D. Rastenienė. Kultūros kaita ir atmintis

Vieni iš pagrindinių kultūros raidos principų – kaita ir atmintis, lemiančios kultūros perprasminimą ir pratęsimą atsirenkant naujajai realybei tinkamus dalykus.

Kultūra, nors ir būdama labai konservatyvios prigimties, ilgainiui keičiasi priklausomai nuo kintančios realybės. Kai kurie pasenę dalykai yra atmetami, kai kurie nauji priimami. Tad mes nuolat esame tarp tradicijos ir modernumo, nuo mūsų kintančios realybės priklauso tradicijų pratęsimas, atmetimas, naujovių priėmimas.

Anot kultūros antropologės Margaret Mead, kultūra nėra paveldimas dalykas, ji yra išmokstama. Kultūros mokomasi tokiais pačiais būdais kaip ir kitų įpročių:

1. Koreguojant elgseną pagal tai, ar ji duoda sėkmingus rezultatus, ar ne. Sėkmingoji elgsena palaipsniui įsitvirtina kaip įprotis, o jų sistema – kaip papročiai.
2. Realusis gyvenimas, t.y. kokios nors svarbios socialinės permainos neišvengiamai keičia ir kultūrą.
3. Kultūros pokyčiai prasideda naujovių procesu. Jei per tam tikrą laiką individo inicijuotą naujovę perima didžioji dalis visuomenės, ji tampa nauju įpročiu. Pavieniai pokyčiai beveik nepastebimi, tačiau kai per ilgesni laiką jų susikaupia daug, jų galia yra didžiulė.
4. Kultūros pokyčius sukelia ir išradimai. Dažniausiai tai būna technikos naujovės (pvz., garvežys, kinas, kompiuteris ir pan.)
5. Kita naujovių rūšis – bandymai. Paprastai jų imamasi ekstremaliomis sąlygomis, pvz., per karą, badmetį ar pan. žmonės išbando iki tol nevartotus maisto produktus. Epidemijos verčia ieškoti naujų vaistų ir t. t.
6. Paskutinioji naujovių grupė yra skoliniai. Iš visų naujovių formų skoliniai yra dažniausi ir svarbiausi. Dauguma bet kurios kultūros elementų yra pasiskolinta. Pasauliniu mastu paplito tokie skoliniai kaip abėcėlė, popierius ir spausdinimas, bankų sistema, o religijos sudėtos iš įvairiausių elementų, sukauptų per tūkstančius metų. Kultūros skolinimasis labai priklauso nuo kontaktų ir nuo visuomenės pritarimo.
7. Visuomenė atsirenka skolinius: pritaria arba atmeta.

Taigi kultūrai lėtai kintant, naujieji jos elementai pradeda sudaryti sintezę su senaisiais, taip ji per kaitą yra ir pratęsiama.

Kiekviena nauja užaugusi karta turi kultūros išmokti, išmanyti jos paveldą, iš jo pasimokyti  ir susiformuoti istorinę bei kultūrinę savimonę. Tai darydama ji privalo iš naujo įvertinti savosios kultūros praeities procesus ir artefaktus, suteikti jiems reikšmes iš kito laiko. Šiam procesui vykstant dažnai perkainojami įvairūs dalykai: istoriniai įvykiai, mentalitetas, daiktai ir t. t. Kadangi kultūra prasitęsia ne tik linijiniu būdų, bet ir kartotėmis po pertraukų, dažnai šio vertinimo proceso metu gali atgimti jau neva buvę užmiršti dalykai (pvz., gali būti pervertinami senieji rašytiniai šaltiniai, istoriniai įvykiai, iš liaudies kūrybos gali atgimti sutartinės, iš drabužių – riešinės, požiūris į spalvų derinius ir t. t.)

Per nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje vyko didžiuliai pokyčiai (pasikeitė santvarka, paplito naujos technologijos, suintensyvėjo kontaktai su pasauliu ir t. t.), keitėsi ir kultūrą tyrinėjančių mokslininkų požiūris: imta taikyti naujus metodus, ieškoti pakitusiems reiškiniams naujų sąvokų. Vienas iš tokių pavyzdžių – besiformuojantis naujas požiūris į etninę, arba tradicinę, kultūrą: ji nebelaikoma vien tik kaimiškosios kultūros suteiktu paveldu. Pavadinta prigimtine kultūra, ji gali išreikšti bet kurią vietinę kultūrą, taip pat ir miesto. Ši sąvoka  labiau tinka pakitusiai realybei, kai dauguma Lietuvos žmonių gyvena miestuose, o moksleiviai jau pradeda juokauti, kad jų prigimtinė kultūra – kompiuteris.

Išlaikyti tradicijas mums padeda pati gamta. Kalendorinės šventės taip glaudžiai su ja susijusios, kad mums nepabosta prieš Kalėdas rengti Kūčių vakarienę, per Velykas marginti margučius, per Rasas kupoliauti ir kūrenti laužus. Pati tradicija išlieka, o kai kurie jos elementai gali ir nunykti, kaip, pavyzdžiui, Velykų lalavimo paprotys, nykstantis kartu su kaimais, o miestuose sunkiai įgyvendinamas.

Šioms Velykoms mes suradome labai įdomią margučių margintoją Eglę Abariūnienę. Jos margučiai – pavyzdys, kaip gali keistis marginimo tradicija. Ji ant kiaušinio tapo žavias miniatiūras – gyvūnus, augalus, laivus, miestus, paukščius. Iš pirmo žvilgsnio – mielos, patrauklios miniatiūros, bet pasigilinus – pilni simbolikos vaizdeliai. Viskas susiję su pavasariu, atgimimu: čia ir rupūžė, ir parskridę gandrai, ir sužaliavę medžiai, ir arkliukai, ir jaukūs namai plaukiančiame laivelyje.

Eglės Abariūnienės margučiai:

 

1 of 9

- +

1.

2.

3.

4.

5.

6.

7.

8.

9.