Dar XVI a. Lietuviškasis ritinys buvo aprašytas vienoje žymiausių Mikalojaus Husoviano poemų. Šiandien ripka vadinamas žaidimas, jau gerai žinomas ritinio svaidymo mėgėjams.
Lietuvos ritinio sporto federacijos prezidento Rimanto Diržiaus teigimu: tai ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado Etnosportas?
– Net nežinau, tuo metu to nebuvo galima pavadinti sportu. Tiesiog netoli mano namų buvo stadionas, kuriame praktiškai kasdien kažkas žaisdavo ripką, vykdavo varžybos.
– Lietuvos Etnosporto komitetas šiuo metu plėtoja net 6 lietuvių liaudies žaidimus, kodėl būtent ripka jūsų gyvenime užima didžiausią dalį?
– Turbūt viskas prasidėjo dar vaikystėje, nes patiko ne tik žaidimas, bet ir tai, jog žaidžiant komandoje visuomet atsiranda daugiau intrigos. Metimai, reakcija, taktikos – viskas kartu ir sukuria tą susidomėjimą.
– Lietuviškas ritinys yra vienas sudėtingiausių grupinių lietuvių liaudies žaidimų. Kuo šis žaidimas toks ypatingas ir kokios savybės praverstų žmonėms, norintiems jį išbandyti pirmą kartą?
– Iš tikrųjų šis žaidimas visai nesudėtingas. Jo būdas pats paprasčiausias – reikia mesti ripką, o kiti žaidėjai turi stengtis ją sustabdyti.
Žinoma, žaidimo metu tai viskas vyksta šiek tiek rimčiau, čia atsiranda visokių būdų ir taktinių gudrybių: kaip geriau mesti, kaip tikslesnį lanką padaryti, kaip lengviau sustabdyti priešininkus ir panašiai.
Dažniausiai stengiamės rengti tokius užsiėmimus, kurie sukuria žmonėms tikras galimybes ateiti ir patiems išbandyti tiek ripką, tiek kitus komiteto plėtojamus žaidimus.
Žinoma, būna visko – vieni pasiima tas lazdas ir jos iškart iš rankų slysta, kitiems jau už kelių minučių viskas einasi kaip per sviestą. Tai čia gal tik man taip atrodo, bet nėra tas žaidimas toks jau sunkus, svarbiausia bandyti.
– Kiek metų praktikuojate šią sporto šaką?
– Oi, čia reiktų gerai paskaičiuoti (šypsosi). Jau tikrai nemažai laiko praėjo nuo tada, kai pirmą kartą išbandžiau šį žaidimą.
Be abejo, pradžioje viskas nebuvo taip jau lengva, tie senieji ripkininkai juokdavosi, kad pradžioje tik ripką padavinėti ir ateidavau.
Aišku, labai ten manęs neskriausdavo, kažkiek priimdavo kartu pasitreniruoti, bet iš esmės tai tada buvau labiau pagalbininkas nei žaidėjas.
Na, o 1979 metais dalyvavau pirmose oficialiose savo varžybose. Nuo tada dar iki šiandienos turiu tuos apdovanojimus, kurie buvo skirti jauniausiam žaidėjui.
Tai čia tų metų jau kaip ir netrūksta… Dabar jau žaidžiu mažiau, bet kartais dar vis pasitreniruoju.
– Ar tiesa, jog prie etnosporto plėtojimosi Lietuvoje prisideda ir jūsų sūnus? Kodėl etnosportas toks svarbus jūsų šeimai?
– Man atrodo, kad geriausi dalykai visuomet gaunasi savaime. Tai čia irgi nebuvo jokio spaudimo, tiesiog augdamas sūnus viską matė iš labai arti.
Kartu su vaikais, žmona ateidavo į treniruotes ar kokias varžybas ir turbūt kažkuriuo metu už to buvo užsikabinta.
Pamenu tik kaip kartą treniruočių metu į sūnų pataikė ripka, tai jis nors ir buvo dar visai mažas, vis tiek, kaip tikras žaidėjas, nurijo tą piliulę ir lyg niekur nieko toliau lakstė bei užsiėmė savais reikalais.
Na ir tokia aplinka nuo pat vaikystės turbūt turėjo nemažai įtakos, nes kartu su draugais, sūnus dar ir dabar retkarčiais pasivaržo. Per tuos visus metus etnosportas ir tapo ta dalimi, be kurios nelabai įsivaizduojame savo gyvenimo.
– Kiek maždaug laiko užima Etnosporto komiteto veiklos? Kaip spėjate suderinti asmeninį gyvenimą, darbus bei papildomus užsiėmimus?
– Tiesa sakant tai nelabai ir skaičiuoju to laiko. Čia yra labiau pomėgis nei darbas, todėl aš galiu atsipalaiduoti ir mėgautis kiekviena akimirka.
Aišku, tvarkant kažkokius popierinius reikalus ar rašant projektus, tenka šiek tiek paplušėti, bet šiaip tai tikrai viską suspėjam. Man tai malonumas ir pramoga, todėl ir leidžiu sau kažkiek laisvalaikio paaukoti širdžiai mielai veiklai.
– Kaip etnosportą įsivaizduojate po 5-erių metų?
– Net sunku pasakyti, panašu, jog su Lietuvos etnosporto komitetu judame į teigiamą pusę, bet kaip bus toliau parodys laikas.
Žinoma, jog daugiausiai dėmesio norėtume skirti jaunimui, jo ugdymui, bet šiuolaikinėje visuomenėje tai nėra lengva. Dabar gausu visokiausių išmaniųjų technologijų bei vis tobulėjančių kompiuterinių žaidimų.
Su tuo varžytis sunku, nes jaunimas visuomet nori naujovių, bet surandant tam tinkamą būdą tikrai būtų galima plėtoti ir liaudies žaidimus.
Žinoma, su mūsų veikla pinigų neuždirbsi, į užsienį neišvažiuosi, bet ji yra vertinga pati iš savęs. Manau, jog paprasčiausias būdas su etnosportu supažindinti jaunimą – įtraukti naujas veiklas į fizinio ugdymo pamokas mokyklose.
Tačiau iki šio tikslo dar tolimas kelias, todėl sujungę jėgas su kitų sporto šakų atstovais bandome judėti į priekį.
– Ar tiesa, jog iš visų Lietuvos Etnosporto žaidimų ripka susilaukia daugiausiai žmonių dėmesio? Kodėl šis žaidimas taip stipriai išskiriamas iš kitų?
– Jei skaičiuojant praktikuojančių žmonių kiekį, tai tikrai taip. O kas išskiria tai nežinau, turbūt to žaidimo technika ir papročių išsaugojimas yra artimiausi šiuolaikiniams žmonėms.
Rašytinių šaltinių apie ripką galime rasti dar XVI amžiuje, o nuo 1961 metų prasidėjo ir respublikos čempionatai. Džiaugiamės, jog vis daugėja mėgėjų Kaune, Plateliuose, Kupiškyje ir Vilkaviškyje.
– Kaip galima tapti Lietuvos Etnosporto komiteto nariu?
– Aktyviai domėtis mūsų praeitimi, papročiais ir stengtis užsiimti kokia nors praktika. Tų sportinių liaudies žaidimų yra begalė ir mes vieni jų visų globoti šiai dienai negalime, todėl papildoma pagalba visada praverstų.
– Kodėl etnosportas turėtų būti svarbus šiuolaikiniam žmogui?
– Visų pirma, etnosportas nereikalauja jokių individualių savybių, iš esmės pakanka tik noro. Turėtume nepamiršti ir to, jog kiekvienas iš mūsų privalome pažinoti savo praeitį, istoriją bei tautos vertybes, o su judesiu visus šiuos dalykus mokytis lengviau ir įdomiau.
Tie, kurie mėgsta iššūkius, nori judėti bei tobulėti yra tikrai laukiami mūsų gretose. Juk kartu lengviau ne tik įgyvendinti visus sumanymus, bet ir augti kaip asmenybėms.
