Vasario 6 d., eidama 91-uosius metus mirė garsi kraštotyrininkė, etnografinio ansamblio „Šeduva“ įkūrėja Emilija Brimanaitė-Brajinskienė(1930–2021), visiems gerai žinoma kaip Šeduvos Baba. Kovo 9 d. ji atšventė savo 90-ąjį gimtadienį.
Emilija Brajinskienė gimė ir augo Šeduvoje. Keturis dešimtmečius vadovavo savo įkurtam etnografiniam ansambliui „Šeduva“.
„Kiekvienas ją pažinojęs, su ja dirbęs, kalbėjęs ar nors kelias valandas praleidęs išeidavo praturtėjęs – šviesaus, aštraus proto iškili asmenybė palikdavo žymę kiekvieno bendravusiojo su ja širdyje. Jos dainos, pasakojimai, legendos, posakiai ilgam išliks visų atmintyje, o daugelyje knygų, vaizdo ir garso juostų išguldyta jos surinkta lietuvių liaudies išmintis bus skaitoma ir klausoma mūsų vaikų ir anūkų. „Kada linksma ar labai labai sunku, geriausias pagalbininkas – daina. Dainavimas – sielos mankšta, sportavimas – kūno“, – yra sakiusi Emilija Brajinskienė. Toks ir jos gyvenimas – ilgas, turtingas dainų, žmonių, susitikimų. Jos entuziazmui ir kūrybiniam polėkiui tarsi nebuvo ribų – ne tik ansamblius būrė, ne tik papročius ir tradicijas į filmus suguldė, ji net futbolo komandą Šeduvoje globojo“, – rašoma Radviliškio rajono savivaldybės pranešime.
E. Brimanaitė-Brajinskienė gimė 1930 m. kovo 9 d. Šeduvoje, Radviliškio rajone. 1936–1949 m. mokėsi vietos pradžios mokykloje ir gimnazijoje. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute. 1952–1958 m. mokytojavo Šiupylių (Šiaulių r.) mokykloje ir gimtosios Šeduvos gimnazijoje, vėliau aštuonerius metus dirbo kultūros namuose Karelijos autonominėje respublikoje.
Grįžusi iš Karelijos, dirbo Pakalniškių bibliotekoje. Vadovavo Šeduvos, Raudondvario kultūros namams, telkė meno kolektyvus, organizavo jų laisvalaikio renginius, šventes. Nuo 1989 m. buvo etnografinio ansamblio „Šeduva“, kurį pati ir įkūrė, vadovė. Šiam ansambliui, o vėliau – tos pačios krypties vaikų ansambliui, vadovavo 40 metų.
Šeduvoje prasidėjo E. Brajinskienės kraštotyrinis kelias. Važinėdama po Šeduvos apylinkes dviračiu ji rinko pasakojimus, dainas, užrašinėjo papročius ir kitą tautosakinę bei kraštotyrinę medžiagą, kurią vėliau naudojo kurdama programas etnografiniam ansambliui „Šeduva“. 2006 m. ansamblis „Šeduva“už tradicinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą buvo apdovanotas garbinga „Aukso paukšte“.
E. Brajinskienė apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos diplomu ir apdovanojimu „Už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą“. Jos straipsniai skelbti žurnaluose ir įvairiuose respublikiniuose laikraščiuose, sudėti knygų puslapiuose.
2004 m. E. Braijinskienei suteiktas Radviliškio rajono Metų etnografės vardas, tais pačiais metais ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, 2005 m. LTV projekte „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ buvo paskelbta Lietuvos šviesuole ir tais pačiais metais apdovanota Radviliškio rajono savivaldybės apdovanojimu Gerumo angelo statulėle. 2017 m. E. Brajinskienei suteiktas Radviliškio krašto Garbės piliečio vardas. 2019 m. E. Brajinskienė už savanorystės kultūros sklaidą Lietuvoje buvo apdovanota G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.
„Apie Emiliją Brajinskienę galima daug rašyti – jos ilgas ir turtingas gyvenimo kelias, nuopelnai lietuvių tautosakai, etnografijai išdėstyti ne vienoje knygoje. Bet niekas nepakeis jos gyvo žodžio, šeduvių tarme sudainuotos dainos ar aštrios, bet visada vietoje, visada reikalingos pastabos, pamokymo. Nuoširdžiai užjaučiame velionės vaikus, artimuosius, kartu gyvenimo keliu ėjusius, ją pažinojusius. Netekome didelio turto – gyvo tikros šeduvės žodžio, jos lūpomis bylojusios lietuvių liaudies išminties, didžiulio jos lobyno“, – rašoma Radviliškio rajono savivaldybės užuojautoje Velionės šeimai, artimiesiems ir bendražygiams.
Ir vėl netekome
Netekome….,
Netekome….,
Netekome….,
Netekome….
Ir taip kasdien.
Ir kuo toliau, tuo mažiau lieka j? – kolonų, tvirtai, patikimai laikiusių, puoselėjusių lietuvybę. Atsisveikiname pagarbiai dėkodami, reiškiame užuojautą artimiesiems, draugams
O liekantieji – ar pakankamai užauginome pasirengusių perimti išeinančiųjų neštą naštą? Juk, jei ne, išėjus paskutiniam tarpukariu ar karo metais gimusiam, liks tik „gesinti šviesą” – neliks ir Lietuvos?