Žinia, kad pasaulį judina idėjos ir svajonės. Ir svajotojai, ir fantastai būna aktyvūs žmonijos ateities kūrimo dalyviai – teisingesnės ir geresnės ateities. Neįmanoma pateikti pasauliui ko nors naujo, savo protu pasiliekant vien tiktai praeityje. Tad pasvajokime apie ateitį.
Įsivaizduokime, kad į mūsų dienų pasaulį grįžta Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Šarlis de Golis (Charles de Gaulle), Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan), Margareta Tečer (Margaret Thatcher). Ar jie susitaikytų su ta „tvarka“, kurią žmonijai primeta Rusijos Federacija, Kinijos Liaudies Respublika, Šiaurės Korėja, Iranas, Sirija, „Hamas“, „Hezbollah“ ir panašūs režimai?
Tai sunku net įsivaizduoti. Įvardyti politikai, be abejonės, turėjo vieną esminę savybę – „plieninius kiaušinius“.
O dabar įsivaizduokime, kad Vakarų pasaulis pakeitė pasenusius naratyvus, atgyvenusias pažiūras ir problemų sprendimų prieigas, siaurą praėjusio amžiaus mąstyseną ir visiškai naujoviškai pažvelgė į tai, kas šiandien vyksta pasaulyje.
Įsivaizduokime, kad Vakaruose staiga suvokta, jog Rusijos imperijos kolonizuotos tautos taip pat turi teisę į demokratiją, savarankiškumą, laisvę ir nepriklausomybę. Netikėtai Vakaruose prabunda simpatija šioms tautoms. Jei tik tai taptų ne vien galimybe, bet ir tikrove!
Neaišku viena. Juk Vakarai nėra akli. Jų politikai, ekspertai, žvalgybininkai negali nematyti, jog daugelis po Maskvos jungu esančių tautų atstovų – raštingi, pozityvūs, šiuolaikiški ir sėkmingi. Gyvendami Vakarų šalyse jie kovoja už savo tautų ir žemių išlaisvinimą.
Jie paklūsta įstatymams, kur tiktai būna priversti išvykti, gelbėdamiesi nuo putinistinės diktatūros. Tai sunkiau pasakyti apie kai kurių tautų ir kultūrų atstovus, kurie turi savas valstybes Arabijos pusiasalyje, Afrikoje, kai kuriose Azijos šalyse. Negalvojančius apie savo šalių ateitį, skendinčius despotizme, antidemokratinėse santvarkose bei represyviuose režimuose.
Ar daug šiandien tautinių, demokratinių judėjimų Arabijoje, Azijoje ir Afrikoje, kurių atstovai-migrantai Europos šalyse reikalautų represinių režimų kaitos savose šalyse? Jie verčiau pasirinko išvykti į Vakarus, naudotis vakariečių sukurta gerove ir ten kurti savo gyvenimą bei tvarką, užuot bandę keisti padėtį savo tėvynėse.
Pavergtųjų Rusijos tautų atstovai gi nereikalauja iš Vakarų šalių valstybinių subsidijų, nekelia sumaišties naujose savo gyvenamosiose erdvėse, nekuria nusikalstamumo židinių, nepuola ginti teroristų nei agresorių. Jie tiesiog prašo Vakarų pripažinti jų apsisprendimo teisę.
Šiuo tikslu jie dalyvauja konferencijose, duoda interviu, teikia Vakarų šalių parlamentams dokumentus, kuriuose kalbama apie ištisų tautų gynybą nuo putininės savivalės. O jų giminaičius režimas ima įkaitais, atiminėja nuosavybę ir klijuoja juokingas, bet kartu ir pavojingas etiketes. Bet Vakarai į tai žiūri abejingai.
Rėjus Bredberis (Ray Bradbury) kažkada rašė: „Nekenčiu romėno, vardu Status Quo“. Šiandien Vakarai bijo permainų tik dėl to, kad juose išnyko ryžtingi lyderiai, o šiandienos politikai žūtbūt stengiasi išsaugoti status quo.
Bet yra daugybė argumentų, kad Vakarų parama tautiniams išsivadavimo judėjimams – būtina. Šių judėjimų tikslai parankūs patiems Vakarams. Bet Vakarai renkasi kažkokius sunkiai suvokiamus Rusijos, o gal – kai kurių savo lyderių interesus.
O juk ne tokios ir didelės, bet nuoseklios Vakarų paramos tautiniams judėjimams atveju galima kalbėti apie realią šių judėjimų paramą Ukrainai Rusijos agresijos akivaizdoje. O po Rusijos sutriuškinimo naujos tautinės valstybės taptų draugiškomis Vakarų partnerėmis.
Vakarai turėtų suprasti, kad mūsų pavergtosios tautos gali suvaidinti istorinį vaidmenį likviduojant termobranduolinę imperiją per artimiausius 3 – 5 metus, užkirsdamos kelią termobranduoliniam karui, kurį taip siekiama sukelti Maskvoje.
Būtina požiūrių apykaita Amerikoje ir Europoje apie šių tautų praeitį, dabartį ir ateitį. Užteks svarstyti Rusijos ateitį be jos okupuotų tautų atstovų. Šių tautų atstovai turi būti kviečiami į tiesioginį dialogą su Vakarų parlamentarais, kurie kol kas teikia pirmenybę Maskvos kvaziliberalams-imperininkams. Tegul gerieji rusai kuria savo rusišką valstybę, tačiau be išsivadavusių tautinių teritorijų.
Deja, kol kas mūsų tautos nėra atstovaujamos ką nors sprendžiančiose tarptautinėse organizacijose, nors šios tautos turi savo istoriją, teritorijas ir kultūrą. Nesame tarptautinės teisės subjektai, nors norėtume ir turime teisę jais būti. Bet turime kai ką daugiau – ryžtą išsilaisvinti ir sukurti savo demokratines valstybes.
Į mus kol kas nekreipia dėmesio. Mus laiko rusais. Nors mes, asimiliuojami daugelį amžių, išsaugojome savo tapatybę, kultūrą, konfesijas, teritorijas ir papročius. Bet šiandien už mus kalba rusai. Visa tai vyksta genocido ir etnocido kontekste, o tai daro jų imperinio-šovinistinio fronto broliai – kremlininkai-putinistai.
O pasaulis toliau apgaudinėja save, laikydamas Rusiją kultūringa šalimi, rusus – gerais, humaniškais žmonėmis, o rusų pseudoliberalus – demokratais. Nors jie visomis išgalėmis siekia išsaugoti imperiją. Gerieji rusai taip ir nesupranta, kad jų siekiai – tai atgyvenusi praeitis, kuriai lemta išnykti iš istorijos.
Įsivaizduokime, kad politinė Ukrainos ir Vakarų šalių vadovybė, suvokdama Rusų pasaulio esmę, numatydama būsimą riziką ir grėsmę, anksčiau ar vėliau bus priversta apsispręsti sunaikinti šią kolonijinę imperiją. Tai – vienintelė išeitis iš situacijos, kurią Rusija kūrė pastaruosius 30 metų. Nors, jei tiksliau – ji šimtmečius priešpriešino save Vakarams ir visiems savo kaimynams ir tęsia šią agresyvią politiką šiandien.
Jei kas šiandien ieško garantijų, kad ateityje rizikos ir grėsmės iš Rusijos pusės sumažės arba išnyks, tai išeitis – viena: sunaikinti šių rizikų ir grėsmių šaltinį.
Žinoma, bus sunkumų, bet jie – įveikiami. Užtenka pažiūrėti į Baltijos šalis, kurios ne taip ir seniai išsivadavo iš rusiškojo imperializmo ir sukūrė savas suverenias valstybes. Mūsų tautos turi, ką pasiūlyti tiek Vakarams, tiek visam pasauliui. Turime naftos, dujų, aukso, visą Mendelejevo lentelę, deimantų, fosfatų, medienos… Visa tai priklauso ne rusų okupantams, o mūsų tautoms.
Žinoma, toks scenarijus nėra patogus nei Rusijai, nei jos galimiems verslo partneriams Vakaruose, tarp kurių esama ir korumpuotų struktūrų. Bet jiems teks peržiūrėti savo pozicijas ir kurti santykius su naujais partneriais, tokia jau istorijos eiga. Mūsų naujos laisvos valstybės taps ne grėsme, o sąjungininkais Vakarams.
Pavyzdžiui, mūsų Oiratų valstybė galėtų atidaryti NATO bazes Kaspijos jūros pakrantėje, kurios kontrolė turi didelės reikšmės europiniam ir pasauliniam saugumui. Neabejotinai ir kitos laisvės siekiančios tautos turi, ką pasiūlyti Vakarams, kurie taps mūsų politiniais sąjungininkais ir ekonominiais partneriais.
Finansai už išteklių eksportą būtų naudojami ne militarizacijai, kaip dabar, o visuomenės plėtrai. O svarbiausia, kad naujose šalyse klestėtų demokratija, taika, bendradarbiavimas, pažanga ir tvarka.
Nuogąstavimams, kad branduolinis ginklas „išsišliaužios“ po pasaulį, dirbtinai kurstomiems rusų, nėra pagrindo. Branduolinis ginklas gali ir turi būti kontroliuojamas tarptautinės bendruomenės.
Oiratų-kalmukų tautos kongresas, kaip ir kiti tautinio išsivadavimo judėjimai, atvirai paskelbė kursą link suverenios valstybės kūrimo. Dabar kamuoliukas – Vakarų pusėje. Ar jie parodys supratimą, ryžtą ir valią palaikyti tautų siekį demokratijos, laisvės ir nepriklausomybės link. Ar pasmerks pasaulį naujiems išbandymams, išsaugodami centralizuotą Rusijos valstybę, kuri anksčiau ar vėliau vėl ims kelti grėsmę Baltijos šalims, Ukrainai, visoms Vakarų šalims.
Jei V. Čerčilio, Š. de Golio, R. Reigano ir M. Tečer dar gyva, demokratija būtinai laimės. Tiesiog žmonijai teks susitelkti prieš totalitarinius ir diktatūrinius režimus.
P.S. Tai – kreipimasis į politikus, deputatus, valdininkus, žurnalistus, pilietines visuomenes Vakarų demokratinėse šalyse. Šiandien Baltijos valstybėse, Rytų ir Vakarų Europoje, Amerikoje gyvena ne šiaip pabėgėliai iš Rusijos. Šiandien čia – politikai iš tautinių respublikų bei regionų, būsimi laisvų šalių lyderiai.
Nuo jų priklausys, kokia bus šių šalių ateitis. Mums, kaip ir Ukrainai, reikalinga Vakarų parama. Ji gali būti karinė, finansinė, politinė, kad kartu su Ukraina nugalėtume Rusiją. Imperializmas, kolonializmas, teroristinės valstybės, ekstremistinės organizacijos ir struktūros turi trauktis į užmarštį. Būtent tokia turi būti ateitis XXI amžiuje.
Autorius yra Oiratų-kalmukų tautos kongreso pirmininko pavaduotojas
Kad paskutinė kolonijinė imperija sugrius nėra abejonių. Gali tai įvykti greitai, o gali užsitęsti ilgiems metams. Pvz: Osmanų imperija iro 200 metų. Taigi.