Prabėgusi savaitė nebuvo kuo nors ypatinga, jeigu ne pasibaigęs spalvingas pasaulio futbolo čempionatas, prasidėjusi šventinė apsipirkimo karštligė, teberusenantys politiniai skandaliukai.
Tiesa, ukrainiečiams tai toks pat tragiškas metas:
rusai toliau naikina jų miestus, žudo nekaltus žmones, griauna gyvybiškai svarbias infrastruktūros vietas, o Vakarai, grimztantys į kalėdinį fejerverkų svaigulį, sotaus senolio H. Kisingerio (Kissinger) stiliumi postringauja apie būtinas Ukrainos ir Rusijos taikos derybas.
Tiesa, Lietuvoje vėl kilo šurmulys dėl pirmojo jos prezidento Antano Smetonos atminimo įamžinimo. Atrodo, kaip ir dėl Vyčio, į mūšį pakilo Kauno ir Vilniaus politikai bei intelektualai.
Po pusmečio svarstymų Vilniaus miesto taryba jau pritarė paminklo vietai – priešais Senąjį teatrą Basanavičiaus gatvėje.
Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – teatre 1917 m. rugsėjo 18–22 d. posėdžiavo Lietuvių konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą ir jos pirmininką A. Smetoną.
Nors tai ir Vilniaus savivaldybės prerogatyva, bet dėl siūlymo 2024-uosius skelbti atmintinais A. Smetonos metais susikibo ir Seimas.
Tokie, kaip socialdemokratas, ekonominį išsilavinimą turintis parlamentaras Algirdas Sysas aršiai prieštaravo siūlymui skelbti „diktatorių metus“, nesgi esą A. Smetona įvykdė karinį perversmą, sodino į kalėjimus kitaminčius, draudė laisvą žodį.
Diskusijos persimetė į žiniasklaidą, kuri taip pat mėgavosi „diktatoriaus“ sąvoka ir, žinoma, į diskusijas intrigos dėlei kvietė tą patį A. Sysą su dar vienu kitu kairiuoju…
Neįstengiantiems atsiplėšti nuo sovietinių laikų karikatūrų, kaip užsienin bėgantis prezidentas pasiraitojęs kelnes brenda per Lieponos upelį, galima patarti atsiversti Alfonso Eidinto arba A. Smetonos bendražygio Aleksandro Merkelio solidžius veikalus kone tokiu pat pavadinimu „Antanas Smetona“.
Juose išsamiai apibūdintas to meto trapumas bei politinės aplinkybės, kodėl 1926 m. gruodžio 17-ąją grupė karininkų įvykdė A. Smetonai palankų karinį perversmą, kodėl per paskutinį 1940 m. birželio 15 d. naktinį vyriausybės posėdį jis nesulaukė kabineto narių pritarimo, kodėl prezidentas su šeima ir grupe pagalbininkų tos lemtingos dienos pavakarę pro Kybartus vyko į Vakarus, taip išvengęs Estijos ir Latvijos vadovų likimo.
Didžiausia A. Smetonos nuodėme jo priešininkai vadina prieš 96 metus įvykdytą perversmą.
Visiškai nesidomėdami, kokios aplinkybės privertė tautininkus imtis tokio radikalaus veiksmo, prezidento kritikai kerta iš peties:
jis siekęs savanaudiškų autokratinių tikslų ir norėjo paminti gležnus demokratijos daigus.
Žinoma, oponentų ietys daugiausiai nukreiptos į du A. Smetonos veiklos laikotarpius – į 1926-ųjų gruodį ir 1940-ųjų birželį.
A. Merkelis savo autobiografinėje knygoje apie pirmąjį Lietuvos prezidentą išsamiai aprašo perversmo aplinkybes. Priminkime tuos laikus.
Po nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. stojo tikrai sunkus metas. A. Merkelis rašo, kad į Lietuvą atgužėjo nemažai bolševikų agentų, Rusijoje paruoštų karininkų, kurie skleidė lenininę propagandą.
Už K. Griniaus sudaryto ministrų kabineto, kuriame trys nariai kalbėjo rusiškai, o vienas lenkiškai, kritiką 1923 m. pradžioje laikraščio „Vairas“ redaktorius A. Smetona pateko į kalėjimą.
Šešerius metus Seime daugumą turėjęs krikščionių demokratų blokas, priglaudęs socialdemokratus ir valstiečius liaudininkus, valdžios neišlaikė, ir 1926 m. gegužę įvyko nauji Seimo rinkimai.
Juos laimėjo šių dviejų kairiųjų partijų ir krikščionių demokratų sąjunga.
Naujoji dauguma netrukus ėmė naikinti karo padėtį šalyje, ketino legalizuoti komunistų partiją, o tai paskatino komunistuojančios „darbo žmonių“ minios neramumus.
Čia pasirodė ir liaudininkas, būsimas Lietuvos vadovas, sovietų proteguotas praėjus vos dviem dienoms po A. Smetonos pabėgimo, Justas Paleckis, kuris buvo paskirtas ELTOS direktoriumi.
Lapkritį įtampa pasiekė viršūnę:
Kaunas virto susidūrimų su policija frontu. Kaip antipodas komunizmui atsirado fašizmo terminas, žinoma, pagal tuometinį supratimą.
Artėjanti bolševikinė banga privertė tautininkus ieškoti išeičių ir viena iš jų buvo naktį iš gruodžio 16-os į 17-ą, per pačią prezidento K. Griniaus 60-mečio šventę, išvaikytas posėdžiaujantis Seimas ir namuose suimti ministrai.
Ryte Lietuvos kariuomenė paskelbė pareiškimą, kad ji, „pamačiusi, jog dabartinis Seimas ir vyriausybė parduoda tėvynę bolševikams ir svetimtaučiams, nutaria paimti laikinai šalies valdymą į savo rankas, kad greičiausiai atiduotų ją į rankas tikrų Lietuvos sūnų…“ Tokiu sūnumi tuomet buvo laikomas A. Smetona.
Apsiribodami tik šiais įvykiais, drąsiai galime teigti, kad tuomet reikėjo „tvirtos rankos“, kad Lietuva būtų išgelbėta nuo bolševizmo.
Ne, A. Smetona nebuvo idealas, bet jo beveik 14 metų valdymą, kupiną dvejonių, paklydimų ir silpnumo akimirkų, reiktų vertinti vienu bruožu:
tuo metu Lietuvai reikėjo tokio diktatoriaus ar autokrato.
Gaila tik, kad lemiamomis akimirkomis jis nesulaukė nuoširdžios ir ištikimos bendražygių paramos. Nesulaukia ir dabar.
Apgailėtina, kai komuniagos vis atrajoja kremliaus propagandą apie Smetonos „pabėgimą per upelį“. Sučiupti Baltijos valstybių prezidentus, priversti juos pasirašyti tariamai legalų valdžios perdavimą sovietų marionetėms ir po to prezidentus likviduoti – toks buvo okupantų planas. Įsivaizduokite, koks buvo Dekanozovo ir vietinių kolaborantų išgąstis ir įsiūtis, kai jiems nepavyko ir teko raportuoti į Maskvą, kad zadanija neįvykdyta. (Matyt, Sysui dėl tos neįvykdytos Dekanozovo zadanijos yra labai skaudu?) Tada ir pasipylė okupantų ir jų kolaborantų niekinanti ir besityčiojanti propaganda, kaip priemonė patiems išsukti kailį dėl zadanijos neįvykdymo ir kaip prevencija prieš Smetoną, nes nebuvo tikri, kad jų valdžia liks ilgam ir Smetona nesugrįš.
Latvijos ir Estijos prezidentams pasitraukti buvo sudėtingiau, nes nuo užsienio šalių skyrė ne upelis, o Baltijos jūra. Nepabėgę nuo rusų okupacijos Latvijos ir Estijos prezidentai pasirašė jiems pakištus rusų dokumentus ir vėliau buvo nužudyti. O pasitraukęs Smetona pasirašė dokumentą įpareigojantį užsienyje esančius Lietuvos ambasadorius ir toliau nepripažinti sovietų okupacijos, nekolaboruoti su sovietais ir toliau atstovauti Lietuvos valstybę užsienyje. Turbūt, Sysui labiau patiktų, jei Smetona būtų pasirašęs Dekanozovo pakištus dokumentus? Panašu, kad Smetonos pabėgimas nedavė ramybės okupantams ir jie vis tik nužudė jį Amerikoje.
Po tiek metų aiškumo, atvirumo, daugybės straipsnių——turėtų gi Sysas būti lietuviškesnis , tautiškesnis . Turėjo mąstysena pasikeist ? Juk tai Algirdas Sysas , ne nepakeičiamas ZISas 🙂
Jaunesniem reik paaiškint, jog Zis , Gaz buvo tarybiniai sunkvežimiai. Studebakerio klonai (?).
girdėjęs apie tokį.
V. T. kandidatuos į merus.
O balsų skaičiavimo komisijos padės?
Nematau kokių nors išskirtinių Smetonos nuopenų dėl 1917 m. rugsėjo 18-22 d. Lietuvių konferencijos Vilniuje organizavimo ar dėl joje priimtų dokumentų turinio. Akivaizdu, kad konferencija- tai J.Basanavičiaus idėjų įkūnijimas.
Statyti, paminklą Smetonai priešais Senąjį teatrą Basanavičiaus gatvėje dėl to, kad jame vyko minėtoji Lietuvių konferencija, reikštų išskirtinį Smetonos nesamų nuopelnų pažymėjimą Kas iš esmės būtų kaip ir istorinių faktų klastojimas.
Be to, apskritai Vilniaus valdžios statomas paminklas Smetonai Viniuje tegali būti laikomas lenkišku atsidėkojimu jam už “Vilniaus nevadavimą”, už organizacijos “Vilniui vaduoti” uždraudimą 1938 metais, pagaliau didžiausių Vilniaus vaduotojų – “Šaulių sąjungos” po 1926 m. perversmo užgniaužimą. Smetonos Lietuva Vilniaus (jo lietuvybės) nepasiėmė (nepriglaudė) netgi tuomet, kai po 1939 m. rugsėjo 17 d. kapituliavusi Lenkijos kariuomenė jį paliko neginamą, kai Lietuvos kariuomenė tebuvo už 15-20 km. nuo Vilniaus, o Sovietai – dar apie 150 km. nuo jo. . .
Be to, paminklas Vilniuje Smetonai būtų ir pasityčiojimas iš Tautos atlietuvinusios sulenkintą Vilnių per tą 19 metų Lenkijos okupaciją. Antai, 1990 metais apie 2/3 gyventojų jame jau buvo lietuviai.
Smetona “nevaduodamas Vilniaus”, be to, kapituliuodamas prieš 1938 metų Lenkijos ultimatumą dėl jo, tokiu prezidentavimu gali būti nusikaltęs Vilniui ir Lietuvai. Tad ar apskritai dera Lietuvai tokiems prezidentams paminklus statyti.
Taigi panašu, kad neduodantis ramybės paminklo Smetonai Vilniuje klausimas gali būti prolenkiškos krypties politikos strateginiai intersai. Ar pagalvoja apie tai Iškauskas ir Voruta…
ačiū
Kažino „pastebėjimai“ yra ne tik neįdomūs, bet ir labai nevykę kliedesiai, žemo IQ bandymas sukurti kažkokią naują „teoriją“ Smetonai niekinti. Atrodo, kad p. Kažinas tiesiog turi seną sovietinį, komunistinį norą niekinti Smetoną, bet kadangi Dekanozovo naratyvai jau mažai ką veikia, tai žmogelis pabandė sufantazuoti kažką nauja.
Vilniaus Konferencija nebuvo asmeninė Basanavičiaus idėja. Faktai tokie, kad Smetona visuose įvykiuose buvo labai aktyvus veikėjas:
1) 1915 metų pabaigoje kaizerinės okupacijos metu beveik visą Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei, sustiprėjo Lietuvos valstybės atstatymo ir nepriklausomybės siekis. Visų partijų ir srovių lietuvių atstovai susispietę Vilniuje į bendrą būrį išrinko iš savo tarpo vykdomąjį komitetą, į kurį įėjo: Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, kun. J. Stankevičius, Petras Klimas, kurie nusprendė atstovauti lietuvių reikalams prieš okupacijos valdžią.
2) 1917 m. byrant Rusijos imperijai atsirado realios galimybės atkurti Lietuvos valstybę. Vilniaus Konferencijai organizuoti Vilniaus lietuvių grupė sukvietė Organizacinį Komitetą.
Šio Komiteto posėdžiuose 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. dalyvavo 16 žmonių iš provincijos ir 5 – iš Vilniaus (kun. Stankevičius, S. Kairys, J. Šaulys, A. Smetona, P. Klimas).
3) Svarbiausias konferencijos darbas – buvo sudarytas vykdomasis organas – Lietuvos Taryba. Į ją buvo išrinkta 20 žmonių (vienas iš jų – A.Smetona).
4) Konferencija savo darbą pabaigė 1917 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Taryba išsirinko Prezidiumą iš 5 asmenų:
Antanas Smetona, pirmininkas, gavo 19 balsų,
Steponas Kairys, pirmasis vicepirmininkas – 19 balsų,
Vladas Mironas antrasis vicepirmininkas – 13 balsų,
Jurgis Šaulys, pirmasis sekretorius – 19 balsų,
Petras Klimas, antrasis sekretorius – 11 balsų.
5) 1919 m. balandžio 4 d. – 1920 m. balandžio 19 d. A.Smetona buvo pirmasis Lietuvos valstybės prezidentas.
Taigi A.Smetona aktyviai dalyvavo atkuriant valstybę, buvo vertinamas, turėjo pasitikėjimą, buvo renkamas vadovauti lietuvių komitetams, Tarybai, pirmininkauti Lietuvos Tarybos prezidiumui, išrinktas pirmuoju atkurtos valstybės prezidentu. Todėl jis iki šiol yra lyg rakštis homo sovietikams ir kitiems Lietuvos priešams.
Smetonos aktyvumas atkuriant Nepriklausomybę kol kas nėra Lietuvos ir platesnio istorinio, politinio vyksmo plotmėje kiek objektyviau analizuotas. Faktai, kad Smetona buvo aktyvus – “nevaduoti Vilniaus”, priimti 1938 m. Lenkijos ultimatumą, pagaliau negalima neįžvelgti ir delsimo, jam vadovaujant valstybei, organizuoti Steigiamojo Seimo rinkimus, yra kaip ir negičijami.
Be to, galima manyti, kad ir paties minimi „homo sovietikai, kiti Lietuvos priešai“ nebūtų prieš, jog paminklas Smetonai atsirastų Vilniuje. Juk 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos – Sovietų savitarpio pagalbos sutartis, pavadinta: „Vilnius mūsų, o mes rusų“ yra jo politikos rezultatas. Tad paminklo Smetonai Viniuje klausimo kėlimas gali būti laikomas ir „homo sovietikų“ interesais.
Žodžiu, Smetonos kaip politiko asmenybė tinka tik į archyvą dėti.
Gaila, užmiršau, kur skaičiau trumpą ir labai pagrįstą aplinkybių, kokiose tuo metu atsidūrė Lietuva, bei Smetonos pasirinkimo paaiškinimą. Smetona rinkosi lyg ir mažesnę blogybę, kuri turėjo bent laikinai nutolinti pavojų Lietuvai, bet Stalinas vis vien sulaužė sutartį. Tada skaitydama, apie tamstą pagalvojau – ar tai matėte. O dėl homo sovietikų intereso – nematau nieko išskirtinio, kai, iš keršto sudeginę tą, kuris jiems iš panosės paspruko, užuot iškilmingai pasitikęs, dar jį ir apšmeiš, paskelbdami, jog jis buvęs jų etatinis bendradarbis… Jie juk kūrybingi.
drg. Kažinas rašė: „1939 m. spalio 10 d. Lietuvos – Sovietų savitarpio pagalbos sutartis, pavadinta: „Vilnius mūsų, o mes rusų“ yra jo politikos rezultatas.“
Šis drg. Kažino teiginys labai gerai atitinka Kremliaus naratyvus, pagal kuriuos ne kokia nors SSRS ar Hitlerio politika ir Ribentropo-Molotovo paktas nulėmė karą ir okupacijas, o pačių „nenaudėlių“ Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos vadovų politika buvo nepakenčiamai bloga ir nulėmė jų šalių užpuolimus ir okupacijas. Štai Lietuvos atveju, pagal tokį naratyvą vargšai taikūs ir neagresyvūs sovietai buvo tiesiog priversti reaguoti į Smetonos nepakenčiamą politiką ir priversti okupuoti Lietuvą, o dėl to atsakomybė krenta, be abejo, ant Smetonos ir jo politikos… Beje dabar stebime analogiškus kaltinimus Ukrainai, Zelenskiui ir apskritai Ukrainos politikams, kurie esą vykdė tokią baisiai blogą politiką, kad Rusija buvo priversta pulti ir vykdyti „denacifikaciją“. „Mums neliko jokio kito pasirinkimo“ – sakė Putinas. Ar taip drg. Kažinai?
tik pasikartosiu. Tikra tiesa. Stalino bolševikai stebėjosi . Kodėl Lietuva neina atsiimti Vilniaus , kai lenkus bolševikai su Vokietijos naciais buvo papjovę. Girdėjau ir atsakymą . Mes , lietuviai, esam garbingi ir mirštančiam peiliu nesmogsim. (čia poetiškas paklydimas).
Kaip lengva iš kitų reikalauti ir smerkti, mokyti:(
Žiūrėkime į veidrodį ir pirmiausiai reikalaukime iš savęs.
Ir įdomu: kodėl lietuviai, gyvenę tada, Smetonos laikus prisimindavo gražiai ir su pagarba prezidentui Smetonai, kodėl tarpukarį vadindavo Smetonos laikais?
Teisingai . Pats tą girdėjau.
baksnoja ir į nemalonius faktus, žvelgia kritiškai, kiti užsimerkę tik idealizuoja. Pvz., vis išnyra Čerčilio idealizavimas. Deja, nutylima kita jo pusė, kuri labai nešviesi. Kiekvienas be išimties žmogus turi silpnybių, trūkumų, gal ir nusikaltimų, kam juos slėpti?
Viskas priklauso, kokiomis aplinkybėmis, kokiais tikslais, kam savo nuomonę išreiškiame, ko tame laikotarpyje ieškome. Lietuvai naudinga ieškoti savo istorijoje gerų pavyzdžių. (Juk ir šeimoje vaikus gerais pavyzdžiais auklėjame!) Tikru ar išgalvotu blogiu pasirūpins „pažangioji” politikų dalis bei Kremliaus agentūra. Tik pažiūrėkime, kaip staigiai įgrūdo į jaunimo sąmonę supratimą, jog esame iš kažkokių „gėdingų nevykėlių, tamsuolių” kilę, jog niekada nebuvome tauta, jog ko tėvai mokė, viskas yra neteisinga, jog protėviai mūsų buvo atsilikę tamsuoliai ir t.t.. Taigi, šie „pažangos” skleidėjai ir be mūsų pagalbos ras „faktų”, kuriais naudosis menkinti ir šmeižti nuo Kremliaus pasprukusias tautas.
Jei bet kokia tema šnekant, tuoj pat prampliumpi tikrais ar nelabai tikrais faktais, tada tau ne objektyvus bendras vaizdas svarbu, ne pasimokyti to, kas buvo gerai, o būtent neigiamo ieškoti, išlieti savo neigiamą požiūrį į nemėgstamus asmenis. Tačiau mums, jei norime Lietuvai padėti, daugiau naudos būtų viską, kas teigiama, iš anų laikų ir iš visos istorijos iškelti ir to pasimokyti.
Mūsų tėtis apgailestavo dėl to, kad mokslas buvo ne visiems prieinamas. Aš iš jų pasakojimų susidariau įspūdį, jog verslas buvo doresnis (religingumas tai lėmė?) ir pilietiškesnis. – Buvo kas iš jų ir valstybės reikalais rūpinosi (savo pelnais prisidėjo), ir savo darbuotojų šeimomis, ir rūpinosi, kad Lietuva užaugintų kuo daugiau išlavinto jaunimo. Gal tik aš nežinau – ar buvo bent vienas faktas, kad verslas užprotestuotų jų rajono kaimo ar miestelio mokyklos uždarymą, ar apsiimtų apmokėti popamokinius užsiėmimus, kad vaikai iki vakaro galėtų būti mokytojų prižiūrimi, ruoštų ten namų darbus, kad tie, kam sunkiau sekasi, gautų papildomas pamokas, kad veiktų įv. būreliai. Negi visas rajono verslas nepajėgtų susimesti, bent kiek mokykla ir vaikais pasirūpinti?
Hitlerininkai siūlė mums tapti jų sąjungininkais ir smogti Lenkijos kariuomenės likučiams , užimti Vilnių. Negalėjome gi tapti fiurerio partneriais.
valstybės SOSTINĖS nebuvo galima (iš)vaduoti?
Po 1939 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos jau nebuvo. Be to, Vilnius ir jo kraštas nebuvo Lenkija, o buvo tik jos okupuota Lietuvos dalis. Tad be jokio “smogimo” Lenkijai Lietuvos kariuomenė tą pačią dieną privalėjo įžengti į savo Vilnių.
Kaip tokiu atveju būtų pasielgusi prie Lietuvos kariuomenės užimtos savo teritorijos atžygiavusi Sovietų kariuomenė – yra lemtingas istorinis klausimas. Bet Smetona niekeno neginama tapusios savo Vilniaus žemės nepasiėmė, tai faktas.
Pateisinti šį Vilniaus nepasiėmimą tariamu vengimu partnerystės su fiureriu yra nerimta. Objektyviai žiūrint jokios čia partnerystės su fiureriu įžvelgti nėra ir galima. Veikiau manytina netgi atvirkščiai, kad lenkų palikto Vilniaus pasiėmimas būtų stojimas prieš fiurerį, siekusį užgrobti ir Lenkijos valdytas Lietuvos žemes. Tačiau Smetona Lietuvos kariuomenės į neginamą Vilnių nepasiuntė. Mat, kaip galima spręsti iš jo atsikirtimų į visuomenės priekaištus dėl “Vilniaus nevadavimo”, į tai jam atrėžiant, kad jis esąs už lietuvišką Lietuvą, taigi Vilnius ir jo kraštas jam nebuvo Lietuva kaip jo supratimu nesanti lietuviška teritorija. Taigi Lietuva negalėjo susitaikstyti su Vilniaus praradimu, o Smetonai šis Tautos lūkestis buvo svetimas. Tame galima įžvelgti absoliutų jo politinį vasalavimą Lenkijai, tarnavimą jos interesams. Be to, nematyti ryšio tarp tais pačiais 1926 metais Pilsudskio padaryto perversmo Lenkijoje ir Lietuvoje nebūtų tikra . Tikrieji Smetonos kaip aukščiausio Lietuvos valdžios politiko santykiai su Lenkija – dar nearti dirvonai, ypač Vilniaus klausimu. Gali būti, kad paminklo jam statymu Vilniuje siekiama užtušuoti istoinius faktus. Žodžiu, tuo gali būti siekiama statyti valstybę ir vėl smetoniškai – „ant lenkiškos vištos kojos“…
Vilniaus pasiėmimas po 1939 m. rugsėjo 17 d. objektyviai negalėtų būti laikomas partneryste su fiureriu ir dėl to, kad tuo metu Lietuva de jure buvo karo būklėje su Lenkija.
Tad tokia būtų faktų kalba dėl tos tariamai galimos Lietuvos „partnerystės su fiureriu“ po 1939 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos kariuomenei pasiimant okupacinės Lenkijos kariuomnės paliktą neginamą Vilnių ir jo kraštą.
“už lietuvišką Lietuvą”? Galite nurodyti tikslų citatos šaltinį? Taigi ir dabar šiuolaikinės Baltarusios teritorijoje ( Gervėčių, Brėslaujos, Lydos apylinkėse vis dar gyvena autochtonai lietuviai, o XX a. pradžioje iki Lenkijos įvykdytos okupacijos lietuvių kalba buvo vyraujanti bentjau kaimuose iki pat Maladečinos, Gardino . Lietuvių kalbai tapus valstybine,ji greitai vėl įsigalėjo sulenkėjusiose Kauno ( Babtai , Vandžiogala), Kėdainių apylinkėse ( taip vadinamoje Liaudoje). Kaune tuo metu taip pat buvo gausios vokiečių, žydų,lenkakalbės bendruomenės. Juk ir lietuvių rašytoja Julija Žemaitė savo protėvių kalbą išmoko berods būdama dvidešimties metų. Tad lietuviška Lietuva užėmė daug didesnę teritoriją, negu dabar .Tokia mano nuomonė.
Manau, kad tą Smetonos pabrėžimą atsikertant į priekaištus dėl Vilniaus galėtumėte rasti jo biografų leidiniuose. Regis, kad tai jis yra pabrėždavęs ir savo politinėse kalbose.
O stalinui nusispjauti ant visų . Ėmė ir tapo fiurerio draugu ir sąjungininku. O paskui, pasikeitus aplinkai, tampa vakarų draugu ir sąjungininku . Ir ką ? Ir nieko. Visi patenkinti.
rodytis po visko, ko čia pridirbo…
• V.Tomaševskis dalyvaus Vilniaus miesto mero rinkimuose
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/vtomasevskis-dalyvaus-vilniaus-miesto-mero-rinkimuose/
„„Aš manau, kad ir vilniečiai dėl to laimėtų, nes turime daug idėjų, turime patirties. Žinome ką ir kaip daryti“, – sakė politikas.
„Rinkėjai spręs, ar būsiu antrajame ture. Bet tokį tikslą keliu. Be antro turo pergalės nebus“, – pažymėjo jis.”
Jau ko ko, o patirties tikrai turi. Tik ne tos, kurios Lietuvos sostinei reikia.
• A.Smetonos po globalistų vėliava neprastumsi
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/asmetonos-po-globalistu-veliava-neprastumsi/
„Kai siūlymas 2024 metams suteikti prezidento Antano Smetonos vardą Seime sulaukia aršaus pasipriešinimo, ne juokais kyla klausimas, kam ir kodėl taip knieti priešinti, kas jau supriešinta, dar labiau skaldyti, kas suskaldyta, ir dar labiau nervinti dalį visuomenės, kuri ir taip sunervinta…”
Plačiau apie tai skaitykite antradienio „Vakaro žiniose“.
ant sienos pakabinti? –
– respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_for_gallery_1_39959550.jpg
• Raimundas Kaminskas. Antano Smetonos mirties metinių minėjimas
– pozicija.org/raimundas-kaminskas-antano-smetonos-mirties-metiniu-minejimas/
Nubėkite patys ir kitus paraginkite pabalsuoti čia:
– respublika.lt – dešiniame ekrano krašte rasite apklausą, ar reikia Smetonai paminklo..
Dabar rezultatai tokie:
– w w w.respublika.lt/lt/apklausa/,filter.5
Reikėtų atsakyti į du klausimus:
Kodėl po karo (“diktatoriaus” A. Smetonos jau nebuvo) Lietuvoje masiškai suteikdavo naujagimiams Antano vardus?
Kodėl Druskininkuose ilgą laiką A.Syso profsąjungos griūvanti styrojo sanatorija “Nemunas”?
Tiesiog yra skirtingi žmonių tipai – vieni kuria, kiti tik kalba.
Manyčiau todėl, kad:
1. Sniečkus Antanas buvo.
2. Mažesnė kaina būtų privatizuojant.
• Edvardas Čiuldė. Už ką kovoja siaurapročiai?
– pozicija.org/edvardas-ciulde-uz-ka-kovoja-siauraprociai/
„Pasipriešinimas paminklo Antanui Smetonai statyboms mažiausiai rodo tai, kad nostalgija lenkiškajai Vilniaus okupacija yra palaikoma ir beveik atvirai puoselėjama. [ … ] Lenkijoje ant kiekvieno kampo įsiręžę stovi paminklai Pilsudskiui, o jo didžiausiam antipodui dėl Vilniaus iš mūsų pusės, t. y Antanui Smetonai yra draudžiama net katastrofiškai vėluojant apsistoti Lietuvos sostinėje?”
Antanas Smetona – išdavikas ar tautos herojus? | Pokalbis su Vytautu Rubavičiumi | …LINK TIESOS
– youtube.com/watch?v=qAKSzOuQKqI