Lietuvių tautos žmonės! Rambyno žmonės! Aš noriu jums priminti [svarbius dalykus] apie šią ugnį. Seniau ji čia buvo kūrenama mūsų protėvių. Tai buvo simbolis susipratimo, galios, tvirtumo ir t. t.
Žmonės tada čia rinkdavosi iš visų kraštų. Seniai ta ugnis užgeso. Bet kaip bitės spiečiasi aplink savo avilį, taip mus visus čia suveda vieta, kur mūsų protėvių buvo kūrenama amžina ugnis.
Nenoriu sakyti, kad čia vėl reikia sukurti amžiną ugnį. Ši amžina ugnis turi liepsnoti kiekvieno žmogaus širdyje ir sieloje. Apie šią liepsną reikia turėti tinkamą supratimą: ši liepsna gali gesti, o gali liepsnoti. Jeigu žmogus pikta daro, tai ši liepsna niaukiasi, bet ji stiprėja, kai mes stengiamės apgalvotai veikti savo tautos ir daugybės žmonių gerui.
Vis dėlto ne bet kokiais būdais šią ugnį galima kurti ar sužadinti. Yra žmonių, kurie sako, jog kiekvienam apsišviesti [norinčiam] žmogui tinka [ir] kitų tautų priemonės. Bet taip nėra. Tik gimtoji kalba, gimtoji kultūra gali mus kelti, ugdyti.
Svarbiausias kiekvienos tautos reikalas yra naudotis savo kultūra. Po to ji gali naudotis, priimti ir kitų tautų kultūrą. Tik taip ši ugnis gali stiprėti.
Jeigu žmonės savo protu neprotauja, tai jų sielose ima viršų kitų protavimas. Tada jie vykdo kitų norus, vergauja kitiems. O žmogus turi būti sau žmogus.
Tai yra šventa liepsna, kuri ateina iš pasaulio Kūrėjo. O tie žmonės, kurie rūpinasi savo [vidine] šviesa, visai kitaip pasireiškia: čia [regimas] didingumas, patvarumas, meilumas, žmoniškumas. Šią šviesą jie neša į pasaulį. Jeigu to siektų visos tautos, tai būtų pasiekta žmonijos laimė. Todėl kurkime šią liepsną – ji yra dalis didžiosios amžinosios ugnies.
Mūsų jaunimas, 1931, Nr. 8, p. 61–62
iš Vydūnas „Apie tikėjimą“ (parengė R. Palijanskaitė). Šiauliai: Lucilijus, 2021.
