Šiais metais, t. y. 2021-aisiais, lapkričio 26 dieną poetui Liudvikui Jakimavičiui įteikta išeivijos poeto Vlado Šlaito premija. Sveikiname Poetą ir skelbiame ta proga Jo pasakytą prakalbą.
Visų pirma, kaip ir dera žanrui, nuoširdžiausiai noriu padėkoti ukmergiškiams, kurie pastebėjo kuklią mano eilių knygelę ir ją įvertino man artimo poeto Vlado Šlaito literatūrine premija. Labai įdomios, komplikuotos asmenybės, kuri iki šiol nėra deramai įvertinta, iš naujo atrasta ir atgaivinta deramame mūsų literatūros istorijos plote šalia bendraamžių, amžininkų ir ateinančiųjų.
Dabar kaip dvidešimt trečiasis nominantas prie jų turėsiu garbę glaustis ir aš. Tad ačiū dar kartą Jums už suteiktą pasitikėjimą ir garbę būti šio įvykio dalyviu.
Šia proga norėčiau pasidalyti mintimis apie poeziją ir gyvenimą – tikroves, kuriose atrandu ne vieną sąšauką su mecenato gyvenimu ir kūryba, nors gyvenome skirtingu laiku, skirtingose geografinėse platumose, santvarkose, bet vienoje ir toje pačioje poezijoje, ieškodami labai panašių dalykų.
Poezija, atrodytų, yra pats nereikalingiausias Pasaulyje dalykas, kokį tik Žmonija nuo Homero laikų buvo sukūrusi. Krizių, marų ir karų metu jos nereikalingumas yra tiesiog akivaizdus visuomenėms, skęstančioms išgyvenimo rūpesčiuose. Tačiau poezija nebūtų poezija, jei neturėtų savyje paslapties, mįslės ir tokios slaptos energijos išnirti gyvenimo avanscenon, kai jos mažiausiai lauki, ir ten, kur visiškai nesitiki.
Mums net sunku įsivaizduoti, ką reiškė Antano Miškinio „Psalmės“, rašytos ant cemento maišų skiaučių, tremtiniui ar vienutėje kalinčiam kaliniui, ką reiškė malda – ta nemateriali gyvenimo meilės ir vilties duona, padėjusi dvasiškai ištverti gyvenimo pasityčiojimus ir negandas.
Žodis kaip sėkla
Žodis (mintis) buvo ta daigi sėkla, iš kurios Dievas sukūrė Pasaulį, nes pasakyta „Iš pradžių buvo žodis“. Sėkla turi tikriausiai pačią paslaptingiausią mokslui – gyvybės galią, kurios pats mokslas nesugeba sukurti.
Poeto molis taip pat yra žodis. Iš žodžių poetas žiedžia pasaulius, kurie pačius žodžius praauga išskleisdami mintį, vaizdą, garsą, emociją, sukeldami asociacijas ar šiaip perkurdami tikrovę pagal savo taisykles ir neįprastą, nekasdienę logiką. Poeto žodis, be abejo, taip pat turi savo veikimo lauką.
Puikybė ir stabmeldystė būtų lyginti Dievo kūrybą su žmogaus rankų ar proto darbu, nors hiperbolizuotai kartais ir džiūgaujama: „O, kaip dieviška, kaip genialu“. Iš poezijos vertinimų leksikono tuos žodžius turėtume išbraukti, ir amžiams. Palikti tuos epitetus salonų puikybės mugei.
Poezijoje žodis neturi teisės meluoti, nes žodis eilėraštyje, kaip ta sėkla, yra didesnis pats už save. Jame ne tik raidės, balsės ir priebalsės, ne tik forma, bet ir gyvybės galia jungtis su kitais žodžiais, kurti begales kombinacijų – nepakartojamų, stulbinančių prasmių. „Poezijoj viskas įmanoma“, – esu rašęs viename eilėraštyje. Išskyrus melą, turėčiau pridurti.
Žodynas
Mes šiandien jau deramai nebesuvokiame, nors mūsų protėviai kalbininkai puikiai tai suvokė, kokią neįkainojamą dovaną esame gavę iš Dievo, kai Jis tautoms dalijo kalbas. Mums nusišypsojo laimė dovanų gauti Seniausią pasaulio kalbą – nė kiek ne menkesnę dovaną už Bibliją žydams. Visos tautos turi savo kalbas ir su jomis puikiausiai išsiverčia buityje.
Savo komunikacijos pareigą kalba atlieka tiksliai ir preciziškai. Pasiutusiu greičiu vyksta prekyba, mainai, bendravimas, buities ir civilizacijos permainos. Tai girnapusė, kurią kalba tempia ant savo pečių, vis papriekaištaudama, kad jai jau ima stigti žodžių naujiems daiktams ir tikrovėms pavadinti ir apsakyti.
Menka bėda, prisigaminti naujažodžių gali milijardus, jei ko nors stinga, tai tiktai fantazijos. Dabar palikim ramybėj tą buities kalbą, vargstančią Sizifo triūsą, ji savo priedermę tikrai žino ir visus sunkumus atlaikys.
Šnekame juk ne apie ją, o apie poezijos žodį, raišką ir prasmę. Esame laimingi, nes turime ją visą kruopščiai per šimtmečius surinktą ir sudėtą į vieną masyvą, metaforiškai kalbant, į pačią pilniausią biblioteką – Didįjį lietuvių kalbos žodyną.
Poezija iš to gyvo šaltinio semiasi sau seniausius, pirmapradžius pasaulio kalbos žodžius, nuvalo per amžius apėjusią prasmių patiną ir pasakoja apie gyvenimus, apie egzistenciją, nė kiek ne lėkščiau ar banaliau nei kokia filosofija ar kiti laisvieji menai ir mokslai.
Būties užutekyje
Poezija prieš žmogaus akis atverčia būtį, tarytum neperskaitytą knygą, tragišką ir linksmą, kartais vėjavaikišką ir nerūpestingą, kartais iki geluonies skausmingą, liūdną, perštinčią. Per poeziją (panašiai kaip per maldą) žmogus susitaiko, sutaria su pasauliu, jei ji pati nekyla į maištą tą pasaulį ardyti ir griauti iš neapykantos, puikybės ir kitų ydų, kurių kiekvienas žmogus ir literatūra į valias turi.
Per poeziją poetas yra suaustas su likiminiais dalykais, gyvenimas suauga su tuo, ką darai, ką mąstai, kaip jauti.
Poeto uždavinys – nesumeluotai tai paliudyti, ir to pilnai pakanka, kad laikų pabaigoje galėtum pasakyti, jog tai, ką darei, turėjo prasmės ar bent jau prasmės iliuziją.
Ne visada aiškiai gali pasakyti, ar tai tu rašai eilėraštį, ar kažkas tau jį diktuoja į ausį, o tu tik užrašinėji, o gal tas didesnis už patį tave eilėraštis rašo tave? Ne tai yra svarbu.
Kai gręžiesi į save, kai mėgini suprasti savo buvimo mintį ir vietą, suvoki, kad, kaip ir kiekvienas žmogus šiame pasaulyje, užimi kažkokią vietą. Meno žmonėms dažnai tai kankinantis ir įkyrus klausimas, ar tikrai ta vieta, kurią užimi, yra ta tikroji, taviškė.
Visi žinome tą nejaukumo ar diskomforto jausmą, kai teatre užsėdi ne savo kėdę, ir visą spektaklį kirba įkyri mintis, negali visa esatim panirti į veiksmą, vykstantį scenoje, nes atrodo, kad tuoj pro žiūrovų eilę atsigrūs koks nors kostiumuotas ponas, atkiš tau prieš nosį savo bilietą ir paprašys keliauti į savo vietą už kolonos.
Ačiū Dievui, poezija ir kiti menai yra tokie demokratiški, kad vietos čia visiems per akis, kiek akys užmato ir kiek fantazija „veža“. Kiekvienas poetas rupšnoja savo ganykloj, įdirbinėja savo dirvoną, kitaip tariant, turi ir puoselėja savo poetinę teritoriją.
Vieni užaugina vešlius sodus, kiti gal skurdesnius, bet atsparesnius vėjams, kaitroms ir šalčiams. Poezija yra ir turi būti visokia, nes ir gyvenimas juk nėra ant vieno kurpaliaus mautas. Šia prasme savo sklypelyje aš jaučiuosi visai savo vietoje, visai kaip namie. Niekad nesikėsinu į svetimas teritorijas ir į maniškę niekas nesikėsino.
Gili ir tikra poezija yra labiausiai nepanaši į varžybas, nors nuo seniausių laikų poetų varžybos būdavo rengiamos. Taigi ir Jūsų skirtą premiją suprantu ne kaip prizą, už kažką, kas padaryta, o už suprastą minties bendrystę.
Savo knygelėje siekiau kalbėti kuo paprasčiau ir aiškiau, neapkrauti eilėraščio literatūriniais rakandais, kad nepasiklystų mintis tarp grožybių, smulkmenų ir įmantrybių. Per gyvenimą išmokstame skaitytoją gerbti, tai yra – jam nemeluoti, nebūti nei aukščiau jo, nei mėginti papirkinėti ar pataikauti. Valio, – jei taip atsitinka.
Tuomet ir poezija atsitinka kaip dviejų lygių žmonių pokalbis apie gyvenimą.
Labai taiklūs poeto žodžiai. Poezija yra įvairi, kaip ir pats gyvenimas. A. A. Jonynas gražiai ištaręs: “Poezija tai virpanti šaka, ant jos gyvenimas kaip žiedas kraunas”.