1891 m. laisvasis „Ūkininkas“ rašė: „Negalima darbą tą palikti mūsų kraszto mokslinyczioms, nes jos pas mus ne platinimu doros ir szviesos užsiima, bet tiktai stengiasi isz mųs maskolius padaryti; reikia tuom užsiimti patiems ir patiems mokinti vaikus“ .
Mokykla buvo vadinama dar „daraktoryne“. Klasė nedidelė, neturėjo mokyklinių suolų, rašė ant lentelių, vadinamų grife. Mokė tik rusiškai, geriausiu atveju buvo keturi skyriai. Pamokų būdavo daug, iš mokyklos vaikai grįždavo tik vakare.
Mokslas nebuvo privalomas: kas norėjo, tas mokėsi. Turtingųjų vaikai mokyklą galėjo lankyti kasdien, o neturtingi lankė tik žiemos metu, nes rudenį ir pavasarį turėjo ganyti ūkininkų gyvulius.
Į mokyklą ateidavo iš toli: vieni atvažiuodavo 15 kilometrų, kiti išsinuomodavo butą. Daugiausiai mokėsi tik berniukai, nes buvo manoma, kad mergaitėms mokslas nereikalingas.
Žinoma, kad „daraktorynėje mokykloje“ pasižymėjęs buvo knygnešio pavyzdį rodžiusio Prano sūnus mokytojas Jonas Stalioraitis.
„Mokytojas Stalioraitis, mokęs vaikus 1890–1907 m. Slavikuose, buvo be galo darbštus ir atsidavęs vaikučių mokymui, buvo vienas tautiškos sąmonės skelbėjų“ .
Atsiminimuose jis buvo griežtas, labai reiklus. Jis talkino Vincui Kudirkai, padėjo rasti ir kitus jam talkinusius, „Lietuvai atsidavusius“, šviesuolius.
Vietiniai gyventojai, kaip ir visoje Lietuvoje, priešinosi tautiniam engimui ir reikalavo, kad į valstybines mokyklas būtų įvesta lietuvių kalba.
Caro valdžia nepaisė reikalavimų, todėl lietuviškai pradėta mokyti slaptai. Iš liaudies tarpo atsirasdavo žmonių, kurie sugebėjo mokyti lietuviškai skaityti ir rašyti. Šie mokytojai buvo vadinami daraktoriais.
Vadinamos daraktorių mokyklos buvo glaudžiai susijusios su knygnešių judėjimu, išskirtiniu reiškiniu.
Nuslopinus 1863–1984 m. sukilimą Lietuvoje, 1865 m. rugsėjo 23 d. Rusijos vidaus reikalų ministras Piotras Valujevas, tęsdamas represijas, išleido aplinkraštį Nr. 141, draudžiantį spausdinti lotyniškomis raidėmis, lietuvių ir žemaičių tarmėmis. Taip buvo įformintas spaudos draudimas.
Pasipriešinimą spaudos draudimui iš pradžių rengė katalikų bažnyčios atstovai. Vyskupas Motiejus Valančius įkūrė pirmąją žinomą lietuviškų knygų platinimo, knygnešių organizaciją.
Knygnešystė atsirado kaip pasipriešinimas caro valdžios veiklai, nukreiptai prieš Lietuvos katalikų bažnyčią, uždraudus lietuviškas maldaknyges ir diegiant stačiatikių paprotį.
Vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866–1876 m. persiuntė kunigu Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą: buvo būtina įrengti spaustuvę.
Netrukus pateikė ir devynių brošiūrų tekstus, kuriuose ragino kovoti prieš rusinimo politiką. Vėliau atsirado kiti spaudos platinimo centrai.
Vienas svarbiausių Sudarge, kuriame tarnavo kunigas Martynas Sederevičius ir kt. Lietuviškai buvo spausdinama Rilžėje, Ragainėje, Vydūno kaimynystėje – Bitėnuose, Priekulėje, Mėmelyje.
„Šakių apskr. sintautiečiai ilgai vartojo priežodį: Eina kaip Bovelninis su kuntrabantais. Kiek pamenu, tai smulkutis žmogelis, apysausis, gana gyvas ir žvalus.
Nei vardo, nei pavardės jo niekas nežinojo. Bovelninis, Bovelninis – ir tiek! Turbūt žmonės jį taip praminė, kad jisai iš pradžių bovelną iš Prūsų gabendavęs.[…] Kai ant šieno sueidavome, jis, Bovelninis, vyrams daug visokių prietykių iš savo gyvenimo papasakodavo.
Buvo maždaug 1889 metais. Vėliau girdėjau kad Bovelninis už lietuviškų knygų gabenimą maskolių smarkiai buvo persekiotas“.
Slavikų vlsč, Šilgalių km. 1849 m. gimęs knygnešių rengėjas ir lietuviškos spaudos platintojas kunigas Pranciškus Būčys, 1874 m. baigęs Seinų kunigų seminariją, vikaravo, klebonavo Gelgaudiškyšje.
Čia rengė knygnešių būrį ir pradėjo platinti religinio turinio paveikslėlius, ant kurių Tilžėje lietuviškai buvo išspausdintos maldelės.
Kunigas Pr. Būčys savo tėviškės namus padarė dideliu per sieną gabenamos lietuviškos spaudos traktu. Atsiminimuose rašė apie Joną Stalioraitį. Jį minėjo ir kaip garbingą Veiverių seminarijos auklėtinį.
1858–1862 m. pravedus geležinkelį, Veiverių pašto stotis tapo nebereikalinga. Likusiose tuščiose patalpose 1866 m. Rusijos caras Aleksandras II įkūrė Veiverių mokytojų seminariją.
1866 m. spalio 2 d. Veiverių bažnytkaimyje, buvusiuose pašto stoties pastatuose veikė pedagoginiai kursai, o 1872 m. jau Mokytojų seminarija.
Carinės valdžios tikslas buvo atskirti šį kraštą nuo lenkų įtakos ir kuo greičiau surusinti. Net iki 1905 metų Seminarijos koridoriuose kabojo užrašai „Lietuviškai kalbėti draudžiama“.
1915 m., artėjant frontui prie Vilkaviškio, seminarija persikėlė į Vilnių. Čia baigė viena laida. 1918 m. po Rusų imperijos miestus blaškoma seminarija išleido paskutinę mokytojų laidą. Per 52 gyvavimo metus Veiverių mokytojų seminarija parengė ir išleido daugiau nei 1000 mokytojų, iš kurių apie 800 buvo lietuviai.
Per 52 gyvavimo metus (1868–1918) Veiverių mokytojų seminariją baigė 1025 mokiniai, iš jų – 800 lietuvių. Žymūs jos auklėtiniai ir dėstytojai.
Nemaža dalis jos auklėtinių tapo pradinių mokyklų mokytojais, lietuviškų vadovėlių autoriais, žymiais visuomenės ir kultūros veikėjais (dailininkas A. Žmuidzinavičius, pedagogas, vadovėlių autorius J. Geniušas, dainininkas A. Kučingis ir kt.). Vienas auklėtinių – minėtasis Jonas Stalioraitis.
Lietuviškos spaudos draudimo laikais mokytojas J. Stalioraitis gyveno Slavikuose ir platino lietuviškas knygas. Per jo rankas iš Vokietijos po visą Lietuvą sklido ištisos draudžiamo lietuviško žodžio siuntos: laikraščiai, knygos. Kadangi V. Kudirka buvo po didinamuoju žandarų stiklu, jo raštus spausdinti į Tilžę nešdavo J. Stalioraitis.
Bažnytkaimis įsikūręs toje vietoje, kur į Šešupę įteka Siesartis. „Prie pat Didžiosios ir Prūsų Lietuvos sienos. Senovėje šioje vietoje buvo Vyzbarynės kaimas.
Į Rytus nuo tų pasieninių kaimų traukėsi Didžioji Jurbarko giria.“ Keliaujantiems į Jurbarką buvo atviri nakvynės namai, smuklės. Vienas įtakingiausių smuklininkų buvo Vaitiekus Slovikaitis.
Jo pavarde pradėtas vadinti ir kaimas: Slavikai. 1754 m. pastatyta pirmoji medinė bažnytėlė, o1835 m. pastatyta Šv. Onos medinė bažnyčia.
Slavikai turi labai seną istoriją, siekiančią XVI a. pradžią. XV a. čia dar tyvuliavo pelkynai, šlamėjo girios, kurias kertant buvo atkovoti dirbamos žemės plotai.
XIX amžiaus antroje pusėje Slavikuose veikė parapijos mokykla, bet joje buvo mokoma lenkiškai. Mokykloje lenkų kalba buvo privaloma ir vienintelė leidžiama.
Paruošta lentelė su užrašu „Osiol“ laukdavo aukos. Kai tik pradėdavo kuris mokinukų kalbėti lietuviškai, tam lentelę ir užkabindavo.
1870 m., carinės priespaudos laikais, parapijinė mokykla buvo uždaryta, įkurta valdiška Slavikų mokykla, kurioje jau mokė rusiškai. Mokykloje buvo labai griežta drausmė.
Nusikaltusius žiauriai bausdavo, net įmesdavo į „karcerį“, klupdydavo ant žirnių ar mušdavo liniuote per ištiestą delną. Mokykla oficialiai vadinosi „Pradinė vienklasė liaudies mokykla“.
Daugiausiai mokėsi turtingesnių šeimų berniukai. Žinoma, kad 1901m. mokykloje mokėsi 40 mokinių, iš jų tik 5 mergaitės. Vargingųjų vaikus dažnai pamokydavo kunigas. J. Stalioraitis lietuviško rašto mokė slaptai.
Po pamokų lietuvių vaikus pasilikdavo tikybos pamokoms. Tačiau dažnai vietoj tikybos papildomai mokydavo lietuviškai skaityti ir rašyti. Yra mokęs ir knygnešio Jono Povilaičio vaikus.
Pas J. Povilaitį užsisakydavo lietuviškų laikraščių. Lietuviškos spaudos gaudavo iš Juozo Būčio, Pranciškaus Būčio. Pažinojo, bendravo su Vincu Kudirka – kartu mokėsi gimnazijoje ir kunigų seminarijoje.
Pristatydavo „Varpo“ redakcijai V. Kudirkos rankraščius. Rašė korespondencijas į „Varpą“, vėliau į „Vilniaus žinias“.
Slavikų mokytojas, knygnešys Stalioraitis rašė: „1876 m. jis (V. Kudirka – aut. past.) atvyko į Seinų seminariją. Čia mudu susitikome ir bemaž pusantrų metų viename kambaryje gyvenome“. „Amžininkai J. Stalioraitį vadino V. Kudirkos įpėdiniu“, – randame sakinį, skirtame straipsnyje apie Vincą Kudirką.
Stalioraitis daugiau nei penkiasdešimt metų dirbo mokytoju. Už ypatingus nuopelnus 1930 m. jis buvo apdovanotas Gedimino ordinu. 1934 m. J. Stalioraitis jau gyveno Kubilėlių kaime, netoli Kudirkos Naumiesčio, Būblelių vlč., Šakių apskrityje (1860 m. čia gimė Jonas Jablonskis).
Kaimas buvo didelis. Senąjį knygnešį lankę svečiai pasakojo, kad tai buvo labai kuklus, bet didelės pagarbos vertas žmogus. Jis gyveno savo devynių hektarų ūkyje, kurį pats tvarkė bei prižiūrėjo, puoselėjo sodą, bityną.
1928 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Stalioraitis apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu. Vėliau išėjęs užtarnauto poilsio pradėjo ūkininkauti. Į dangų iškeliavo 1934 m. Palaidotas Kudirkos Naumiesčio (Meištų) kapinėse.
