Vakar buvau Juodojo kelio gatvėje. Vilniuje yra tokia gatvė. Man pasakojo, kad kažkada seniai seniai, kai Vilnius dar buvo mažesnis, tuo keliu keliaudavo pirkliai, veždavę prekes į Vilnių. Juos tame kelyje dažnai užpuldavo plėšikai. Sako, kad tas kelias būtent dėl to buvo pavadintas Juoduoju.
Oi, nežinau, ar tai tiesa, juk tada negyvenau, o man tas kelias niekada nebuvo juodas, nes iki 1998 metų, kol ten gyveno tautosakos ir istorijos pateikėjas Juozas Averka, aš ten lankydavausi ir visada mano diena prašvisdavo, nes grįždavau su gražiausiomis dainomis ir gražiausiais pasakojimais. Juozas Averka, kurio 110-ąsias metines šiais metais minėsime, paliko mums dainų ir gražių dzūkiškų žodelių.
Siūlau pasiskaityt, ką jis man pasakojo, ir jo dainą išmokti. Juk pavasaris, o pasiilgę gamtos pasilypėsit ant kalniuko ir taip tada norėsis užtraukt iš visos ,,dūšios”. Šita daina tikrai toli toli sklis. Pamėginkit. Taigi į jus prakalba Juozas Averka:
„Prisimenu ankstyvų pavasarį. Saulałė pašildo, sniegas bėga, kelias naktį pašąla, o dienų atsilaidza. Ratai klimpsta smėlynuosa. Reikėdavo vežč mėšlus. O mūsų laukai (kur gerasni, kur galima būl’bas sodzinc) kartais būdavo nat už keturų kilomatrų nuog namų. Anksci ryti strazdai dar cik pradeda švylpauc po pušynus, po aglynus. Važuoji, arklys žangsniu žangia, o tu aini prieg šalies ir kad užtrauksi kokių dainų!… Ėk, an kalnelio kur užvažiavįs, kur arklys pamažėle aina!… Būdavo, aš užtraukiu „Tu kregždela“. Ir neša pušynai, tas miškas mūs, neša tų tavo dainų kažkur… Po tris kartus pakartoja: vienas kalnelis, kitas kalnelis… „Hai, hai!..“ – girdzisi. Ir malonu žmogui, kad kažkas pritara. Tai kap nedainuosi?“
Tu kregždela mėlynoji
– Tu kregždela mėlynoji,
Tu aukštai lakioji,
Tai tu aukštai lakiodama
Naujienas nešoji.
– Paporysu naujienėłį
Tai nelabai gerų:
Jau toj tavo mergužėłė
Už kito išajo.
– Tegul’ ji sau jauna aina,
Tegul’ sau važuoja,
Paprašysu aš brolalio
Ir aš paskui josu.
Ir prijojau Vilniaus miestų:
Vidurin rinkełės
Stovi mano mergužėłė
Rankelas nulaidus.
Kap an dangaus aušrinėłė
Tarp šviesų žvaigždelių
Stovi mano mergužėłė
Tarp jaunų mergelių.
Vai, an kalno koplyčėłė,
Gražai mūravota,
Stovi mano mergužėłė
Dar nevinčavota.
Ir ataina vargamistra
An vargonų grajyc,
Ir ataina juodas kunigs
Šliūbo duoci.
– Vai kunige kunigėli,
Neduok šliūbo ščyro,
Ba bernelis šidorėlis
Man ne prieg širdełės,
Ba bernelis šidorėlis
Man ne prieg širdełės,
Tėvas, motka primusino –
Mani pragaišino.
