Parengė Dainius Razauskas
Ištrauka iš J. Basanavičiaus „Autobiografijos“ (Jonas Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1970, p. 46–48)
Vilniaus miesto magistratas 1911 m. rudenyje buvo sumanęs mieste įvesdinti drauge su kanalizacija ir vandentraukį. Miesto tarybos posėdyje gruodžio 1 d. buvo priimta sulenkėjusio vokiečio, miesto inžinieriaus Šenfeldo paduotasis projektas, sulig kuriuo ant Gedimino pilies kalno turėjo būti įtaisytas vandens rezervuaras, arba kolektorius.
Mokslo draugijos komitetas, sužinojęs apie tokį miesto tarybos nelemtą sumanymą, visoje eilėje posėdžių sausio, vasario ir kovo 1912 m. užsiiminėjo šituomi klausimu. Sužinojęs, kad iš tikrųjų rengiama, taisant rezervuarą, ardyti kalno viršūnė, komitetas nutarė pirmučiausia protestuoti magistratui prieš tokį šventvagišką jojo tarybos nutarimą ir prirengtu memorialu apie kalną ir jo svarbą Lietuvos istorijoj kreiptis į Imperatoriaus archeologų komisiją Peterburge, prašant jos užtarimo. Tokį memorialą pavesta pagaminti man, komiteto sekretoriui Jonui Vileišiui ir Donatui Malinauskui.
Toksai memorialas (Докладная записка о необходимости ограждения Замковой горы въ г. Вильнѣ от эксплоатацiи ея Виленскимъ городскимъ общественнымъ Управлениемъ подъ устройство на ней коллектора для городского водопровода) buvo parašytas. Jame buvo aprašyta šito piliakalnio su likusiais viršuje Gedimino [į]taisytos pilies griuvėsiais svarbumas ne tik Vilniaus miesto, bet ir aplamai visos Lietuvos istorijai.
[Tai] paminklas, kurio naikinimas mokslo žvilgsniu neleistinas tokiai įstaigai kaip laikinis miesto magistratas ir jo taryba, susidedanti iš žmonių, tamsių mokslo dalykuose. Nurodęs galop, kad miesto valdyba – neištikimas tokio paminklo globėjas, memorialas prašo archeologų komisiją paimti tą taip svarbų archeologijos žvilgsniu paminklą į savo rankas globoti, kurį prireikus jiji galėtų pavesti kurios nors Mokslo Draugijos žiniai Vilniuje.
Šitą memorialą išsiuntinėjau ne tik Imperatoriškajai archeologų komisijai, bet ir Archeologų Draugijai, Archeologijos institutui, viceministeriui V. Charuzinui, prof. Eduardui Volteriui, akademikams A. Šachmatovui ir F. Fortunatovui kaipo Mokslo Draugijos pagarbos nariams, Dūmos atstovui A. Bulotai Peterburge, taipogi grafienei Uvarovienei, Archeologijos draugijos pirmininkei Maskvoje, su prašymu, kad užtartų ir neleistų pilies kalno darkyti.
Kovo 3 d. Mokslo Draugijos komiteto posėdyje nutarta mane siųsti Peterburgan ne tik dėlei Gedimino pilies kalno rūpintis, bet ir dėlei išgavimo Vilniaus reikalų ministerijoj leidimo aukas rinkti Mokslo ir Dailės Draugijoms namus statyti Vilniuje*, dėlei išgavimo iš Mokslo akademijos ir Geografijos Draugijos leidinių mainais už „Lietuvių Tautą“ ir Lietuvos žemėlapio išleidimo. (*Leidinio rengėjų paaiškinimas p. 905: Tuo metu aukos Mokslo ir Dailės draugijos namams statyti jau buvo renkamos, ir buvo surinkta nemaža suma. 1911 m. spalio mėn. buvo nupirktas sklypas prie vokiečių [Liuteronų] kapinių – vieta, kur dabar stovi Profsąjungų rūmai. [Turima omenyje šiuolaikinės Vilniaus miesto savivaldybės nusavinta Tautos namų vieta ant Pamėnkalnio.])
Gavęs iš Mokslo Draugijos kasos 100 rublių kelionės išlaidoms, išvažiavau Peterburgan, kur 11 dienų prabuvęs ir Vilniun sugrįžęs, kovo 22 d. Mokslo Draugijos komiteto posėdyje pranešiau apie kelionės išdavas.
Aš apsilankiau pas Imper. Archeologų komisijos pirmininką grafą Bobrinskį, pas komisijos narį prof. V. Latyševą, kurie pilnai pritarė Mokslo Draugijos rūpesniui ir prižadėjo padaryti įtekmę, kad Vilniaus miesto magistratui būtų uždrausta ardyti piliakalnis ir jame rezervuaras taisyti.
Apsilankiau ir pas Šachmatovą ir Fortunatovą, kursai iš Mokslų Akademijos sumų prižadėjo paskirti 500 rublių Mokslo Draugijos reikalams. Charuzinas pasikalbėjime apie Lietuvos dalykus ir ypač Mokslo Draugijos reikalus išreiškė jai užuojautos ir prižadėjo rūpintis, kad nebūtų daroma kliūčių aukas rinkti namų statymui, kas ir tapo išpildyta.
Mokslų Akademija prižadėjo padovanoti Draugijai savo likusius dar sandėliuose leidinius, kaip ir universitetas su Geografų Draugija, kuriuos neilgai trukus ir apturėta. Dėlei „Lietuvos etnografijos žemėlapio“ išleidimo Geografų Draugija prižadėjo pasirūpinti. Čia reikia prie viso to pridurti, kad ir prof. Eduardas Volteris rūpinosi, kad kuo pasėkmingiau būtų Peterburge laimėta.
Kaipogi neilgai trukus po mano kelionės Vilniaus magistratui per gubernatorių tapo uždrausta pilies kalnas ardyti ir rezervuaras taisyti. Tai buvo tuomet nemenkas laimėjimas.
***
Jeigu ne Jonas Basanavičius, ko gero, neturėtume ne tik Lietuvos valstybės, bet ir jos branduolinio žymens sostinėje Vilniuje – Karaliaus Gedimino pilies kalno su jos likučiais.
Taigi, Jonas Basanavičius ir lietuvių tautą prižadino iš mirties miego, ir Karaliaus Gedimino pilies kalną išgelbėjo nuo anuometės „vandentraukių pažangos“, ir mūsų Valstybę prikėlė.
Tai buvo Dievo įkvėptas didžiadvasis, vertas Karaliaus Gedimino įpėdinis, nuo kurio rankų, net minties prisilietimo visa kas kuto, kilo ir augo.
O šiuolaikiniai menkystos nevykėliai prie ko tik prisiliečia, viskas ỹra ir nyksta – deja, jie vėl ir Gedimino pilies kalną pradėję griauti, ir Lietuvos valstybės pamatus ardyti, ir lietuvio dvasią baigia užgniaužti – vis tos pačios „pažangos“ vardu…
Štai toks – inteligentiškas, jėgų žydėjime J. Basanavičius turėjo būti vaizduotinas jam pastatytame paminkle Vilniuje, o ne lazdele besiramsčiuojantis senukas.
Dabartinėje J.Basanavičiaus paminklo erdvėje tiktų paminklas K. Ostrogiškiui paržygiavusiam pro Aušros vartus po pergalės Oršos mūšyje prieš Rusiją.
J.Basanavičiaus paminklui tinkamiausia vieta yra Gedimino prospekte, paverčiant jo važiuojamąją dalį ties Kudirkos paminklu J. Basanavičiaus paminklui tinkančia vieta ir erdve, kurioje stovėtų į Kudirką atsisukusio J. Basanavičiaus paminklas. Šiuo atveju dabar esančios prospekto važiuojamosios dalies ties Kudirkos aikšte nebūtų.
K.Ostrogiškio ir J.Basanavičiaus paminklų tinkamas pastatymas yra pirmaeiliai naujojo Vilniaus mero ir tarybos darbai.
O kaip dėl paminklo A.Smetonai Vilniuje? Juk jis buvo ne tik Lietuvos prezidentas, bet ir Didžiojo Vilniaus Seimo prezidiumo narys (1905m.),Lietuvos tarybos narys- kartu su J.Basanavičium ir kitais nariais Vilniuje 1(918 m. )pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Kuo nors būti yra viena, o nusipelnyti tuo tapus, yra kita. Tapti prezidentu 1926 m. karinio perversmo būdu ir jo soste sėdėti ne metus kitus, o 14 metų nėra joks Smetonos nuopelnas, o veikiau nusižengimas konstitucinei Tautos teisei į demokratiją.
Kas dėl 1919 metų Smetonos kaip Lietuvos prezidento, tai iš esmės yra tik pervadinimas administravimo sprendimu Valstybės tarybos prezidiumo pirmininko pareigų Lietuvos prezidentu. Tai taip pat vargu ar prie nuopelnų, o ne atvirkščiai, priskirtinas Smetonos veiksmas. Juolab, kad Steigiamasis Seimas šios Smetonos susikurtos Prezidento institucijos nepripažino, nes 1920 m. gegužės mėnesį Lietuvos prezidento instituciją įsteigė kaip naują. Tai va tokie iš tikrųjų yra tie Smetona kaip “Lietuvos Prezidento nuopelnai”.
Statant paminklą Smetonai Vilniuje, apskritai būtų tyčiojimasis iš Tautos, iš Vilniaus kaip Lietuvos žemės. Juk Vilniaus nevadavimas Tautai nerimstant jo netekus, nepasiėmimas Vilniaus net tada, kai 1939 metų rugsėjo 17 d. iš jo pabėgus okupantės Lenkijos kariuomenei, paliko neginamas, o Lietuvos kariuomenei esant čia pat už 15-20 km. nuo Vilniaus, laikytina ne kuo nors, o akivaizdžia jo išdavyste. Vilniaus atlietuvinimas yra Tautos nuopelnas, taigi jai ir statytinas paminklas, o geresnio paminklo tam nėra kaip lietuvybės puoselėjimas jame. To simboliu pirmiausiai galėtų tapti paminklas lietuvybei ir nr vien jai nusipelnusiai vilnietei žvalgei Marcelei Kubiliūtei.
„LEGO“ kompanijai siūloma gaminti Gedimino bokštą
– madeinvilnius.lt/naujienos/miestas/lego-kompanijai-siuloma-gaminti-gedimino-boksta/