M. Kundrotas. Žmogaus teisės: kas tai ir kodėl?

Žmogaus teisės, kaip ir bet kuri kita sąvoka, interpretuojamos įvairiai. Šiandien mūsų visuomenėje verda karšti ginčai, kas svarbiau – šeimos autonomija ar vaiko teisės, teisė į gyvybę ar teisė spręsti savo nėštumo klausimą, tautos teisė į savo valstybę ar asmens teisė pasirinkti savo gyvenamąją vietą ir pilietybę.

Taip pat skiriasi nuomonės, kur brėžti ribą tarp vieno asmens teisės pačiam pasirinkti savo sveikatos priežiūros būdą ir kito asmens teisės išvengti užkrato, tarp vieno asmens teisės skleisti savo įsitikinimus ir kito asmens teisės išvengti agresyvios propagandos.

Pagrindiniuose tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisiniuose ir politiniuose dokumentuose iš esmės sutariama dėl tokių žmogaus teisių, kaip teisė į gyvybę, orumą, asmens autonomiją, tikėjimo ir pažiūrų, žodžio ir susirinkimų, draugijų ir nuosavybės teisės. Deja, net ir šios teisės interpretuojamos skirtingai.

Pavojingiausias būdas aiškinti žmogaus teises – tai jų kildinimas iš visuomenės susitarimo. Komunistinės, fašistinės, islamistinės visuomenės šiuo klausimu turėtų, ką pasakyti, ir vargu, ar jų sutarimas būtų priimtinas kitoms visuomenėms ar atskiriems asmenims jų pačių šalyse.

Šiandien linkstama pagrindines žmogaus teises kildinti iš jo prigimties, bet jei žmogus – tik materialių dalelių sankaupa, jis turi tiek pat teisių, kiek akmuo. Žmogaus teisių kildinimas iš jo gyvasties – jau daug rimčiau, bet šiuo atveju tektų visiškai sulyginti žmogaus ir gyvūno teises. Gyvūno vartojimas maistui, aprangai ar net jo laikymas nuosavybės statusu turėtų būti uždrausti.

Regis, belieka grįžti prie žmogaus teisių idėjos pradininkų, kurie žmogaus teises kildino iš Dievo – kad ir kaip Jis būtų vadinamas. Iš Dievo kylanti žmogaus dvasia, turinti intelektą, moralę ir tęsianti dieviškąjį kūrybos procesą – bene vienintelis pagrįstas motyvas išskirti žmogų iš viso likusio gamtos pasaulio.

Tai bent šiek tiek sudėlioja į vietas ir praktinius žmogaus teisių prioritetus, nes teisė į gėrį tampa aukščiau teisės į blogį.

Ar apskritai galima pripažinti teisę į blogį? Tam tikrose ribose, ko gero, taip. Jei paneigtume žmogaus teisę klysti ar net sąmoningai nusidėti, laisvė liktų tik teorinė. Žmogus turi teisę valgyti ar gerti kenksmingus produktus, laikytis jam pačiam kenkiančių pažiūrų ar gyvenimo būdo, bet tik tol, kol išvengiama žalos kitiems žmonėms ar apskritai – gyvajai gamtai.

Dėl šių priežasčių teisė skleisti religiją, net ir pačią egzotiškiausią, vertintina visai kitaip, nei teisė skleisti hedonistinį gyvenimo būdą. Dauguma religijų, su itin retomis išimtimis, įkvėpta kilnios tiesos ir gėrio paieškos. Hedonizmo motyvas – visiškai priešingas: tai – savanaudiškas malonumo siekis. Taigi, žmogus turi teisę pats būti hedonistu, kol tai – tik jo paties reikalas, bet hedonistinio gyvenimo būdo propagavimas jau turėtų likti už teisės ribų.

Dar labiau sukonkretinant, asmuo, turintis teisę rinkti valdžią ir ginti valstybę savo gyvybe, turi teisę išgerti taurę vyno ar bokalą alaus. Bet vargu, ar tai turėtų būti reklamuojama. Lygiai taip pat toks asmuo turi teisę rinktis savo lytinio gyvenimo būdą, bet tokie būdai, kurie išeina už prigimtinės, dieviškos gyvybės kūrimo misijos ribų, turėtų ir likti privačioje erdvėje, be viešinimo ir tuo labiau – be teisės į reklamą.

Šiuo aspektu tikėjimo ir pažiūrų laisvė nėra tolygi žodžio, draugijų ir susirinkimų laisvei. Tikėti ir mąstyti kiekvienas turi teisę be jokių ribojimų, taip pat ir teisę elgtis pagal savo įsitikinimus ir pažiūras, kiek tai apsiriboja privačia erdve. O štai žodžio sklaida, vieši renginiai, taip pat – organizacijų kūrimas ir veikla bet kurioje visuomenėje vienaip ar kitaip ribojami.

Pavyzdžiui mūsų visuomenėje draudžiama komunistinių ir nacistinių pažiūrų sklaida, atitinkami susirinkimai ir draugijos. Tad svarstytinas ir kitų kraštutinumų draudimas. Ne tik tautinėje ar socialinėje, bet ir liberalioje stovykloje esama ir nuosaikių, ir kraštutinių, destruktyvių srovių.

Nėra beribė ir nuosavybės laisvė. Daugelyje šalių ji ribojama tiek gamtosaugos, tiek socialinio teisingumo aspektais. Teršti gamtą savo sklype ar išnaudoti darbuotojus savo įmonėje nėra teisė.

Atskiras klausimas – asmens autonomija. Kur ji prasideda ir kur baigiasi? Ar asmuo turi teisę atsisakyti sveikatos apsaugos priemonių, užsikrėsti pavojinga liga, o po to užkrėsti kitus? Ar turi teisę girtauti, vartoti narkotikus, o paskiau tapti našta savo artimiesiems arba visuomenei? Pagaliau, ar moteris turi teisę nutraukti nėštumą ir nužudyti savo kūdikį?

Pirmasis atvejis reikalauja tikslių faktų ir loginio mąstymo. Tai – mokslo klausimas, kurį derėtų skirti nuo propagandos. Jei aptariamos sveikatos apsaugos priemonės tėra eksperimentinės ir dar su žalingų poveikių tikimybe, tai asmuo turi visokeriopą teisę jų atsisakyti.

Antrasis atvejis apima ir mokslo, ir moralės aspektus. Žinoma, kad vienas bokalas nėra girtavimo požymis. Kalbant apie narkotikus – kiekvienos narkotinės medžiagos grėsmingumas priklausomybės požiūriu turi būti objektyviai įvertintas mokslo.

Moralinis aspektas šiuo atveju būtų toks, kad sąmoningai susiluošinęs ir našta kitiems tapęs asmuo turėtų bent iš dalies padengti nuostolius, kad ir gydymo. O itin žalingų ir priklausomybę keliančių medžiagų platinimas turi būti griežtai baudžiamas. Siekis jas dekriminalizuoti taip pat vertintinas kaip nusikaltimas.

Pagaliau, trečiasis atvejis – grynai moralinis. Joks gamtos mokslas nėra pajėgus nubrėžti ribą, kur prasideda ir kur baigiasi žmogiškoji esybė. Jei šiandien sakome, kad kelių savaičių gemalas dar nėra žmogus, tai rytoj lygiai taip pat pagrįstai galėsime sakyti, kad gimęs kūdikis, iki išmokdamas kalbėti ir savarankiškai mąstyti, dar nėra visavertis žmogus.

Tokių kalbų jau girdėti. Visi bandymai graduoti žmonių teises į gyvybę, išskyrus kitų žmonių gyvybės ar orumo gynybą, baigdavosi tiktai tragedijomis.

Žmogaus teisė į gyvybę – tai visų teisių teisė, visų kitų teisių sąlyga. Tad ji – aukštesnė už teisę atsisakyti atsakomybės už savo pačių pasirinkimus, šiuo atveju – lytiškai santykiauti. Nebent klausimas kiltų dėl nėščiosios gyvybės ar orumo – lytinės prievartos atveju. Apie tai bent jau galima diskutuoti, bet kitais atvejais moralinis įstatymas vargu, ar palieka daug erdvės diskusijai.

Pagaliau, žmogaus teisės vargu, ar pagrindžiamos be bendros pagarbos gyvybei. Žinoma, gyvūnų teisės nėra tolygios žmogaus teisėms. Gyvūnų intelektas, tad atitinkamai ir moralė, nėra tolygūs atitinkamoms žmogaus savybėms. Tačiau gamta, o pirmiausiai – gyvoji jos dalis, yra antrinė šventybė, kylanti iš ją kuriančio Dievo.

Diskutuotina pati sąvoka „gyvūnų teisės“, nes teisės, paprastai, eina kartu su pareigomis. Net kūdikio pareigos yra numatomos perspektyviai, tai – pareigos, kurias, atėjus laikui, šis žmogus atliks. Bet galima kalbėti apie gyvūnų gerovę, apimančią pagarbą gyvybei tiek, kiek tai suderinama su būtinaisiais žmogaus poreikiais.

Vienas atvejis naudoti gyvūnus maistui, visai kitas – vartoti juos prabangai. Prabangūs kailiai ar žiaurūs žaidimai – koridos, gaidžių peštynės, grindų skerdynės – nėra gyvybinė būtinybė. Pirmasis atvejis reiškia tuštybę, antrasis – sadizmą. Dėl to kultūringoje, civilizuotoje visuomenėje tai turėtų likti už įstatymo ribų.

Apibendrinant – privataus gyvenimo teisė objektyviai yra beribė, kol ji apsiriboja privačia erdve. Šioje erdvėje žmogus turi teisę rinktis ir gėrį, ir blogį. Viešoje erdvėje galioja kitas pasirinkimas – tarp skirtingų kelių, ieškant objektyvaus gėrio.

Todėl diskusija tarp skirtingų religijų, kultūrų, politinių srovių, išskyrus kraštutines ir destruktyvias formas, yra sveikintina. Blogio pasirinkimas viešoje erdvėje leistinas tik tada, kai jis leidžia išvengti didesnio blogio. Tokiems atvejams priskirtini ir tam tikri žmogaus teisių ribojimai.