Kur maisto prarandama daugiausia?

Skaičiuojama, kad apie 40 proc. pasaulyje užauginamo maisto yra iššvaistoma. Nors dažnai kalbame, kad kiekvienas turime atsakingai pirkti ir vartoti maistą – ir tai iš tiesų yra svarbu, tačiau retai atkreipiamas dėmesys, kad kelis kartus daugiau maisto netenkama žemės ūkyje ir maistą sandėliuojant, dėl įvairiausių ligų ir kenkėjų.

Tarptautinėms organizacijoms keliant tikslus iki 2030 m. pasaulyje perpus sumažinti maisto švaistymą, Pasaulio gamtos fondo (WWF) ekspertai pastebi, kad į skaičiavimus vis dar nėra įtraukiami žemės ūkio produkcijos praradimai laukuose.

„Remiantis praeitų metų WWF ataskaitos duomenimis, ligos ir kenkėjai, esant jiems palankioms sąlygoms, sunaikina vidutiniškai 15,3 proc. viso pasaulio derliaus dar laukuose. Nors daugiausiai maistui skirtos produkcijos netenkame iki jai patenkant ant mūsų stalo, vis dar dažniausiai kalbame apie paruošto ar parduotuvėse įsigyto maisto švaistymo mažinimą“, – sako dr. Roma Semaškienė, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro augalų patologijos ir apsaugos skyriaus vedėja.

Jos teigimu, maisto praradimas prasideda nuo kultūrinių augalų sėjos iki sandėliavimo dėl augalus puolančių ligų ir kenkėjų, klimato anomalijų. Be to, į jau minėtą skaičių įtraukiami tik derliaus nuėmimo metu patiriami nuostoliai, tad jei skaičiuotume praradimus patirtus nuo sėjos ir viso aktyvaus augimo metu – praradimų apimtys būtų dar didesnės. Bendrai sutariama, kad netenkame iki 40 proc. maisto, tuo tarpu namuose – tik apie 5 proc. maisto.

„Jungtinių Tautų (JT) maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) statistikoje 20 proc. maisto praradimų priskiriama sandėliavimo ir didmeninės prekybos vietoms, visgi nuostolių kaltininkai dažnu atveju ir čia yra dar laukuose augalus apnikę ligos ir kenkėjai. Pavyzdžiui, jei į sandėlius atgabenami žaladarių apnikti kviečiai, juos sandėliuojant pakyla drėgmė ir temperatūra – ima daugintis pelėsiniai grybai, kurių gaminami toksinai yra labai kenksmingi žmogui net mažais kiekiais.

Užteršta mikotoksinais  produkcija nebetinka nei naudojimui, nei perdirbimui ir turi būti sunaikinama. Nors žaladariai vadinami sandėlio patogenais, visgi dauguma jų atkeliauja iš laukų, tad ir užkirsti kelią jų plitimui geriausia – dar laukuose“, – sako dr. R. Semaškienė.

Praradimus mažintų tinkamos apsaugos priemonės

Ekspertė teigia, kad norėdami reikšmingai sumažinti prarandamo maisto, pirmiausia turėtume ieškoti sprendimų, kaip iš esmės apsaugoti nuo neigiamų sąlygų maistinius augalus.

„Augalų apsauga dažnai siejama tik su chemine apsauga, tačiau reiktų matyti visumą – tai ir selekcininkų išvestos naujos augalų veislės, prisitaikančios prie kintančių gamtinių sąlygų bei atsparios ligoms ir kenkėjams. Tai tiksliųjų technologijų taikymas tręšiant augalus prieš tai įvertinus dirvožemio savybes. Taip pat tai, ligų ir kenkėjų plitimo stebėjimai, jų gausumo prognozavimas ir savalaikis augalų apsaugos produktų panaudojimas juos purškiant laikantis taisyklės: purkšti tada, kada reikia ir tiek, kiek reikia. Bet kuriame etape palikus augalą likimo valiai, kyla rizika netekti dalies ar, pavyzdžiui, prasidėjus bulvių maro protrūkiui – viso derliaus“, – sako R. Semaškienė

Ji pastebi, kad remdamiesi mokslu bei taikydami pažangias technologijas, galime žemės ūkyje efektyviai ir nekenkdami aplinkai siekti maisto švaistymo mažinimo tikslų, o kartu – ir didesnio tvarumo maisto gamybos grandinėje. Tiesa, ES Žaliasis kursas ir strategija „Nuo lauko iki stalo“, numatanti prievolę perpus sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą ūkiuose, gali reikšmingai padidinti produkcijos praradimus kiekybine ir kokybine prasme, o taip pat –  ir maisto švaistymo problemą.

„Pastaraisiais metais laukuose susiduriame ir su kasmet didėjančia  invazinių žaladarių problema. Namų ūkiuose su jais kovojama mechaniniu būdu, tačiau dideliuose ūkiuose – rekomendacijų ir augalų apsaugos produktų pasigendama. Naujo produkto įvedimas į rinką – griežtas, ilgai užtrunkantis, bet tuo pačiu atsakingas procesas, tačiau ir žaladariai nesnaudžia – nevaldomi jie gali ženkliai padidinti praradimus žemės ūkyje“, – sako R. Semaškienė.

Pakeitę maisto pirkimo ir vartojimo įpročius galime sutaupyti

Nors mažinti maisto praradimus žemės ūkyje svarbu, taupiai naudoti maistą reikia ir kitose vartojimo grandinės dalyse. FAO duomenys rodo, kad vidutiniškai kiekvienas žmogus kasmet iššvaisto apie 74 kg maisto, tačiau šis skaičius svyruoja skirtingose pasaulio vietose. Pavyzdžiui, Lietuvoje kiekvienas gyventojas vidutiniškai išmeta apie 60 kg tinkamo vartoti maisto, nors šalyje skursta – kas penktas.

„Prekybos centrai laikosi vidinių ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kokybės standartų, tad ant stelažų keliauja tik reikalavimus atitinkanti, išvaizdi ir nepažeista produkcija – kitokios pirkėjai nepirktų. Prekybos centrams netinkama šviežia produkcija yra šaldoma, naudojama uogienėms, sultims – tad irgi patenka į prekybos vietas, tačiau jau kitu pavidalu“, – sako Liudvikas Aleliūnas, „Rimi Baltic“ Socialinės atsakomybės strategijos ir vystymo vadovas

Jis pastebi, kad prekybos centruose maisto švaistoma santykinai nedaug – iki 5 procentų. Pirkėjams siūlomos nuolaidos trumpesnio galiojimo produkcijai, populiarėja 3-4 kartus pigesni netobulų vaisių ir daržovių rinkiniai, kai kur darbo dienos pabaigoje nukainojami švieži duonos gaminiai, „Rimi“ prekybos tinkle 70 proc. neparduotos duonos produkcijos atiduodama maisto bankui.  Visi šie sprendimai padeda pardavėjams neišmesti produkcijos, o pirkėjams – sutaupyti.

„Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad 80 proc. žmonių, namuose išmetančių maistą, arba perka per daug, arba pasigamina per daug. Jiems rekomenduoju puikią maisto konservavimo priemonę – šaldymą. Galima akcijos metu nusipirkti daugiau mėsos, žuvies ar daržovių, susipjaustyti porcijomis ir sudėti į šaldiklį. Tą patį galima daryti ir pasigaminus per daug maisto, porcijomis dėžutėse užšaldytą maistą galima suvartoti kad ir po mėnesio, patogu neštis į darbą arba pasišildyti neturint laiko gaminti“, – sako L. Aleliūnas.