Vykstant karui Ukrainoje, vis labiau pabrėžiama ir Lietuvos istorinė atmintis, kada buvo kovojama prieš sovietų represijas.
Viena ryškiausių akimirkų – partizaninis karas Lietuvoje, kurio metu buvo rengtas ginkluotas pasipriešinimas, veikęs su didele visuomenės parama.
„Vienam partizanui reikėjo dešimt jį įvairiausiai būdais remiančių žmonių, ar ryšininkų, ar tų, kurie gali suteikti maisto, žvalgybinių duomenų ir panašiai.
Be visuomenės palaikymo ir paramos, klausimas, ar ginkluotas pasipriešinimas būtų išsilaikęs bent metus.
Įvertinus dabartinę padėtį, ir Ukrainos patirtis, principai tikriausiai nesikeistų ir dabar“, – teigė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko patarėja Emilė Balodytė, renginio „Karas po karo. Lietuvos Laisvės kovų pradžia 1944 m. Pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai“ metu.
Renginyje buvo skaitomi moksliniai pranešimai ir vyko diskusija apie nevyriausybinių organizacijų vaidmenį šalies gynyboje tada ir dabar.
Renginyje dalyvavo Lietuvos kariuomenės atstovai, istorikai, įvairių institucijų ir organizacijų vadovai.
Iškilmingai renginį pradėjo „Ugniavijas“ grupės vyrai, atlikdami Laisvės kovų dainas.
Buvo rodomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus deaktyvuoti ginklai, kuriuos naudojo rezistentai.
Pasirengimas visuotinei gynybai
Balodytė savo pranešime pabrėžė valstybės pasiruošimo principus, kurie šiais laikais galėtų būti naudingi kovojant su priešo agresija:
„Sistemingai ruošiantis rezistencijai, sukūrus valstybės ir visuomenės rezistencinę aplinką, Lietuva turėtų galimybę, kurią būtų galima naudoti valstybės gynybai – būtų paruošta visuomenė, decentralizuoti resursai, sukurti papildomi koviniai pajėgumai, kurie, susiklosčius pavojingoms aplinkybėms, galėtų būti panaudoti ir skirti remti reguliariąsias pajėgas, galimo Lietuvos užpuolimo atveju.
Jei kiekviena savivaldybė turėtų decentralizuotas reikalingas atsargas, gydytojai mokėtų dirbti ne tik sterilioje operacinėje, bet, pavyzdžiui, ir rūsyje, tuo atsparesni grėsmėms būtume.
Deja, tik dalis gydytojų, kurie, pavyzdžiui, yra šaulių sąjungoje, ar savanoriškose krašto apsaugos pajėgose, supranta skirtumą tarp veikimo patogiomis sąlygomis, ir tada, kai tave gali apšaudyti priešas, kai ar yra tamsu, šalta.
Manau, kad net taktinės medicinos kursas turėtų būti privalomas medicinos studentų mokymosi programose, bent vienas mėnuo skirtas tam, kad gydytojai, neduok Dieve, atėjus dienai x, būtų bent kiek labiau užtikrinti ir mažiau valdomi panikos“.
Valstybės atsparumui reikalingos nevyriausybinės organizacijos
Konferencijoje buvo kalbama ir apie nevyriausybinių organizacijų svarbą.
Kaip mini Emilė Balodytė – „NVO telkia daug pilietiškų ir atsakingų žmonių, kuriems rūpi visuomenės gerovė.
Šie žmonės dažnai į pagalbą valstybei ateina pirmieji, nes supranta, jog mūsų visų geresnis gyvenimas pirmiausia prasideda nuo asmeninio indėlio.
Ar tai būtų „maltiečiai“, „Raudonasis kryžius“, „Maisto bankas“, jaunimo organizacijos ir pan.
Tokie žmonės gali padėti, pavyzdžiui, evakuacijos metu, ir todėl būti pagalba kariuomenei greičiau ir veiksmingiau kovoti su priešu.
Todėl jei civiliai bus koordinuoti ir įtinklinti, jie taps ne trukdžiu, o parama.”
Todėl žiūrint iš istorinės perspektyvos, Nacionalinės nevyriausybinių organizacijų koalicijos direktorė Gaja Šavelė sako, jog partizaninis karas tam tikra prasme buvo tokių organizacijų aktyvus laikas.
„Žmonės pradėjo vienytis, žinom, kad buvo skirtingų rengtų struktūrų.
Būrėsi skautai, ateitininkai, nuo to jos pradėjo stiprėti.
Praėjo jau daug laiko, kol Nepriklausomojo Lietuvoje šios NVO užaugo ir mes jau 30 metų turime veikiančias, stiprias NVO.“
Vertinant šiuos laikus, teigiama, kad NVO taip pat galėtų turėti savo vaidmenį pilietiniame pasipriešinime.
Gaja Šavelė kelias klausimą – „Kuo jos svarbios pilietiniam pasipriešinimui?
Jos yra arčiausiai žmonių.
O su tais žmonėmis mes ir dirbame.
Tai žmonėms reikia pranešti, juos mobilizuoti, pakoordinuoti, ir būtent čia NVO ateina į pagalbą.
Nes jos yra lanksčios, gali greitai reaguoti, yra motyvuotos, jungia žmones, kurie yra tikintys Lietuva, darantys gerus darbus ir čia yra ta širdis, svarbi dalis Lietuvos Nepriklausomybei išlaikyti,“ – teigia Gaja Šavelė.
