Šiandien taip traukia dainuoti… Dainuoju, kartojuos tekstus, klaidžioju su dainomis po visą Lietuvą, prisimenu tarmę, stengiuosi nedaryti klaidų. Darau tai, kas praktiškai neįmanoma. Mokykis nesimokęs, bet klaidų pridarysi, nes visų tarmių neišmoksi, kad ir kaip stengtumeisi. Bet aš noriu nors prisiartinti, priglusti tiek, kiek galiu. Mes dar esam netoli nuėję, bet jau daug praradę. Ir kas, kad dabar turime daugiau patirties, bet kai ko nesugrąžinsim. Jeigu tik galite, sugaukite nors žodelį, įsidėkit į kišenėlę prie širdies, gal kada pražys paparčio žiedu, nušvies kelią ir sustiprins vertybių ilgesį. Susipažinkit su dzūkų dzūku, laikiusiu save jotvingių palikuoniu. Taigi, seniai seniai, o tarsi vakar, man pasakojo Juozas Averka. Juozas Averka. Mano tėvas laikė save jotvingiu. Musteikos Averkai buvo atkelti iš kažkur, iš jotvingių. Ten, kur jie caro laikais gyveno, buvo dvaras ir labai geros žemės prie to dvaro, o kažkoks generolas, gavęs iš caro dovanų tą dvarą, įsigeidė ir daugiau žemės, todėl iškraustė tuos jotvingius į Lietuvą. Juos atkėlė prie Musteikos, bet ne į patį kaimą, o už kaimo ribų, už siauručio šaltinėlio, gal metro platumo upeliuko. Ta vieta ėjo apskrities ribos. Musteikos kaimas priklausė Vilniaus–Trakų, o Averkai pateko į Gardino apskritį, ten buvo Pariečės valsčius. Davė jiems ten dalį miško, leido kirsti ir statytis. Iki šiol ta vieta vadinasi Zamienu.
Laima Purlienė. O ar nežinot, iš kur juos atkėlė?
J. A. Ne, nežinau, nes jau ir tėvai nežinojo, nes nesidomėjo tada.
L P. Bet ar jie lietuviškai kalbėjo?
J. A. O kaipgi? Žinoma, lietuviškai, tik kiek kitaip. Kaimas Averkų iš pradžių nepriėmė savęsp, nes jie buvo atsikėlę iš kitur – svetimi, nelietuviai. Kai po kaimus vaikščiodavo daraktoriai ir mokydavo vaikus namuose, tai musteikiškiai Averkų nepriimdavo.
L. P. O kaipgi jie kalbėdavo?
J. A. Tai jie kalbėjo taip: pavyzdžiui, sakydavo ne meška, o meska, ne žaltys, o zaltys. Kur „š“ – tai „s“, visur atvirkščiai pas juos… Ir dabar dar, pavyzdžiui, Ašašnykų kaime taip kalbama. Tik jie gėdijasi tos kalbos, tai slepiasi, viešai nekalba.
Mūsų visi giminės liko už to upelio. Jie ir daugiau gal kaip kitaip kalbėjo, bet jau čia kelinta karta, tai nedaug ką teišlaikė. Dar mano tėvas, prieš išeidamas Amerikon ir net iš Amerikos grįžęs, tai sakydavo suva, vilkaš.
Daug ir mokykla suvienodino. Musteikoje ir kitur įsteigtas „Ryto“ mokyklas jie jau lankė su kitais vietiniais. Jaunimas susitikdavo, priėjo daug žentų į tą kaimą, susimaišė visi.
Ašašnykuose gyveno labai gera dainininkė, tokia Pranutė (dabar aš jos pavardės neprisimenu). Prieš keletą metų su Laima Burkšaitiene ir dainininku Vytautu Babravičiumi lankėmės tose vietose pas geresnes dainininkes. Nė viena neišsidavė mokanti Ašašnykų kaimo kalbą, kad ir kaip prašiau. Aš tos dainininkės prašiau: „Prànuke, tu nor vienų dainų padainuok sanoviškai, tep, kap dainuodavo Ašašnykai“. Tai kur tau!… „Vai Júozulia, mani moteros šluotom užkapos, ana gi jisai surašinėja“…
L. P. Dėde Juozai, užrašiau tokios Onos Lukšienės, gimusios 1912 metais, dainas. Jinai man padainavo: „An vainełės, an tracos jam sioblałė nulūzo“. Iš pradžių maniau, kad švepluoja, nes nesitikėjau, kad ašašnykų šnekta padainuos. Bet žiūriu, kad šneka įprastai dzūkiškai, o senesnes dainas „švepluoja“: „zirgelis“, „sioblalė“, „isiojo“ ir taip toliau.
J. A. Tai čia kaip buvo perduota motinos, taip jai ir liko. Ji nesigilino, kodėl taip, o ne šitaip.
L P. Bet Ona Saulevičiūtė-Lukšienė gimė Amerikoje, o dzūkiškų dainų išmoko jau čia, Kapiniškių kaime, iš dzūko tėvo giminės. Mokėjo ir mamos dainų, bet tas dainavo nedzūkiškai, nes motina buvo iš Kaišiadorių rajono.
J. A. Taigi yra toks įdomus pasakojimas, kad į tas vietas, kur dabar yra Musteika ir Ašašnykai, kažkoks generolas perkėlė jotvingių likučius.
L. P. O juk Kapiniškės visai šalia. Tai ar negalėjo…
J. A. Tai aišku: ašašnykai pasklido po visą tą kraštą. Nuo Averkų, pavyzdžiui, Musteika prasidėjo. Ir jie lig šiai dienai kalba savaip: vietoj „šuva“ – tai „suva“, vietoj „meška“ – tai „meska“.
L. P. Tai, vadinasi, jinai nešvepluoja! Maniau, kad man jau neteks tokio dalyko užrašyti…
J. A. Taip, taip. Vietoj „ž“ tai tariama „z“. Viskas atvirkščiai. Mano tėvas irgi toks buvo. Čiagi Zigmas Zinkevičius buvo iškėlęs tą jotvingių likučių klausimą, bet jam gal nebeteko niekur susitikt su jais. Jis ten rado jų kažkur prie Balstogės. Yra tokia knygutė, jis ten aiškina. O reikėtų tai išsiaiškinti su tais žmonėm, su tais likučiais, kurie dar čia gyvena. Tik matai, vaikeli, mes per daug iš jų juokėmės, kad jie švepluoja, kad nemoka kalbėt. Tai dabar paprašyk jų – jie moka, tarp savęs kalba, bet tau nekalbės. Atsisako: „Iš mūs šaiposi.“
Per mano pusseserės Marytės Gaidienės sūnaus laidotuvių metines susirinko jos marčios giminės iš Darželių, Kabelių ir Ašašnykų (Kabeliai dabar vėl Ašašnykais vadinami). Tai visi tie giminės „šveplavo“. Kai jie susėdo giedot, tai ir man teko prie jų atsisėsti. Tai dabar jie gieda: „Diena rūsti ir verkimo ateis svieto sūdijimo“. O tai kaip jie gieda? Ogi:
Diena rušči, diena ana
Paverš švietą į peleną.
Diena rušči ir verkimo,
Ateis švieto šūdijimo…
Na, tai kaip tu čia išsilaikysi nesijuokęs? Tai aš tik pirštą įsikandau ir bėgu nuo stalo. O moterys klausia: „Tai, Juozulia, kur tu? Gal’ kas pasdarė?“ – „Ot, bloga pasdarė, gal’ nuo maisto.“ Ką gi jom sakysi? Ir išėjęs priemenėn išsijuokiau, kiek tiko.
L P. O kokie buvo tų senųjų musteikiškių vardai? Ar jie dar kuo nors skyrėsi?
J. A. Aš gerai nežinau. Musteikos kaime man kartą pabrėžė, kad jų vardai buvo savotiški, čia pas mus nevartojami. Tėvo diedas (senelis) tai gal buvo Andrius. Lyg sakydavo Baltraus Andrius. Bet aš gerai neprisimenu.
L P. Bet, dėde, ar Jūs esat tikras, kad jie buvo baltų žmonės?
J. A. Aišku, aišku! Taip, taip. Kalba skyrėsi, bet svarbiausia, kad ši kalba dar likus iki šių laikų.
Kai statėm vakarėlius, tai vieni kitus labai palaikydavom. Kabeliuose statėm vaidinimą „Aušros sūnūs“, tai ten buvo tokio išdaviko Mitės vaidmuo ir tokie žodžiai – „vyras Mitė, vyras Mitė“. O Kabelių artistai taria – „vyraš Mitė“. Tai mes juokiamės, neišlaikom. O jie pyksta vos ne iki muštynių. Jie stengdavosi kalbėti be „šveplavimo“, bet kai vaidina labai susikaupę, tai iš tos įtampos ima ir užsimiršta. Jei tik mes pradedam juoktis, tai užpyksta taip, kad net iki muštynių prieina. Mes, jaunimas, negailestingai šaipydavomės iš kiekvieno kitaip pasakyto ašašnykų žodžio.
L P. Tada turbūt nesupratot, kad toks „šveplavimas“ yra itin vertinga kalbos savybė?
J. A. Tada nesupratau. O dabar nesupranta tie, kurie dar moka taip kalbėti. Ir anksčiau, ir dabar mes daug ko nesupratom ir nesuprantam.
L P. O kaip jums atrodo, ar šiandien žmonės kiek nors susimąsto apie savo kalbą?
J. A. Atrodo, kad ne. Dabar visi ramūs, mano, kad viskas gerai, kad kalba jau moksliškai sutvarkyta ir kad visi turime taip kalbėti. Pavyzdžiui, kai aš dzūkiškai kalbėdavau medicinos bibliotekoje (Sveikatos apsaugos ministerijos biblioteka – L. P.), tai mane bardavo: „Ką tu čia su savo grubumais?“ O aš vis tiek dzūkiškai kalbėdavau, ir viskas. Ir aš kitaip nesimokiau. Tik va dabar jau pasakoju nedzūkiškai.
Užrašė L. Purlienė 1983–1998 m. Iš asmeninio L. Purlienės archyvo.
