Z. Vaišvila. Nukrito valstybės parodijos širma

Nukrito Lietuvos, kaip valstybės, parodijos širma. Paaiškėjo, kad Lietuva nekontroliuoja net išorinės Europos Sąjungos (ES) sienos su Baltarusija, ir paprašė ES pasienio ir pakrančių apsaugos agentūros FRONTEX pagalbos. „Išdidi“ Lietuvos valstybė, „šokdinanti“ Baltarusiją, o Rusiją pavadinusi net teroristine valstybe, nesugeba sulaikyti tūkstantėlio nelegalų, kertančių Baltarusijos – Lietuvos (ar ES?) sieną.

Lazdijų pasienio užkarda buvo panaikinta, dar buvusiai Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei „išdidžiai“ pavadinus Rusiją teroristine valstybe…

Po tariamo Lietuvos įstojimo į ES (už tai balsavo tik 57 proc. iš Konstitucijos reikalaujamų 75 proc. balso teisę turinčių Lietuvos piliečių) buvo sunaikinta visa Lietuvos pasienio infrastruktūra Latvijos ir Lenkijos pasienyje.

Tarpvalstybiniai susitarimai dėl Šengeno erdvės ir ES teisės aktai numato taip vadinamų valstybių teisę įvesti savo sienų kontrolę, tačiau faktiškai tai tik trumpalaikiai epizodiški veiksmai. Tariama Lietuvos valstybė kol kas neišdrįso pasinaudoti šia teise.

Po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskelbto Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo Akto, tam, kad kitos valstybės pripažintų mūsų atkurtą valstybę, visų pirma, pagrindinės Vakarų valstybės reikalavo, kad kontroliuotume valstybės sieną – ir fiziškai, ir ekonomiškai. Ir tai darėme. Skaudžiai. Būdami beginkliai. Kentėdami ne tik nepriteklius, bet ir fiziškai.

Galvas paguldė pasienietis Gintaras Žagunis, Medininkų tragedijos aukos – muitininkai ir jiems talkinę policininkai. Kokia parodija dėl Baltarusijos – Lietuvos sienos „apsaugos“ taps šių aukų pagerbimas š.m. liepos 31 dieną Medininkų poste, praėjus 30 metų… Ir vaidiname, kad sieną ekonomiškai kontroliuoja mobilūs muitininkų postai Lietuvoje, Europos Sąjungoje.

2015 m. liepos mėnesį Prezidentė D. Grybauskaitė ir kiti mūsų valdžios populistai tvirtai pasakė, kad Lietuva nesutiks su Europos Komisijos pasiūlymu priimti 325 nelegalus, o 2015 m. rusėjo 11-ąją eilinį kartą kapituliavo prieš ES diktatą – sutiko su nurodymu priimti 1105 nelegalius imigrantus.

Už kažkieno pinigus dėl tariamo pritarimo tam jau buvo mojuojama rankutėmis ir plakatėliais TV kameroms ne tik Vokietijoje (pagerbiant už šiuos „nuopelnus“ Angelą Merkel), bet ir Vilniuje.

Lietuvos vidaus reikalų ministras Saulius Skvernelis lakstė į Briuselį, mūsų tariamos valstybės vardu „aprobuodamas“ mūsų „sprendimus“, kuriuos jam išvykus į Briuselį per keletą minučių elektroniniu būdu „suderindavo“ Lietuvos URM, VSD,…

Apie tai, kad Lietuvoje galioja Baudžiamosis kodeksas, nustatantis baudžiamąją atsakomybę sieną kertantiems nelegalams ir jiems padedantiems, į neeilinę sesiją š.m. liepos 13 d. susirinkęs Seimas „pamiršo“ ir „saliamoniškai“ nusprendė juos izoliuoti šešiems mėnesiams…

„Originalus“ būdas nelegalą paversti legaliu asmeniu. Mūsų Baudžiamasis kodeksas tokius valdžios, nelegalų ir kitų asmenų veiksmus įpareigoja prokurorus vertinti labai konkrečiai: neteisėtas sienos perėjimas ir neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną – BK 291 ir 292 str., mūsų valdžios veiksmus – išdavyste ir padėjimu kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką (BK 117 ir 118 str.), piktnaudžiavimu oficialiais įgaliojimais (BK 123 str.), prekyba poveikiu ir papirkimu (BK 226 ir 227 str.), tarnybos pareigų neatlikimu (BK 229 str.).

Tačiau Lietuvoje yra dvigubi teisės standartai – valdžios savivalę dangsto Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva Seimo „įteisinta“ prokuroro teisė nepradėti ikiteisminių tyrimų dėl akivaizdžių valdžios nusikaltimų.

Tai, kad Minske veikė Lietuvos konsulinė tarnyba, tikrindavusi šiuos asmenis ir išduodavusi ar neišduodavusi jiems leidimus atvykti į Lietuvą, teks bent kuriam laikui pamiršti. Dėl „išdidžios“ tariamai mūsų „politikos“ Baltarusijos atžvilgiu.

Įdomu, ar suvokia mūsų valdžios žmonės, kad už nelegalios Baltarusijos „valdžios“ atstovybių „legalizavimą“ Lietuvoje ir jos finansavimą mūsų valdžios funkcionieriams gręsia baudžiamoji atsakomybė pagal Baltarusijos įstatymus?

Nebent „vietinis“ mūsų valdžios tikslas yra paprastutis, pvz. 2021 m. birželio 30 d., prisidengus „istoriniu“ Vytauto Landsbergio asmeninių ambicijų tenkinimo klausimu, per 5 minutes Seime priimtas įstatymas, leidžiantis privatizuoti strateginį ir vienintelį mūsų Klaipėdos jūrų uostą, o po to per keletą minučių buvo įteisintas, pasirodo, iki šiol Klaipėdos jūrų uoste neįteisintas skystų dujų terminalas skambiu „Independence“ pavadinimu.

Pinigų siurbimo iš Lietuvos gyventojų ir įmonių mašina, prie kurios praėjusio Seimo veiklos metu prisijungė ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, balsavusi už šios įžūlios avantiūros pratęsimą ir papildomą per kelių šimtų milijonų eurų pasiskolinimą. Bet šiai aferai to nepakako – nuo š.m. liepos 1 d. iki 50 proc. mums padidinta dujų kaina.

Norėtųsi, kad nebeapgaudinėtume savęs. Po Mastrichto sutarties dėl Europos Sąjungos kūrimo pasirašymo 1992 metais italų istorikas, vienas iškiliausių Italijos katalikiškosios inteligentijos atstovų Roberto de Matejo (Roberto de Mattei) laišku perspėjo Europos Parlamento narius, kad tai yra nihilistinė Europos sunaikinimo svajonė, kad tikrasis Mastrichto sutarties tikslas nėra vien tik bendra rinka, kad po monetarinio suvereniteto nusavinimo bus ir politinio suvereniteto nusavinimas, kad šio projekto tikslas – Europos megavalstybė ir regioninės mikrovalstybės. Kataliko R. de Matejo (Roberto de Mattei) laiške pasiūlytas ir būdas pasipriešinti šiam nežmoniškam projektui – išgelbėti nacionalines valstybes.

Šiandien Lietuvoje pilietinė visuomenė suskaldyta. Tai – esminis mūsų praradimas. 2012 m. referendumo sprendimo ignoravimas yra tiesioginis valdžios konfliktas su Tauta. Kompromisų ir bendro sprendimo neieškojimas dėl 2014 m. referendumo – tai ne tik valdžios nepagarba 320 tūkstančių mūsų Tautos atstovų konstitucinei teisei, bet ir paprasčiausiam žmoniškumui. Valdžia, paniekinusi Tautą, visų pirma, pasmerkė save.

Beje, 2014 metai buvo ir istoriniai mūsų valstybingumo praradimo prasme. Jie tapo esminės Lietuvos Respublikos suvereniteto dalies atidavimo metais. Pavadinta tai buvo euro įvedimu.

Dar 1988 ir 1990 m., t.y. prieš Mastrichto sutarties dėl Europos Ekonominės Bendrijos pavertimo Europos Sąjunga, pasirašymo, patyrusi Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Tečer (Margaret Thatcher) mus perspėjo, kad „jei kas nors netenka savo monetarinio ir biudžeto suvereniteto, ne tiek daug suvereniteto belieka“.

Prezidentės D. Grybauskaitės pasirašytų ir Seimo 2014 m. ratifikuotų tarpvalstybinių sutarčių pagrindu Lietuvoje buvo įvykdytas britų ekspremjerės anonsuotas juodasis scenarijus.

Fiskalinės drausmės pretekstu naujajam mūsų centrui perdavėme mūsų biudžetų atitikimo jau nebe mūsų nustatomiems ir keičiamiems kriterijams klausimą ir teisę nesutikti su Lietuvos Seimo tvirtinamu biudžetu.

Euro įvedimo pretekstu monetarinės ir net ekonominės politikos vykdymą Lietuva perdavė net ne Europos Sąjungos, bet viršvalstybinėms institucijoms – Europos Centriniam Bankui (ECB) ir Europos Stabilumo Mechanizmui (ESM).

Privalomi tokiais atvejais Tautos balsavimai apeiti jau įprasta procedūra – Seimui priimant atitinkamus konstitucinius įstatymus, kurie, pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, tampa sudėtine mūsų Konstitucijos dalimi. Seimas pasiliko tik teisę balsuoti, kaip mūsų atstovas balsuos ECB ir ESM Valdytojų tarybose, jei tektų dar didinti Lietuvos įsipareigojimus šioms institucijoms.

Šių viršvalstybinių institucijų sprendimų įtakoti negali net visų euro zonos valstybių bendras sprendimas, jei tam nepritars šių institucijų Valdytojų tarybos. Mažytė griūvančios ES iliustracija – varganų net iki 22 EUR vertės pašto siuntų, kurias gauname iš už ES ribų, apmokestinimas PVM mokesčiu.

Nepamirškime, kad importo į ES pridėtines vertės mokestis sudaro daugiau kaip 50 proc. ES biudžeto. Lietuvos valdžia rinks šiuos PVM trupinius iš mūsų piliečių (kad labai nepraturtėtume be importo PVM už gaunamas iki 22 EUR siuntas) ir už Lietuvai paliekamą administravimo mokestuką juos perves į ES biudžetą.

Neteisėtai „įstojus“ į Europos Sąjungą, Lietuvos Konstitucinis Teismas to „nemato“ ir kaskart savo nutarimais mums primena, kad Lietuvos stojimo į ES aktas tariamai yra mūsų Konstitucijos dalis. Taip kaskart vis esame klampinami į neteisės „teisę“.

Tačiau visuotinai žinoma, kad iš neteisės negali būti kildinama teisė. Todėl labai visų atsiprašau, bet priminsiu didžiojo Vakarų mąstytojo Tomo Akviniečio nuomonę: baimėje gyvenantys žmonės išsigimsta į vergiškai paklusnius ir tampa silpnadvasiai drąsos ir ištvermės reikalaujančiame reikale.

Grįžtant prie nelagalų temos, priminsiu Houari Boumediene (Hawārī Bū-Madyan), vieno pagrindinių Alžyro išsilaisvinimo iš Prancūzijos kolonijinio režimo dešimtmečiais trukusio karo vadovų, nuo 1965 m. iki 1976 m. – Alžyro Revoliucijos Tarybos pirmininko, vėliau – gynybos ministro, antrojo nepriklausomo Alžyro Prezidento (1976 – 1978), sparnuotą mintį, jo ištartą JTO asamblėjoje 1974 m.: Netruks ateiti diena, kada milijonai žmonių išvyks iš pietų pusrutulio ir persikraustys į šiaurinį. Jie atvyks ne kaip draugai, o kaip nukariautojai. Jų ginklu bus vaikai, mūsų moterų įsčios – mūsų pergalės ginklas.

Šias tiesas betarpiškai sužinojau Alžyre, kuriame teko ne kartą lankytis. Per 80 proc. A. Merkel pakviestų ir 2015 m. priimtų nelegalų buvo jaunuoliai.

Patarimas Lietuvos valdžia prisistatantiems – kalbėdami apie Baltarusijos elgesį, nepamirškite, kas ir kur, kokiais be JTO pritarimo pradėtais kariniais veiksmais, kuriuose dalyvauja ir Lietuvos kariai, sukūrė nelegalų srautą į Europą.

Vien paskelbimo, kad metų metais Vakarų demokratinės valstybės didžiulės koalicijos vardu šiose šalyse kariauja su teroristais, nebepakanka. Ypač po to, kai partnerių neperspėjusi JAV šiemet tyliai ir greitai išvedė savo karius iš Afganistano. Talibanas netrukus paskelbė, kad jau kontroliuoja 85 proc. šios valstybės teritorijos.

Po 2015 m. teroristų įvykdytų žudynių Paryžiuje Irako tarnybos sulaikė Mossado generolą „Islamo valstybėje“, ir šis atvirai prisipažino, kaip JAV ir šios koalicijos nariai sukūrė ir remia „Islamo valstybę“ kovai su Sirijos valdžia.

Vyksta kova dėl plėšikiškų ekonominių tikslų, neturinčių nieko bendro su Vakarų deklaruojamomis vertybėmis, visų pirma, dėl to, kieno dujos tekės per Siriją ir Turkiją į Europą. Tiems, kuriems pagrindinis informacijos šaltinis yra LRT, Delfi.lt ir pan., priminsiu, kad 2015 metais ČŽV viešai patvirtino, kad jie kūrė šią teroristinę organizaciją, kad JAV kongresmenė Tulsi Gabbard buvo įregistravusi JAV Kongrese įstatymo pataisą, kurią priėmus būtų draudžiama CŽV finansuoti ir ginklais remti šią ir kitas teroristines organizacijas.

2015 metais tuometinis ES Prezidentas Donaldas Tuskas pripažino, kad Šengeno erdvė nebeegzistuoja. O „drąsioji“ Lietuva ką pasakys? Atėjo metas reikalauti, kad Lietuvos valdžia atstovautų Lietuvos piliečių interesus. Laikas ir mums atsipeikėti – karo propaganda paprastai užsiima aršiausi provokatoriai.

Šias technologijas gerai įsisavinusi buvusi Prezidentė D. Grybauskaitė 2014 metų lapkričio menesį Rusiją pavadino teroristine.

Mums puolus aiškinantis, ką ji tuo norėjo pasakyti, Prezidentė iškart pateikė Seimui ratifikuoti Euro stabilumo mechanizmą (Lisabonos sutarties papildymą), kurį Seimas be Tautos pritarimo ratifikavo rekordiškai greitai – per 3 savaites.

Lietuva gavo kalėdinę dovaną – jos besąlygišką įsipareigojimą per 7 dienas nuo pareikalavimo duoti „vargstančiai“ euro zonai tiek, kiek ši pareikalaus.

Neteisėtai ir pažeidžiant mūsų Konstituciją. 2008 metais Seimas neteisėtai ratifikavo ir Lisabonos sutartį, atėmusią iš Lietuvos lygiateisiškumą Europos Sąjungoje. Ar dar tęsime šį sąrašą?