Birželio 12 d. eidamas 78 metus Anapilin iškeliavo didelis Lietuvos patriotas, 1991 metų sausio 13-osios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas Vincas Vyrukaitis (1942.07.25 – 2020.06.12).
V. Vyrukaitis gimė ir vaikystę praleido Marijampolės rajone, prie Bagotosios, tad matė kaip okupantai ir stribai elgiasi su laisvaisiais ūkininkais. Čia susiformavo ir jo požiūris į sovietinę santvarką. Persikėlus šeimai į Vilnių baigė mokyklą, studijavo tuomečiame Vilniaus Pedagoginiame institute, o vėliau – mokytojavo.
1991 metų sausį V. Vyrukaitis buvo tas žmogus, nuo kurio veiksmų, sprendimų ir nepaprasto ryžto bei asmeninės drąsos didžiąja dalimi priklausė ką tik atkurtos nepriklausomos Lietuvos likimas. Dar nuo gruodžio valstybėje tvyrojo įtampa: tuometės SSRS Vidaus reikalų ministro įsakymu Lietuvoje dislokuotuose kariuomenės daliniuose paskelbta karinė padėtis, Vilniaus aerouoste nusileido garsiosios Pskovo desanto divizijos dalinys, KGB agentai šmirinėjo Vilniaus gatvėmis, prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderio V.Ivanovo organizuotos rusakalbių gaujos reikalavo paleisti Aukščiausiąją Tarybą.
Atkūrus Nepriklausomybę, V. Vyrukaitis tapo Vilniaus miesto Tarybos deputatu, ir su jam būdinga energija ėmėsi visų jam pavestų darbų – tiek ūkinių, tiek ir politinių sprendimų srityse. Buvo Vilniaus miesto mokytojų sąjūdžio pirmininku.
Artėjantį pavojų valstybei itin pajuto ir Vilniaus Tarybos nariai ir ėmėsi telkti pagalbą Aukščiausiajai Tarybai. O V. Vyrukaitis kai išėjo iš namų ginti Aukščiausiosios Tarybos sausio 8 dieną, tai grįžo tik vasario 23-ąją.
Sausio 11-ąją sudarius gynybos štabą, V. Vyrukaitis paskiriamas štabo viršininko pavaduotoju Aukščiausiosios Tarybos išorės gynybai. Jo sumanumo ir energijos dėka apie Aukščiausiosios Tarybos rūmus žaibiškai išdygo barikados, atėjusiems ir atvažiavusiems ginti buvo sudaromi grafikai… Buvo pasirūpinta ir stogo apsauga nuo galimo sovietinių desantininkų antpuolio. Čia daug pagelbėjo netoliese įsikūrusio Fizikos instituto bendradarbiai.
V. Vyrukaitis niekad nenuolaidžiavo įvairaus plauko biurokratams, negalėjo pakęsti palaižūnų ir politinių impotentų. Tad nieko nuostabaus, kad turėjo ir nedraugų. Tačiau bendraminčiai, kovos bendražygiai jį gerbė už principingumą ir ryžtingumą.
Bendraminčiai nuoširdžiai užjaučia jo ilgametę ir darnaus bendro gyvenimo draugę, žmoną Valentiną, dukrą Elzę, sūnų Ernestą ir didelį būrį anūkų ir anūkių, kuriuos Vincas nepaprastai mylėjo.
Tebūnie lengva, Vincai, Vilniaus kalvų žemelė.
***
Atsisveikinimas su Velioniu antradienį, birželio mėn. 16 d. nuo 10 val. Vilniuje, Kalvarijų 329 (greta Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios). Urna išnešama 16 val. Laidotuvės Rokantiškių kapinėse.
