R. Zubovas. Kur brėšime brūkšnį?

Vakar gatvėje sutiktas bičiulis paklausė: kaip gyveni? Atsakiau: blogai. Klausė: kodėl? Atsakiau: jau mėnesį galvoje, tarsi nuodingas debesis, sukasi niekaip neišsprendžiamų klausimų mazgas, todėl gyvenu blogai. Sako: išsikalbėk, kitaip tik save grauži. Tai ir kalbu.

Vėl grįžtu prie birželio mėnesio įvykių, kada Lietuvos Kultūros taryba (LKT) nusprendė nefinansuoti „58 fortepijono vasaros Druskininkuose“. Kuriems ši tema jau nusibodusi – nustokite skaityti čia. O kitiems trumpai susumuoju įvykius, kaip man jie atrodo, kad lengviau būtų sekti mano svarstymų eigą:

– LKT muzikos srities ekspertai gerai įvertino projektą „58 fortepijono vasara Druskininkuose“, gavome 77,87 balo. Pagal balus likome 45 vietoje iš 197 svarstytų projektų, taigi, patekome į geriausių projektų ketvirtadalį.

– Ekspertai Kultūros Tarybai pasiūlė mūsų projektą remti, jam skiriant 10 000,00 eurų (tų finansų tikrai būtų užtekę kukliai visą projektą įgyvendinti. Sprendimas neremti projekto priimtas jau pačios Kultūros tarybos)

– Taryba Muzikos srityje paskirstė 452,262,00 eurus, nubrėždama brūkšnį po 42 projekto, įvertinto 78,28 balo (43 vietoje, pirmas už brūkšnio likęs projektas buvo įvertintas 78,15 balo, arba atsilikęs nuo „laimingojo” lygiai per 0,13 balo. Tas skirtumas šiuo atveju yra lygus 10 000 eurų…)

Čia tik nuogi skaičiai. Bet juos paanalizuoti verta.

Žvalgydamasis po Asta Pakarklytė facebook paskyrą, atrandu jos pateiktus 2022 metų LKT pinigų paskirstymo ataskaitos duomenis, tarp kurių mane ypač sudomina tai, kad „finansavimo intensyvumas 2022 metais sudarė 37%”. Ir tai yra labai artimas Europos rekomendacijai skaičius: yra rekomenduojama remti bent trečdalį pateiktų projektų, taip sudarant pozityvią konkurenciją.

Tačiau, kalbėdama apie šių metų projektus, ta pati Asta Pakarklytė su tokiu pačiu pozityvumu argumentuoja už tai, kad KT nuspręsta paremti mažiau projektų, bet skirti jiems didesnį palaikymą.

Tikrai nežinau, kas ir kodėl priėmė šį nepaprastai svarbų sprendimą, pagal kurį principiniai keičiasi skirtymo logika, bet iš pokalbių su muzikos srities eksperte, vertinusia šių metų projektus Laima Slepkovaitė, supratau, kad jos įsitikinimu, muzikos srityje buvo dar bent pusšimtis projektų, kurie buvo “labai verti paramos”. Tikiu, kad ekspertai savo darbą atlieka kruopščiai ir stengiasi būti įmanomai objektyvūs.

Manau, kad jų kruopštumą įrodo ir labai maži skirtumai tarp projektų įvertinimo: štai 22 vietoje, surinkęs 79,85 balus yra neabejoju puikus projektas „Chordos partnerystė”; 32 vietoje, surinkęs 78,86 balus yra kitas puikus projektas „Tarptautinis Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis Biržai”, o 45 vietoje surinkęs 77,87 balo yra projektas „58 fortepijono vasara Druskininkuose“. Noriu atkreipti dar vis skaitančiųjų dėmesį, kad 2 balų skirtumas yra lygus 23 pozicijoms rezultatų lentelėje.

Perskaitęs Kultūros Tarybos sudėtį, matau joje labai gerbiamus, Lietuvos kultūrai nusipelniusius žmones, ir nedrįsčiau abejoti Jų kompetencija ir atsidavimu Lietuvos kultūrai.

Tačiau žiūrint į rezultatų lentelę vis tiek kyla tas pats klausimas: KUR BRĖŽIAME BRŪKŠNĮ? Kodėl puikus Meta Trio projektas, ekspertų įvertintas vos 0,13 balo mažiau už paskutinį virš brūkšnio likusį projektą visai negavo finansavimo?

Suprantu, kad vienprasmiško atsakymo čia niekas negali pateikti. Kaip mielas bičiulis Audronis Imbrasas, gerai suprantantis LTKT „virtuvę” yra pakomentavęs „esu prieš tų balų viešinimą, nes visada viską galima vertinti skirtingai, negali būti vieno objektyvaus vertinimo menams. Balų viešinimas tik daugina nesusipratimų. Ekspertai ne kažką atmetinėja, bet atrinkinėja jų manymu geriausius projektus, o paskui tenka formaliai pagrįsti neigiamus atsakymus – tai kartais ir gaunasi ne visai sąmonės.”

Gerai, neviešinkime balų, bet kol viešiname, tie 0,13 balo yra mirties bausmė puikiems projektams. Todėl, galvojant apie atsidavusį ekspertų darbą, man labai gaila, kad tie laikai, kada projektai surinkę tam tikrą skaičių balų buvo finansuojami, nes „praėjo kokybinę atranką”, seniai praeityje. Bet ar kas nors man gali pasakyti, kodėl mes nebeturime aiškios kokybinės atrankos ir ekspertų įvertintas projektas sulaukęs 78,28 yra tas, po kurio brėžiamas brūkšnys?

Ar atsirado kažkokie geresni, aiškesni vertinimo kriterijai? Ar tiesiog braukiame brūkšnį tuo momentu kada baigiasi pinigai? Atrodo, kad taip ir yra. Kultūrinė tradicija, kūrybinės idėjos, ištisus regionus jungiantys kultūriniai sambūriai, dešimtmečius gyvuojantys regionų festivaliai yra pasmerkti „paklusti” grubiai pinigų galiai.

Visiems atsakymas vienas – mažai pinigų (grubiai pasakyti reiktų: „dvėsk, nėr ko ėst kultūrai!” beje, čia man primena šių metų Kultūros nakties šaukinį „prisikimšk kultūros”, na tai gal ir ne tokia „ne į taktą” ta mano leksika…). Ir tada man kyla klausimas, o kas turi šią tragišką padėtį keisti?

Kas turi/gali problemą viešinti, garsinti, siekti, kad finansavimas atitiktų “gerų projektų” kiekį? Ar Kultūros Taryba yra vien biurokratinis mechanizmas suburtas nubrėžti brūkšniui, tarsi giljotina nurėžiant beveik 80% visų muzikos programos iniciatyvų gyvybę, iš kurių bent pusšimtis, kaip suprantu, yra ekspertų siūlyti paremti?

Bet kodėl tada turime ten tokius šviesius, pagarbos vertus žmones, deleguotus atstovauti savo kultūros sektorių? Ar nebūtų prasminga, kad Kultūros tarybos nariai, atstovaujantys labai įvairius kultūros visuomenės padalinius, suformuotų ministerijai kreipimasi, argumentuotą, paremtą esamos padėties ir kultūros įtakos regionams, visai Lietuvai, mūsų prisitatymo pasauliui analize, kuriame būtų išsakyta pozicija, kad finansinė padėtis yra apgailėtina?

Gal kultūros lauko autoritetų balsas suteiktų jėgų ir Kultūros ministrui vyriausybės posėdyje pakovoti dėl didesnio finansavimo, kad kolegos ministai sužinotų, ką veikia NATO vadovus lydintys šeimos nariai ir delegacijų žmonės, kol vadovai sprendžia pasauliui svarbius klausimus susirinkę VIlniuje? Atsakymas paprastas – yra vedžiojami po muziejus, parodas, grožisi „Vilniaus baroku”, jiems rengiami koncertai.

Trumpai: jie susidraugauja su Lietuva pažindami mūsų KULTŪRĄ. Kiek tai turi kainuoti? O va čia, mieli kolegos ministrai ir įvardinkite, suvokite, koks gyvenimėlis vargo Lietuvėlėje būtų, jeigu čia kultūros nebūtų.

Bet grįžtant prie rimtų dalykų, man kyla klausimas: o gal, esant tokiai sudėtingai finansinei situacijai ir kultūros tarybos nariams iš ekspertų vertinimo suprantant, kad labai daug gerų projektų lieka už ribos, būtų verta patiems sau iškelti klausimą: o ar tikrai teisingai elgiamės, čia brėždami brūkšnį?

Gal tas sprendimas staiga pakeisti projektų finansavimo tradiciją, atsisakyti „projektų kokybinio balo“, sumažinti finansuojamų projektų „intensyvumą“ nuo 37% iki 21% ir nėra toks vienprasmis ir visus džiuginantis gėris? Bet tai gali padaryti tik kultūros tarybos nariai, jeigu jie jaučiasi savo kultūros lauko atstovais ir įsiklauso į kultūrininkų balsus.

Bet gal laikai yra taip pasikeitę, kad aš pats visiškai nebejaučiu kultūros pulso ir esu atsilikęs savo svarstymuose? Pasvarstykime. Jeigu tas „kokybinis laiptelis” šiemet būtų 75 balai. Manau, kad ir ekspertai labai gerai suprastų, kokias pasekmes jų balai turėtų – juk nežinant, koks yra praeinamas balas, galima rašyti „sklaida – 5 iš 10″ nepasigilinant, ar toks įvertinimas nepražudys visomis kitomis prasmėmis vertingo projekto.

O juk suprasti, ar projekte aprašoma sklaida tinka būtent tam projektui, nėra toks lengvas dalykas: juk sklaidos kokybė geriausiai pamatuojama renginių lankomumu ir klausytojų supratimu, į ką jie atėjo, ko jie tikisi ir ką gauna, o ne kokiais nors abstarkčiais išankstiniais surašymais, kad rodysimės LRT Panoramoje ir užpirksime milijoną klipų. Nes jukne visiems projektams to reikia – jie randa savo klausytoją, lankytoją, žiūrovą autentiškais būdais ir tai įrodo renginiuose.

Taigi, įsivaizduokime, kad šiemet Kultūros taryba būtų brėžusi bent jau formaliai aiškesnį brūkšnį ties 75 balų riba, būtų finansuoti 66 projektai, o tai ir vėl patenkintų Asta Pakarklytės taip išgirtą finansavimo intensyvumą (34% – atitinkame Europos gerąsias praktikas), o finansavimą būtų gavę tokie įvairūs ir manau, nepaprastai svarbūs projaktai, kaip „Kaunas piano fest”, kuris vasaromis į Kauna sukviečia pianistus iš visos Europos kūrybiniams ieškojimams, net septyni įvairių chorinių organizacijų („Ąžuoliuko”, „Jaunos muzikos”, „Dagilėlio”, „Aidijos”, „Adoramus” ir k.t.) projektai, daugiau kaip dešimtmetį gyvuojantys įvairiuose regionuose rengiami festivaliai (XVI tarptautinis džiazo festivalis ,,Galvė jazz fiesta“, XIX Vilniaus Gospel muzikos festivalis, XII Tarptautinis kamerinės muzikos festivalis ,,Avanti“, XXX tarptautinis sakralinės muzikos chorų festivalis „Cantate Domino“) – tik pamėginkime įsivaizduoti bet kurio iš šių festivalių padėtį: kiekvienas jų per dešimtmečius turėjo būti sukaupęs partnerius, draugus, mylėtojus, sekėjus, palaikytojus.

Visiems šių žmonių lūkesčiams – ačiū viso gero?

Taip, sutinku, projektas, įvertintas 74,99 balo (neabejoju, kad tai svarbus ir geras projektas) būtų pats nelaimingiausias, bet bent jau turėtumėme aiškią ribą, kur brėžiame brūkšnį. Abstraktų, bet paaiškinamą. Sakysit – nebuvo tam pinigų? Matau išgyvenantį projektą/festivalį su 8 000 vietoje antraip gautų 10 000. Kiekvienas organizatorius esame tai patyrę ir mokame išsiversti. O ir Lietuvos atlikėjai yra tikrai lankstūs, galintys suprasti organizatorių ir dažniausiai sutinkantys groti už tiek, kiek festivalis turi ir gali pasiūlyti.

Po mano pirmojo išsisakymo, kad nebuvo skirtas finansavimas 58 kasmetiniam Druskininkuose rengiamas fortepijono koncertų ciklui, kilo gana didelė nepasitenkinimo banga.

Gerbiamas seimo narys Robertas Šarknickas viešai Vyriausybės valandoje uždavė klausimą kultūros ministrui Simonas Kairys , kaip atsitiko, kad Čiurlionio sukurta koncertavimo tradicija staiga negavo finansavimo likus vos dviems metams iki Čiurlionio 150-ųjų metinių. Gerbiamas ministras sakė užduosiąs šį klausimą kultūros tarybos pirmininkei Asta Pakarklytei. Tai buvo prieš mėnesį.

Nežinau, ar jau tas pokalbis įvyko, bet aš labai norėčiau padėti gerbiamam ministrui pokalbyje su kultūros tarybos pirmininke. Nes man taip pat kyla keli klausimai, veikiausiai ir Astai ir Simonui.

Ar kas nors kultūros taryboje ir Kultūros ministerijoje yra susipažinęs su šia Lietuvos respublikos vyriausybės programos nuostata: 80.4. Užtikrinsime sklandų valstybei svarbių tarptautinių kultūrinių įsipareigojimų („Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir kt.) ir valstybei reikšmingų projektų, sukakčių ar datų minėjimų (Vilniaus 700 metų jubiliejus, M. K. Čiurlionio 150-osios gimimo metinės ir kt.) įgyvendinimą.

Manau, kad bent jau kultūros tarybos pirmininkė tikrai turėtų būti susipažinus su vyriausybės dokumentais kultūros srityje.

Ir taip pat man kyla klausimas, ar nebūtų teisinga, jeigu Kultūros ministerija, jau beveik prieš du metus sukvietusi darbo grupę parengti 150-ųjų Čiurlionio metinių pasirengimo programą (buvau vienas iš programos sudarytojų, todėl galiu atsakingai teigti, kad ši programa jau daugiau kaip metus guli kur nors ministerijos stalčiuose), bent kiek pasirūpintų, kad viena iš sudedamųjų programos dalių (kasmetinis vasaros koncertų ciklas Druskininkuose), nebūtų palikta likimo valiai?

Taip pat manau, kad tikrai svarbu tai, kad Asta Pakarklytė tikrai gerai žinojo apie „58 fortepijono vasaros Druskininkuose“ kultūrines ir istorines prasmes ir reikšmę – susirašinėjau su ja apie tai dar žiemą, po pirmojo neigiamo sprendimo.

Bet gal ji apsisprendė likti „nepriklausoma“ nuo Lietuvos kultūros istorijos pulso ir Čiurlionio sukurtos tradicijos išsaugojimo? Bet gal taip ir turi būti? Tiesiog gal mano matymas, kad kultūra yra auginama ir puoselėjama tarsi medis, šaknimis įsikabinęs į savo žemę, laistomas, purenamas, globojamas, kad būtų ilgaamžis ir vaisius nešantis, yra beviltiškai pasenęs?

Gal suvokimas, kad negali vienais metais medį nupjauti ir kitais metais tikėtis, kad jis bus vėl sveikas, gražus ir vaisingas, nebeatitinka šiandienos realijų? Teisybė, kai skaitau ar matau, su kokiu entuziazmu mūsų savivaldybės kerta senus medžius, tai gal turėčiau tiesiog suprasti, kad šiandien žmonės visose srityse yra tokie patys, gal čia kultūra visai neturi būti išimtimi?

Gal kaleidoskopinis vystymasis, kada viską lemia tas nenuspėjamas “inovatyvumas” ir „sklaidos strategija”, visai gerai tinka ir kultūroje? Galvoju, kad Žmonių pasaulyje dar vis taip nėra, kad mes suvokiame savo individualumą kaip bendruomenė, kad mes jaučiame prisirišimą prie brangių praeitį menančių ženklų ir prasmių, kad Didieji mūsų istorijos Medžiai – Čiurlionis, Vydūnas, Daukantas, Donelaitis ir begalė kitų – ir toliau savo žodžių, garsų, spalvų, minčių šlamesiu suteikia mums vidinę harmoniją ir pajautimą, kad esame čia savi, kad šį žemės dalelė yra ta vienintelė mūsų Žemė.

Todėl nenustosiu organizuoti „Druskininkų fortepijono vasarų” – kiekvienas klausytojas, kurį šiemet mačiau man suteikė naujų jėgų ir tikėjimo. Ačiū kiekvienam iš Jūsų! Žmonės, net per lietų likę sode klausytis muzikos – geriausias įrodymas, kad mūsų sklaida veikia. Gal kartais sunkiai įvardinamais širdies kanalais, bet veikia.

Todėl dabar priimu tokius sprendimus:

– mėginsiu Kultūros ministerijai dar kartą įteigti, kad į Čiurlionio 150-mečio programą įtraukti renginiai turėtų būti išsaugoti bent iki 150-mečio.
– kadangi nelabai daug vilčių dedu į ministerijos politinę valią, parengsiu naują paraišką Kultūros tarybai ir tikiuosi, kad tada jau už sklaidą neabejotinai gausiu 10 iš 10 nes parašysiu, kad apie festivalį kalbėjo Seime. Kokia gali būti didesnė sklaida?

Taip pat parašysiu, kad žmonės klausosi koncertų sėdėdami tiesiai po fortepijonu, nes daugau vietos nėra (manau – tai yra labai inovatyvu. Prie paraiškos prisegsiu ir šią nuotrauką).

Kiti paraiškos parametrai buvo kaip ir gerai įvertinti, tai tikiuosi finansavimą gauti.

Labai gerai suprantu, kad visas šis mano išsikalbėjimas neturės jokios praktinės įtakos šių metų LTKT sprendimams, bet kodėl negalvoti apie ateitį? Ar mums nebūtų svarbu atrasti kažkokius labiau suprantamus būdus brėžti brūkšniams? Man vis tiek labai įdomu, ką garbieji Kultūros Tarybos nariai galvoja šiais klausimais. Ekspertų ir pirmininkės nuomonę žinau gana gerai, o ką galvoja mūsų garbieji atstovai?

Mielas mano gal vieninteli teksto skaitytojau, ačiū Tau, kad atkeliavai drauge su manimi iki šios kryžkelės, kad išklausei mano ilgojo terapinio išsikalbėjimo. Jeigu dabar manęs paklaustum, kaip aš jaučiuosi? Atsakyčiau – gerai.

Ačiū Tau už tai, kad išklausei, turėčiau dabar tau dosniai atsilyginti, kaip terapeutui, leidusiam man vėl pamatyti Viltį ir per Tave atgauti tikėjimą Žmogumi. Bet vietoje to atlyginimo, aš noriu paklausti, jeigu taip ilgai klauseisi mano monologo, gal sugalvotum paremti „58 fortepijono vasarą Druskininkuose“?

Juk tik visi drauge sugebėsime išsaugoti šią tokią svarbią tradiciją, kurios šiemet KT neparėme, bet kitais metais – tikrai parems. Labdaros ir paramos fonadas „Žvaigždžių sonata” (sąskaitos numeris LT567300010179336916) tam ir sukurtas: šiemet Druskininkų nameliuose jau grojo apie 40 jaunųjų ateities Žvaigždžių, turėkim vilties, kad bent kai kurie iš Jų dar vis skambins Čiurlionio kūrinius kai ateis 200 Genijaus metinės. Padarykime, kad jie turėtų kur sugrįžti. Ačiū Tau! 

Autorius yra muzikantas-pianistas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio proanūkis