Dažnesnius ir stipresnius ekstremalius meteorologinius reiškinius lemianti klimato kaita veikia ne tik buitį, bet ir keliones. Įkaitęs kelio paviršius lengvai deformuojasi, susidaro provėžos, kuriose užsistovi lietaus vanduo. Provėžų poveikį kaipmat pajunta vairuotojai – esant dideliam vandens sluoksniui automobilio valdymas reikšmingai suprastėja. Neretai tai tampa viena iš eismo įvykius lemiančių detalių.
„Judant dideliu greičiu pakanka vos kelių milimetrų gylio balos, kad padangos visiškai prarastų sukibimą su keliu ir automobilis pradėtų slysti vandens paviršiumi. Tačiau imantis tam tikrų priemonių šio reiškinio, vadinamo akvaplanavimu, riziką galima sumažinti“, – aiškina BTA Ekspertizių skyriaus vadovas Andrius Žiukelis.
Svarbiausia – padangos ir greitis
„Padangų sukibimo su keliu kokybę lemia du esminiai dalykai: padangos gumos mišinys ir protektoriaus raštas bei gylis. Idealiomis sąlygomis, ant visiškai švaraus ir sauso asfalto protektoriaus, gylis reikšmės beveik neturi ir teoriškai geriausia važiuoti „slik“ tipo padangomis, kaip kad daroma žiedinėse lenktynėse. Tačiau kai tik atsiranda bent truputis vandens, protektoriaus neturinčios padangos tampa mirtinai pavojingos,“ – akvaplanavimo priežastis aiškina techninių apžiūrų įmonių asociacijos „Transeksta“ komunikacijos vadovas Renaldas Gabartas.
Anot jo, važiuojant su „plikomis padangomis“ prasidėjus net ir nesmarkiam lietui kyla rizika, kad padangos nebelies asfalto ir jis ims „plaukti“ kelio paviršiumi. Kuo platesnės padangos, tuo ši rizika atsiranda greičiau ir yra didesnė.
„Saugaus eismo srityje dirbantys specialistai yra atlikę daugybę bandymų su skirtingų tipų padangomis ir pateikę kategoriškas išvadas, kad protektoriui nudilus iki 3 mm sukibimo kokybė pradeda keistis iš esmės. Jei važiuojant 80 km/val. greičiu naujos padangos gali išstumti iki 30 l vandens per sekundę, tai padangos, kurių protektoriaus gylis siekia tik minimalų oficialiai reikalaujamą 1,6 mm gylį, pašalina reikšmingai mažesnį vandens kiekį“, – nurodo R. Gabartas.
BTA ekspertas A. Žiukelis priduria, jog kitas nuo vairuotojo sprendimo priklausantis akvaplanavimo rizikos veiksnys yra važiavimo greitis.
„Greičio riba, nuo kurios išauga akvaplanavimo rizika, yra sunkiai apskaičiuojama. Ji priklauso ne tik nuo protektoriaus gylio, bet ir nuo kelio dangos kokybės, vandens sluoksnio gylio, transporto priemonės svorio. Tačiau standartinė rekomendacija – prasidėjus stipriam lietui ir ant kelio kaupiantis baloms, rinktis saugų, o ne maksimalų leistiną greitį. Šiuo atveju derėtų važiuoti bent trečdaliu lėčiau nei leidžiamas maksimalus greitis“, – pataria A. Žiukelis.
Jis įspėja, kad visiškas automobilio valdymo praradimas dėl akvaplanavimo – ne vienintelis pavojus šlapiame kelyje.
„Kartais, ir ypač po ilgesnio sauso laikotarpio, kelio paviršius pasidengia dulkių, žiedadulkių sluoksniu. Pradėjus kristi lietui ji pasidaro klampi ir itin slidi – šią masę padangos išstumia sunkiau, o atsidūrusi tarp padangos ir kelio ji sukibimą mažina kur kas smarkiau už vandenį“, – įspėja ekspertas.
3 mm – neįteisinta kritinė riba
„Pagal įstatymus minimali leistina vasarinių padangų protektoriaus gylio riba yra 1,6 mm, tačiau daugelis padangų gamintojų rekomenduoja vasarines padangas keisti tada, kai protektoriaus gylis pasiekia 3 mm“, – tvirtina padangomis prekiaujančios įmonės „Melga“ komercijos direktorius Tomas Baužys.
Tiesa, R. Gabartas nėra toks kategoriškas.
„Universalaus recepto, kada derėtų keisti padangas, nėra. Tai labai priklauso nuo to, kokiais keliais, kokiu automobiliu ir kokiu režimu važiuojama. Tačiau atidžiai apžiūrėti kiekvieną ratą būtina bent jau kassezoninio padangų keitimo metu. Dar geriau – kaskart tikrinant padangų slėgį. Jei automobilyje nėra padangų slėgio jutiklių – tikrinti derėtų bent kartą per porą mėnesių. Protektoriaus gyliui priartėjus prie 3 mm jau reikėtų planuoti padangų keitimą“, – sako ekspertas.
Jis taip pat įspėja, kad esant dažnoms liūtims itin pavojinga naudoti žiemines padangas, kurias vairuotojai nori „suvažinėti“, kuomet protektoriaus gylis naudojimui žiemą jau nebetinkamas
„Tokioje situacijoje važiavimo saugumui ant šlapios kelio dangos įtakos turi ne tik mažas protektoriaus gylis, bet ir tai, kad padanga apskritai nepritaikyta važinėti vasaros sąlygomis. Minkštesnis žieminės padangos gumos mišinys vasarą labiau kaista, deformuojasi, o tai lemia stabdymo ant šlapios kelio dangos savybes“, – paaiškina T. Baužys.
Ką daryti paslydus?
Net jeigu, nepaisant visų atsargumo priemonių, automobilis pradeda slysti vandens paviršiumi, galima imtis priemonių, kurios leis išvengti kelionės baigties griovyje ar susidūrus su kita transporto priemone.
A. Žiukelis ragina imtis veiksmų dar nepatekus į akvaplanavimo situaciją, tačiau įvertinus, kad išaugo šio reiškinio rizika.
„Jeigu važiuojant greitkeliu prasideda stiprus lietus ir matote, kad ant kelio formuojasi balos, pirmiausiai išjunkite automatinį greičio palaikymą (angl. cruise control). Tai leis geriau kontroliuoti transporto priemonės greitį dinamiškoje situacijoje. Būtina ir didinti atstumą iki priekyje esančio automobilio, nepalikti stabdymo paskutinei akimirkai, nes stabdymo kelias ant šlapios dangos keliskart išauga net ir nepraradus sukibimo“, – pataria ekspertas.
Apie padangų sukibimo su keliu praradimą vairuotojui gali signalizuoti iškart trys ženklai.
„Kadangi prasidėjus akvaplanavimui sumažėja pasipriešinimas ratų sukimuisi, smarkiai išauga variklio apsukos. Dėl tos pačios priežasties – sukibimo su keliu praradimo – pradeda kur kas laisviau sukiotis vairas, tačiau automobilis į tai reaguoja prasčiau. Be to, naujesnės kartos automobiliuose yra gausybė važiavimo saugumą didinančių sistemų. Viena tokių – sukibimo kontrolės sistema (angl. Traction Control System, TCS). Padangoms praradus sukibimą su keliu automobilio skydelyje užsidega apie tai signalizuojantis įspėjimas“, – su pavojų rodančiais požymiais supažindina BTA ekspertas.
Jo teigimu, bet kuris iš šių požymių signalizuoja, kad būtina imtis veiksmų, tačiau kartu – ir neprarasti sveiko proto. Pirmiausiai – atleisti greičio pedalą, tačiau stabdžio nespausti. Jeigu automobilį pradeda mėtyti – stengtis vairą nukreipti tiesiai automobilio judėjimo kryptimi.
„Sumažėjus greičiui padangos atgaus gebėjimą išstumti pakankamą vandens kiekį ir grįš sukibimas su keliu. O kai automobilis vėl pradės klausyti jūsų, pasvarstykite, ar reikia stabtelėti saugioje vietoje šalikelėje ir apraminti nervus po stresinės situacijos“, – rekomenduoja A. Žiukelis.
Klausia, ką daryti paslydus? Atsakymas: apsimesti, kad nepaslydai. Gal niekas ir nematė? Juk visi mes paslystame kasdien, išskyrus, aišku, pasivadinusius save elitu ar šviesuoliais.