Prieš 5-erius metus pirmą kartą Lietuvoje rengtų Etnožaidynių dalyviai taip ir nesulaukė jų tęsinio. Covid-19 pandemijai pakeitus daugelio iš mūsų gyvenimus, išimtimi netapo ir Lietuvos Etnosporto komiteto rengiamos veiklos.
Apie pirmąsias etnožaidynes, jų metu iškilusius iššūkius ir ateities planus – LEK viceprezidentės Elmyros Baljanaitės–Stanevičienės interviu.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado etnosportas ir kodėl nusprendėte prisijungti prie Lietuvos etnosporto komiteto?
– Apie etnosportą sužinojau 2017 metais. Tuo metu Aleksandro Stulginskio universitete (dabar VDU Žemės akademija) studijavau kaimo plėtros administravimą.
Dėstytoja, profesorė Vilma Atkočiūnienė pakvietė mane prisijunti prie savanorių komandos, rengiant pirmąsias etnožaidynes Lietuvoje.
Būtent šio renginio dėka susipažinau su LEK pirmininku Stanislavu Bajurinu. Tuo metu Lietuvos etnosporto komitetas buvo dar tik besikurianti organizacija. Tačiau susižavėjusi etnosporto plėtros idėja nusprendžiau prisijungti.
– 2017 m. rugsėjį įvyko pirmosios etnožaidynės. Kuo ypatingas šis renginys? Kokių sunkumų iškilo jį rengiant?
– Etnožaidynės, tai tam tikrų etnografinių žaidimų „olimpiada“. Jų metu varžosi geriausi visų etnosporto šakų atstovai. Laimėdami žaidynes jie tampa atstovaujamos šakos čempionais.
Pagrindiniai sunkumai kilo dėl to, jog buvo gana sudėtinga apibrėžti konkrečią žaidynių koncepciją. Visgi, toks renginys buvo rengiamas pirmą kartą, todėl norėjome daugiau dėmesio skirti mokomajai veiklai, jos filmavimui, taip pat etnografinių žaidimų vadovo sudarymui (teorinės medžiagos parengimui) bei stovyklai.
– Kokiai auditorijai buvo skirtas šis renginys? Koks buvo pagrindinis etnožaidynių tikslas?
– Pirmosios etnožaidynės buvo rengiamos Lietuvos Respublikos šimtmečio proga. Šio renginio tikslas – supažindinti žmones su lietuvių tautiniu paveldu bei jo svarba kiekvienam iš mūsų.
Taip pat norėjome skatinti profesionalią etnografinių žaidimų plėtrą. Etnožaidynėse rungėsi 12–18 metų jaunimas, renginį stebėti galėjo visi norintys.
– Ką etnosportas duoda jums kaip žmogui?
– Dirbu su kariais ir jaunimu, auginu sūnų. Man svarbu pasidalinti savo žiniomis su jais. Dažnai profesionalus sportas reikalauja nemažai investicijų, papildomos įrangos bei treniruočių, tuo tarpu etnosportui to nereikia.
Yra nemažai žaidimų, kuriuos užtenka išbandyti vos keletą kartų, to pakanka, kad jaunimas suvoktų užsiėmimo esmę ir galėtų tobulinti asmeninius gebėjimus.
Ne paslaptis, jog lengviausiai vaikai mokosi žaisdami. Tad etnosportas – puikus pasirinkimas norint puikiai praleisti laiką, tobulėti bei ugdyti ištvermę.
– Kaip Lietuvos Etnosporto komiteto planus pakeitė covid-19 pandemija?
– Kaip ir daugelyje sričių dėl apribojimų masiniams renginiams, negalėjome rengti etnožaidynių, todėl kelis metus apsiribojome tik etnosporto švente.
Taip pat aktyviai veikėme vietiniuose renginiuose šiltuoju ir vasaros metu, kuomet kontaktinė ir masiškesnė veikla buvo galima.
Daug dėmesio skyrėme partnerių paieškoms, kontaktų užmezgimui, bendradarbiavimui su kitomis organizacijomis.
Aktyviai prisidėjome prie sporto įstatymo koregavimo bei mokyklų sporto programos papildymų. Tikimės ateityje, atsitraukus pandemijai, pavyks surengti antrąsias etnožaidynes Marijampolėje.
– Kaip savo veiklą įsivaizduojate po 5-erių metų? Kokia yra ateities vizija?
– Šiuo metu veikla vykdoma savarankiškai, iniciatyvių organizacijų pagalba. Visi LEK komandos nariai vykdo veiklą savanoriškai iš asmeninių paskatų ir lėšų.
Džiaugiamės sulaukdami pagalbos iš rėmėjų ar visuomeninių projektų, tačiau nuolatinio finansavimo neturime. Mūsų tikslas – šviesti visuomenę, plėtoti etnosportą ir šią veiklą perkelti į kuo profesionalesnį lygmenį.
Šiuo metu geriausius rezultatus rodo Lietuvos ritinio bei lietuviškų ristynių federacijos. Siekiame, kad lietuviškas ritinys įgautų nematerialaus paveldo statusą.
Taip pat tikimės sulaukti didesnio dėmesio iš institucijų, kurios skirsto finansavimą kultūros bei sporto veikloms Lietuvoje.
– Kaip manote, kodėl lietuviams turėtų būti svarbus etnosportas ir tautinio identiteto išsaugojimas?
– Etnosportas yra mūsų lietuviško identiteto dalis. Tai tradicijos, kultūra, sporto šakų ištakos. Kiekvienas etnografinis žaidimas savitas. Įveikdami mums neįprastus iššūkius tampame stipresni, augame kaip asmenybės.
Manau, jog gebėjimas išlipti iš savo komforto zonos yra ypač svarbus šiuolaikinėje visuomenėje, etnosportas gali prisidėti prie šių savybių ugdymo.
Jis ypač svarbus jaunam žmogui, nes skatina sveiką gyvenseną, bendruomeniškumą, tobulina lyderystės įgūdžius bei supažindina su turtingu mūsų istoriniu palikimu.
Nežinodami, kas mes buvome, nežinosime ir kas esame. Kiekviena šalis nori didžiuotis savo išskirtiniu „veidu“. Lietuvos istorija ir kultūra yra be galo turtinga, turime kuo pasigirti ir ką parodyti pasauliui.
Džiaugiuosi, jog etnosportas yra viena iš tų sričių, kurios paskutiniu metu sulaukia vis didesnio susidomėjimo.
