Laudacija yra „iškilmingas pagiriamasis žodis nusipelniusiam žmogui (paprastai – apdovanojant)”. Papildykime: laudacijos turi būti malonu klausytis, beje, ir ją rašyti.
Laudacija yra žanras, priverčiantis sukaktuvininką suklusti ir kurį laiką patylėti, nes, kaip žinome, jubiliejų kaltininkai linkę pašnekėti, ir šneka (stebėtina) daugiausiai apie save.
Su Aldonu Pupkiu per pastaruosius 50–60 metų taip apsipratome, kad jau net ir nežinome, ar įmanoma apie jį pasakyti ką nors gero. Juk sakoma: žmones reikia gerai pažinti, nes tik tada juos galėsime apkalbėti.
𝐴𝑙𝑑𝑜𝑛𝑎𝑠 𝑃𝑢𝑝𝑘𝑖𝑠 𝑦𝑟𝑎 𝑔𝑎𝑟𝑠𝑢𝑠 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑖𝑛𝑖𝑛𝑘𝑎𝑠, 𝑡𝑢𝑟𝑖𝑛𝑡𝑖𝑠 𝑑𝑖𝑑𝑒𝑙𝑒̨ 𝑖̨𝑡𝑎𝑘𝑎̨ 𝑙𝑖𝑒𝑡𝑢𝑣𝑖𝑢̨ 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑜𝑠 𝑡𝑦𝑟𝑖𝑛𝑒̇𝑗𝑖𝑚𝑎𝑚𝑠. 𝐽𝑜 𝑑𝑎𝑟𝑏𝑎𝑖 𝑦𝑟𝑎 𝑖𝑠̌𝑠𝑘𝑖𝑟𝑡𝑖𝑛𝑎𝑖 𝑣𝑒𝑟𝑡𝑖𝑛𝑔𝑖 𝑖𝑟 𝑠𝑣𝑎𝑟𝑏𝑢̄𝑠 𝑙𝑖𝑒𝑡𝑢𝑣𝑖𝑢̨ 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑜𝑠 𝑝𝑙𝑒̇𝑡𝑟𝑎𝑖 𝑏𝑒𝑖 𝑖𝑠̌𝑠𝑎𝑢𝑔𝑜𝑗𝑖𝑚𝑢𝑖. 𝑃𝑢𝑝𝑘𝑖𝑜 𝑛𝑢𝑜𝑠𝑒𝑘𝑙𝑢𝑚𝑎𝑠, 𝑔𝑖𝑙𝑢𝑚𝑖𝑛𝑖𝑎𝑖 𝑧̌𝑖𝑛𝑖𝑜𝑠 𝑖𝑟 𝑎𝑖𝑠𝑡𝑟𝑖𝑛𝑔𝑢𝑚𝑎𝑠 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑜𝑠 𝑘𝑙𝑎𝑢𝑠𝑖𝑚𝑎𝑖𝑠 𝑛𝑒 𝑡𝑖𝑘 𝑝𝑟𝑎𝑡𝑢𝑟𝑡𝑖𝑛𝑎 𝑚𝑢̄𝑠𝑢̨ 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑜𝑠 𝑛𝑢𝑜𝑠𝑡𝑎𝑏𝑎̨, 𝑏𝑒𝑡 𝑖𝑟 𝑠𝑘𝑎𝑡𝑖𝑛𝑎 𝑗𝑎𝑢𝑛𝑎̨𝑗𝑎̨ 𝑘𝑎𝑟𝑡𝑎̨ 𝑑𝑜𝑚𝑒̇𝑡𝑖𝑠 𝑖𝑟 𝑚𝑦𝑙𝑒̇𝑡𝑖 𝑠𝑎𝑣𝑜 𝑔𝑖𝑚𝑡𝑎̨𝑗𝑎̨ 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑎̨. 𝐴𝑙𝑑𝑜𝑛𝑎𝑠 𝑃𝑢𝑝𝑘𝑖𝑠 𝑡𝑎𝑚𝑝𝑎 𝑛𝑒 𝑡𝑖𝑘 𝑧̌𝑖𝑛𝑜𝑚𝑎𝑠, 𝑏𝑒𝑡 𝑖𝑟 𝑖̨𝑘𝑣𝑒𝑝𝑖𝑎 𝑘𝑖𝑡𝑢𝑠 𝑑𝑎𝑙𝑦𝑣𝑎𝑢𝑡𝑖 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑜𝑠 𝑡𝑦𝑟𝑖𝑛𝑒̇𝑗𝑖𝑚𝑢𝑜𝑠𝑒, 𝑠𝑖𝑒𝑘𝑖𝑎𝑛𝑡 𝑛𝑢𝑜𝑙𝑎𝑡 𝑡𝑜𝑏𝑢𝑙𝑖𝑛𝑡𝑖 𝑖𝑟 𝑠𝑎𝑢𝑔𝑜𝑡𝑖 𝑙𝑖𝑒𝑡𝑢𝑣𝑖𝑢̨ 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑎̨ 𝑎𝑡𝑒𝑖𝑛𝑎𝑛𝑐̌𝑖𝑜𝑚𝑠 𝑘𝑎𝑟𝑡𝑜𝑚𝑠. 𝐽𝑜 𝑖̨𝑛𝑎𝑠̌𝑎𝑠 𝑦𝑟𝑎 𝑛𝑒𝑝𝑎𝑘𝑒𝑖𝑐̌𝑖𝑎𝑚𝑎𝑠 𝑖𝑟 𝑑𝑖𝑑𝑖𝑛𝑎 𝑚𝑢̄𝑠𝑢̨ 𝑠𝑢𝑝𝑟𝑎𝑡𝑖𝑚𝑎̨ 𝑎𝑝𝑖𝑒 𝑘𝑎𝑙𝑏𝑜𝑠 𝑠𝑢𝑏𝑡𝑖𝑙𝑢𝑚𝑢𝑠 𝑏𝑒𝑖 𝑗𝑜𝑠 𝑟𝑎𝑖𝑑𝑎̨.
Tai dirbtinio intelekto programos ChatGPT sugeneruotas tekstas.
Bet mes kliaujamės savo natūraliu intelektu, patirtimi ir prisiminimais.
Taigi kas tas Aldonas Pupkis? Ką apie jį žinome?
Visų pirma – mokslininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto bendruomenės narys nuo 1957 metų, iš pradžių studijuodamas, vėliau – dėstydamas. Nuo 1967 metų mokslo kandidatas, dabar sakytume, kad mokslo daktaras. Darbui gimtajame fakultete atiduoti 35 gyvenimo metai. Tai daug.
Mokslininkas bibliografija vainikuojamas esti, o sąrašas ilgas. Nesuklysime spėdami, kad Aldonas Pupkis rašė apie kalbą, kalbos kultūrą, kalbos norminimą.
Gausus šis derlius: „Lietuvių kalbos bendrinė tartis: plokštelių tekstai“ (su Antanu Pakeriu), „Kalbos praktikos patarimai“ (su Aldona Paulauskiene), „Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo metodai“ (su Brone Balčiene), Juozo Balčikonio raštai, Kazlų Rūdos šnektos žodynas, gausybė-begalybė straipsnių bei televizijos laidų.
Aldonas Pupkis rašo ne vien apie kalbą, bet ir apie kalbininkus bei jų talkininkus, apie lietuvių kalbos gyvenimą nelengvais okuacijos metais.
Studija „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968–1988 m.“ išsamiai atskleidžia didelį lietuvių kalbos priežiūros darbą, į kurį įsitraukė ne tik filologai, bet ir geologai, inžinieriai, aktoriai, diktoriai, leidėjai, mokytojai, muzikologai, inžinieriai, botanikai, geologai, matematikai, teisininkai.
Enciklopediškai tiksliai, išsamiai užfiksuotas dviejų dešimtmečių lietuvių kalbos sąjūdžio veiklos darbas yra svarbi medžiaga būsimiems tyrimams, nes faktografijos vertė niekada nenyksta, tik su interpretacijomis visko pasitaiko.
„Kalbos kultūros pagrindai“, išleisti 1980 metais, tapo kertiniu tekstu, formavusiu ištisos kartos suvokimą apie kalbos norminimo principus. Ir ne vien apie juos, nes lietuviai yra kalbos tauta, tauta, susibūrusi aplink kalbą, kalboje išugdyta tauta, tauta, vienijama kalbos, kalboje gyvenanti.
Todėl „Kalbos kultūros pagrindų“ puslapius skaitėme, o skaitydami girdėjome „tausokite ir ginkite savo kalbą, ji yra jūsų ir mūsų tapatybės šerdis“. Perskaitėme, išgirdome, ir ne vienas ėjome šiuo keliu.
Aldono Pupkio 𝑜𝑝𝑢𝑠 𝑚𝑎𝑔𝑛𝑢𝑚 yra du dešimtmečius, nuo 1968-ųjų, leista „Mūsų kalba“ ir jos tęsiniu tapusi atgaivinta „Gimtoji kalba“, kurios vairą 2000-aisiais metais perėmė Aldono Pupkio mokytinė Ritą Urnėžiūtė.
Atsitraukęs nuo aktyvios pedagoginės veiklos Aldonas Pupkis nenurimo, tapo veikliu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nariu. Nuo 1997 iki 2008 metų Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas, nuo 2008 metų garbės pirmininkas.
Aldonas Pupkis – ne tik mokslininkas, bet ir pedagogas. Buvo griežtas. Tikslus. Principingas. Klaidų ar aplaidumo neužmiršdavo.
Nieko nuostabaus, nes dauguma jo kolegų buvo tokie patys ar labai panašūs, didieji mūsų Mokytojai: Aldona Paulauskienė, Vitas Labutis, Vincas Urbutis, Zigmas Zinkevičius, Adelė Laigonaitė, Evalda Jakaitienė, Jonas Kabelka, Aleksas Girdenis. Vienus gąsdino, kitus – patraukė.
Žinojo, kad talentas, kaip ir deimantai, slypi giliai. Išugdė ar pridėjo ranką ugdydamas visą plejadą gerai žinomų kalbininkų, todėl turi pasekėjų.
Visa tai – akademinio gyvenimo refleksijos. Jeigu reikėtų plačiau papasakoti apie Aldono Pupkio asmenį ir privatų gyvenimą, ne vienas sutriktume. Bet žinome jo autoritetus, kurių pramintu taku eita visą gyvenimą: Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis, Petras Jonikas, Pranas Skardžius, Andrius Ašmantas.
Dabar jis pats yra autoritetas mūsų jaunesniajai, nors jau žilagalvei, kartai. Iš pradžių sėdamės ant autoriteto kẽlių, tada stojamės ant jo pečių̃ ir patys pasijuntame didūs esantys.
Plačiajai visuomenei Aldonas Pupkis – lietuvių kalbos angelas sargas, kurio galia tokia didelė, kad jo baidosi, nuo jo žegnojasi ir slogučiuose sapnuoja bjaurioji-nemarioji Kad Su Bendratimi. Išpilta šalto prakaito Kad Su Bendratimi pakirsta iš miegų, šviečia žibintuvėliu po lova ir verkšlena: „Aldonas Pupkis, Aldonas Pupkis, jis kažkur greta!”
Žurnalistikos garsenybės įprasmina savo gyvenimo kelią prisiminimais apie Aldono Pupkio skambučius po radijo laidų su siūlymais taisyti vis dar pasitaikančias ir vis dar gausėjančias kalbos normos klaidas.
Aldonas Pupkis – mūsų legenda. Algis Ramanauskas-Greitai televizijos ekrane Sūrskio lūpomis prisipažino kadaise manydavęs Aldoną Pupkį prasimanytu veikėju, kaip Pupų Dėdė ar Kindziulis, buvusį. Didelio vaiko lūpomis kalba tiesa: ne kiekvienam tenka garbė tapti folkloro veikėju.
Darbai padaro žmogų epochos ženklu. Aldonas Pupkis – vienas iš tokių. Niekada nereikėjo jo ieškoti kaip nors specialiai, su didinamuoju stiklu. Pastaraisiais dešimtmečiais puldinėtas, smerktas ir šmeižtas. Vertinkime tai kaip pagyrimą, nes tik didžiu tapęs esi matomas; tik puikūs darbai sukelia pavydą.
Aldonas Pupkis galėtų dažniau lankytis Filologijos fakultete. Bet jaučiame ir girdime jį naujose publikacijose, švariose ir taisyklingose kalbos formose, nuosekliose kirčiavimo paradigmose, gimtosios tarmės žodžiuose.
Meilėje gimtajai kalbai.
– LIETUVIŲ KALBOS KATEDRA –
Labai gerbiu Aldoną Pupkį. Jo paskaitos ir skelbiami mokslo darbai sovietmečiu turėjo didelės įtakos, kad lietuvių kalba nevirstų sąvartynu. Nuoširdžiai sveikinu.