O. Pasenau. Sovietinio genocido auka kalba Lietuvos žmonėms

Markso ir Engelso šmėkla, keliaudama po pasaulį, užsivilko skystą liberalizmo rūbelį, per kurį persimato raudonos komunizmo kinkos, apsiavė nuvalkiotais genderizmo kaliošais ir mojuoja vaivorykštės vėliava.

Perskaitęs krūvą laikraščių iš Lietuvos, pasibaisėjau tuo aršiu puolimu prieš istoriką Valdą Rakutį ir prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Tai – aiškiai iš anksto surengtas puolimas prieš Lietuvą. Pasirausęs po savo archyvą atradau senas iškarpas iš 1987 metų „Tiesos“, „Komjaunimo tiesos“ ir rajoninių laikraščių. Ten rašoma apie mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Visa smerkimo procedūra, pradedant „ėsti“ vieną asmenį (Nijolę Sadūnaitę) pereina, kaip dabar V. Rakučio atveju, į didesnę plotmę. Dabar puolamas, smerkiamas jau LGGRTC, matyt, surengus jaunesnės kartos istorikus, kuriuos vargu ar pastebėtum, jei ne jų kolektyvinis lindimas į žiniasklaidą. Pas mus Vokietijoje kartais tenka stebėti, kai, jei nesi gabus ar nekyli karjeros laiptais, belieka sukairėti, „sumodernėti“, nuo ko nors atsiriboti ir garsiai klykti. Sėkmė beveik garantuota, bent jau pusmečiui.

Aš atidžiai perskaičiau kai kuriuos 1987 metų spaudos tekstus. Tarp smerkėjų buvo ištisi kolektyvai, pavyzdžiui, 7-oji laivų remonto įmonė su visa savo kompartija, „Universalo“ parduotuvės moteriškės, LTSR Mokslų Akademija ir t.t. Įdomu, kad tarp vilniečių buvo ir vienas istorijos mokslų daktaras… Jis ir dabar vadinamas istoriku. Neminėsiu jo pavardės, nes gal žmogus jau tikrai susiprato, gal jam gėda. Kažin, ar nebus gėda po 30 metų ir dabartiniams smerkėjams ir „aktyvistams“?

Tas puolimas mane ir mano likimo draugus palietė labai skaudžiai. Istoriko V. Rakučio aš nepažįstu asmeniškai, bet, atidžiai perskaitęs jo pasisakymą, neradau nieko kitas tautas ar žmones įžeidžiančio. O su LGGRTC, ypač su Memorialiniu departamentu ir muziejumi, mane, mano šeimą ir „vilko vaikus“ sieja septynerių metų pažintis.

Turbūt bus suprantamiau, jeigu šiek tiek papasakosiu apie save. Esu tas iš Rytprūsių į Lietuvą atėjęs vokietukas. Taip vadindavo mane ir šimtus tokių pat apiplyšusių, purvinų, iš bado mirštančių vaikų, nemokančių nei žodžio lietuviškai. Tarp mūsų buvo ir penkiamečių, ir vyresnių. Lietuvės motinos nuprausė mus, tylūs vyrai sugrubusiomis rankomis iš brezento gabalų suraukė apavą, jie paglostė mūsų iš baimės ir bado drebančias galveles. Dėkojame Lietuvos žmonėms, kurie nepabijojo mus ilgesniam ar trumpesniam laikui priglausti, nors žinojo, kad kiekvieną naktį gali užpulti NKVD specialūs daliniai. O tada – jau tiesus kelias į lagerį. Vokietukus priglaudusius žmones kišdavo į tardymo rūsius ir po to tie, kurie ten išlikdavo gyvi, keliaudavo į Magadano lagerius ar prie Ledjūrio pasiėmę po džiovintos duonos maišelį (jeigu stribai jo neatimdavo).

Mes mokėmės istorijos ne iš knygų, o iš miestelių aikščių su sušaudytais ir išniekintais Lietuvos partizanais. Mes ėjome nuo vienos sodybos prie kitos. Verkėme suklaupę prie leisgyvio kumeliuko išbadytomis akytėmis. Mes matėme, kaip senukus ir mažus vaikus grūdo į gyvulinius vagonus. Niekada neužmirsiu baltaplaukio berniuko su mažu juodmargiu šuniuku. Jis šaukėsi mamos ir visas drebėjo. Kareivis pagriebė jo šunelį ir tėškė į akmenis…

Drebėjau ir aš tupėdamas varnalėšose. Buvo baisu. Skambino varpai. Atrodė, kad skamba visas oras, šimtai varpų. Tą gaudesį girdžiu iki šiol. Taip aš supratau, kas yra laisvė ir kiek ji kainuoja. Supratau, kad banditai yra ne tie, kurie kovoja miškuose, bet tie su raudonomis žvaigždėmis, baisiai pikti ir dvokiantys samane.

Jie mus mušdavo, spardydavo, bet aš buvau prie to pripratęs – Kionigsbergo griuvėsiuose jie mušdavo mirtinai. Ta pati kareivija nužudė ir mano mamą. Tie su raudonomis žvaigždėmis buvo žudikai, o ne draugai.

Mes išgyvenome, nors iš mūsų neturėjo būti išlikusių. Juk liudininkai trukdo, jie nereikalingi. Mes atsinešėme į Lietuvą tik savo prisiminimus ir liudijimą apie genocidą Rytprūsiuose.

Darbas, kurį atlieka LGGRTC, yra sunkus, reikalingas ir nepaprastai atsakingas. Reikia būti ne tik geru žinovu, bet ir geru ŽMOGUMI, mylinčiu Lietuvą su jos tragiška istorija ir žmonėmis. Tiesos sakymas yra šios įstaigos tikslas, jos darbas remiasi tik tuo.

Kai kam tiesa kliudo, kai kurie gal norėtų susigrąžinti talonus šlapiai dešrai ir kolchozo darbadienius. Kartais man atrodo, kad sena Markso ir Engelso sukurta šmėkla vėl klaidžioja po pasaulį. Tik dabar ji, kaip ir visi virusai, pasikeitė. Dabar šmėkla nebelaksto su raudona vėliava! Tai nebemadinga. Ji užsivilko skystą liberalizmo rūbelį, per kurį persimato raudonos komunizmo kinkos, apsiavė nuvalkiotais genderizmo kaliošais ir mojuoja vaivorykštės vėliava.

Aš ir dauguma vadinamųjų „vilko vaikų“ esame nepaprastai dėkingi LGGRTC darbuotojams Eugenijui Peikšteniui, Gintarei Jakubonienei, Linelei Šlapelytei, Ramunei Draučiūnaitei ir daugeliui kitų. Jie dirba kruopščiai ir sėkmingai, kad išnyktų sovietmečiu atsiradusios baltos dėmės. Viena tokia balta dėmė – Rytprūsių vaikai (vadinamieji „vilko vaikai“), kaip sovietinio genocido aukos. Mes jau nuo 2010 metų ieškojome, kas galėtų mums padėti parodyti Lietuvai ir Vokietijai, kad dar nemažai yra užmirštų žmonių, kad egzistuoja ribos temoms, kurių neturėtų būti demokratinėse valstybėse.

2014 metais po susitikimo Berlyne su Eugenijumi Peikšteniu ir Gintare Jakuboniene atsirado viltis, kad mūsų svajonė surengti didelę dvikalbę parodą apie „vilko vaikus“ ir Rytprūsių tragediją taps tikrove.

Tuometinė LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė buvo drąsus ir geras žmogus. Jai esame dėkingi už tai, kad surado galimybę mūsų svajonę įgyvendinti.

Dėkojame tuometiniam (2017 m.) Lietuvos Seimui už tai, kad priėmė „vilko vaikų“ parodą po savo stogu taip, kaip ir sunkiais pokario laikais lietuviai priglaudė mus, badu mirštančius Rytprūsių vaikučius, dovanojo mums gyvenimą.

Paroda „Vilko vaikai“: Duonos keliu iš Rytprūsių į Lietuvą 1945–1948“ buvo parodyta Lietuvoje 14-oje miestų, o Vokietijoje –10-yje. Paroda buvo rodoma Tiuringijos ir Brandenburgo federalinių žemių Landtaguose (Parlamentuose). Trys LGGRTC darbuotojai – Eugenijus Peikštenis, Birutė Teresė Burauskaitė ir Gintarė Jakubonienė – pristatant parodą Potsdame (Brandenburgo žemės sostinėje) Parlamente buvo apdovanoti vienu iš aukščiausių VFR Tremtinių sąjungos apdovanojimų – „Auksiniu garbės ženklu“.

Ką gero atnešė ši paroda Lietuvai, Vokietijai, pasauliui?

1. Viena balta dėme Lietuvos, Vokietijos ir Europos istorijose tapo mažiau.
2. Vokietijoje ilgus metus (net 63 metus) buvusi tabu tema išnyko. Žiniasklaidoje galima rasti gana daug straipsnių, televizija nebesibaido prabilti šia tema. Apie tai žinoma JAV ir Kanadoje, jau nekalbant apie Europą (žr. priede plakatą Berlyno centre).
3. „Pagaliau aš esu pripažinta žmogumi“, – sakė „vilko vaikas“ Liucė Mickoleit parodos pristatymo metu Seime 2017 metais. Ji stovėjo prie stendo su jos istorija ir verkė. Ši paroda pakėlė Rytprūsių našlaičius visuomenėje vienu laipteliu aukščiau. Nematomi ir bevardžiai jie atrado vietą garbingų žmonių gretose. Lietuvoje jie buvo pripažinti nekaltomis aukomis. Vokietijoje iki šiol tik 4 asmenys gavo karo aukos statusą…
4. Parodė pasauliui dokumentinę medžiagą, kad priešai yra ne tautos, o sistemos (totalitarinės ar kaip nors kitaip besivadinančios) ir jų lyderiai.
5. Pateikė autentiškus įrodymus, kad lietuviai gelbėjo vaikus ir suaugusius nuo bado, pavojaus ir mirties, nesvarbu, kokios tautybės ir religijos šie buvo. Lietuviai nepabijojo dviejų okupacijų represijų, nors jiems patiems grėsė mirtis arba tremtis.
6. Parodos tema ir jos pateikimas su autentiškais našlaičių pasakojimais ir moksliškai pagrįsta istorine Rytprūsių tragedijos analize pagerino Lietuvos įvaizdį pasaulio politikų ir visuomenės akyse (dauguma politikų šia tema nieko nežinojo).
7. Tikėtina, kad atsakingi Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos asmenys pagaliau pataisys istorijos vadovėlius ir įtrauks Rytprūsių genocido temą į mokymo planus, remdamiesi dar gyvų (kol kas) liudininkų pasakojimais.
8. Ši paroda yra perspėjimas, kad kare nebūna nugalėtojų, nes civiliai – vaikai ir moterys – visada yra pralaimėtojai. O aukos nebūna nei geresnės, nei blogesnės. JOS YRA AUKOS!
9. Parodos žinomumą Vokietijoje liudija politikų ir visuomenės nuomonė, atsispindinti spaudoje, pranešimuose ir parodos „Svečių knygoje“.

Štai keletas mano vertimų iš šios knygos:

„Labai dėkoju visiems, kurie prisidėjo prie šios svarbios ir jaudinančios parodos“. L. ir S. J., 2018 10 20.

„Iš praeities reikia mokytis. Ačiū už priminimą!“ Remageno gimnazija, 2018 06 19.

„Ši paroda – mažutis stebuklas. Aš dėkoju Lietuvos Respublikai, „vilko vaikams“, kurie bendradarbiavo ją ruošiant, ypač A. ir O. P., už jų nenuilstamą kovą iš užmaršties išplėšti šią svarbią Europos istorijos dalį“. G. D., 2018 09 05.

„Tai – labai naudinga paroda. Istoriškai pagrįsti tekstai pagaliau paviešina temą, kuri ilgą laiką buvo nepageidaujama“. L. F., 2018 07 17.

„Dėkoju už parodą ir pagarbą tiems, kurie pasidalina savo skaudžiais prisiminimais apie žiaurią vaikystę ir jaunystę su mumis, vėliau gimusiais. Gerai, kad „vilko vaikai“ surado vietą Landtage (Parlamente). Ši tema turėtų būti pristatoma ir kitose Vokietijos federalinėse žemėse, būti nepriklausoma nuo partijų, bet Politikos centre“. P. B. iš Hamburgo, 2018 08 17.

Malonu buvo išgirsti per parodos atidarymą Bavarijoje (Miunchene) iš Silvijos Štyrštorfer (Silvia Stierstorfer), Bavarijos federalinės žemės Vyriausybės atstovės tremtinių ir persikėlusiųjų klausimais, kad ji Bavarijos vyriausybės vardu dėkoja Lietuvai už išgelbėtus vokiečių vaikus.

Brandenburgo federalinės žemės Krikščionių demokratų partijos frakcijos Landtage pirmininko pavaduotojas Henrikas Vichmanas (Henryk Wichmann) savo kalboje per parodos atidarymą Potsdame sakė: „<…> per ilgai „vilko vaikų“ likimas buvo nutylimas ir draudžiamas dėl klaidingai suprasto požiūrio į sovietinius nugalėtojus“.

Tai tiek norėjau Jums papasakoti. Savo archyve radau 1991 metų Viktoro Kapočiaus nuotrauką su prasmingu užrašu: „Nuo karo, maro, komunistų ir Jedinstvos išgelbėk mus, Viešpatie“. Aš tikiu, kad Dievas apsaugos Lietuvą ir jos žmones, kurie labai brangiai užmokėjo už savo laisvę. Tikiu, kad LGGRTC ir toliau kovos už tiesą ir nepasiduos istorijos pagal „madingas sroves“ ir svetimus užsakymus perrašinėtojams.

Naujajam LGGRTC direktoriui prof. dr. Adui Jakubauskui asmeniškai linkiu tvirtybės, o LGGRTC darbuotojams, paruošusiems tarptautinės reikšmės parodą, – oficialaus pripažinimo ir Lietuvoje.

Granzė, Vokietijos Federacinė Respublika, 2021 02 20