Peluričio darbas apie Stasį Šalkauskį kaip „atvirumo ir neužsidarymo“ filosofą buvo apdovanotas valstybės stipendija).

Minėtos tendencijos, kaip ir jų dėka kylantys tarpgrupiniai konfliktai, loginiai nenuoseklumai ir blaškymasis rodytų, kad Lietuva neapsisprendžia, kurią istorijos politiką norėtų įgyvendinti – nacionalinę, ar kosmopolitinę – kas šiandien, ypač augančio geopolitinio nesaugumo kontekste, tampa pavojinga, nes antrasis variantas užkerta kelią ne tik tam tikroms istorijos interpretacijoms, bet ir tautinio patriotizmo ugdymui.

Pastebėta stiprėjanti istorinės atminties moralizacijos tendencija (per aukų iškėlimą ir alternatyvių įtvirtinamai kosmopolitinei nuostatai praeities versijų marginalizavimo bei kriminalizavimo) ir to dėka stiprėjantis politinis praeities išnaudojimas turi tiesioginių sąsajų ir su sovietinio laikotarpio Lietuvos istorijos vertinimų pokyčiais, ypač sąlygojamais 2023 m. priimto „Draudimo propaguoti totalitarinių autoritarinių režimų ir jų ideologijas“ įstatymo.

Tai veda prie poreikio išsamiau aptarti ir nacionalinio paveldo apskritai likimą postnacionalinėje būklėje, kai stiprėja tokios šiuolaikinės kultūros linkmės kaip postmodernioji dekonstrukcija, „didžiųjų pasakojimų mirtis“, politkorektiškumas, genderizmas, vokizmas, tapatumų politika (identity politics), atmetimo kultūra (cancel culture) ir neapykantos kalba“ (hate speech), žmogaus teisių ideologija, ekologinė „žaliojo kurso“ darbotvarkė.

(Bus daugiau)

Autorė yra istorikė, humanitarinių mokslų daktarė