Savas mąstymas yra nusakomas tik sava Kalba.
Antanas Maceina
Šiame straipsnyje norėčiau papasakoti, kodėl mūsų sąmoningumas auga, kai naudojame švarią kalbą bei gimtosios kalbos pagrindu kuriame sąvokas ir sampratas. Naudodami gryną gimtąją kalbą be teršalų ir svetimybių, galime patys tapti skaidresni ir matyti aiškesnį, neiškraipytą pasaulio vaizdinį. Protas tampa skaidresnis, galime matyti plačiau ir toliau. Nukreipę žvilgsnį į save irgi matysime visą savo vidinę sandarą, o už jos vis dažniau rodysis gražus deiviškas dangus, neaptemdytas debesų. Svetimybės gi gyvuoja tik proto lygmenyje, nepasiekdamos gilesnių pajautos klodų.
Ar žinote, kur slypi įvairiausių priklausomybių ištakos? Sąvokų, sampratų ir prasmių lauke. Šis laukas kuria mūsų pasaulio supratimą, sampratos yra akiniai, per kuriuos matome pasaulį. Jei akiniai pagaminti kažkur labai toli, jie atspindės tą sukurtą tikrovės vaizdinį, kurį ten įdėjo jų kūrėjai. Iš sampratų gimsta kultūra ir op… šios raktinės sąvokos, šio žodžio, išreikšto sava kalba, neturime. Ir pamažu prasideda priklausomybė nuo „kultūros“ sąvokos kūrėjų, su sąvoka atkeliauja ir visa vaizdinių apie pasaulį eilė. Šie vaizdiniai atneštiniai, tad mes, su savo tūkstantmete pajauta, kuriai nebesuteikiame postūmio tolesniam vystymuisi ir prisitaikymui prie kintančios dabarties tikrovės, tampame atsilikusiais „pagonimis“, puslaukiniais žmonėmis, neturinčiais savos „kultūros“. Nes visa „kultūra“ ateina „iš ten“ – ir jos kūrėjai gyvena kažkur toli nuo mūsų (ne vien atstumų prasme).
Bet tai dar būtų pusė bėdos. Kitakalbiai ir sąvokas susikuria sau, o tiems, kas nekalba jų kalba, tos sąvokos tyli. Jas galima prakalbinti, bet tai pareikalautų daug laiko ir pastangų, tad didelei daliai žmonių, užsiėmusių daugiausia maisto paieška ir gyvenimo sąlygų gerinimu, šis dalykas neprieinamas. O gal net pats giliausias pasinėrimas visada būtų lėkštas ir nepilnas, palyginus su tos ar kitos kalbos nešėjais, kurie tas sąvokas susikūrė ir įvedė, su jomis gyveno ilgą laiką bei mums užnešė.
Didelės ir galingos tautos užsiima ir sąvokų, sampratų bei iš jų susidedančio prasmių lauko kūrimu ir sklaida – tame jų stiprybė. Karinė ir kitokia medžiaginė galia yra tik išorės kiautas, už kurio slypi daug reikšmingesni dalykai. Prieš kelis metus tuometinis britų užsienio reikalų valdytojas (Foreign secretary) Borisas Džonsonas Velykų priėmimo metu atvirai pasakė įstabų dalyką: „Mes išvežame ne tik prekes – ką mes žinoma irgi darome – bet ir sąvokas, požiūrius ir net elgesio būdus.“ (we export not just goods – though we certainly do – but ideas and attitudes and even patterns of behaviour). Šie žmonės puikiai supranta sąvokų kūrimo ir sklaidos reikšmę. Tie nemedžiaginiai dalykai yra “eksportuojami” ne už pinigus, o šiaip įsiūlomi, kartais net gana įkyriai primetant. Taip kuriama bendra erdvė, į kurią vėliau ir prekės bei paslaugos patenka. Visai nesakau, kad visa tai mums yra blogai. Tvirtinu tik tiek, kad ir mes turime turėti savo pasaulio (ir savęs jame) suvokimo erdvę, kuri būtų išreikšta mūsų kalba ir mums prieinama. Tai mūsų vidinis laukas, mūsų akiniai, per kuriuos matytume pasaulėvaizdį ir save jame. Tai mūsų bendruomenės šventa vidinė erdvė, o išorinis ratas gali būti ir platesnis: būdami lietuviais (ar plačiau baltais) esame ir europiečiai, ir pasaulio žmonės.
Tad už to, kas pasakyta, visada slepiasi kova. Kieno sąvokos įsivyrautų, tas ne tik pats sustiprėtų, tačiau įgytų papildomų galių kitiems. Kai jums kažkokia išorinė jėga pristato tam tikrų sąvokų rinkinį ir prasmių lauką, su visu tuo ateina ir susijęs pasaulio vaizdinys, pavyzdžiui, krikščioniškas ar liberalus. Šioje kovoje yra laimėjusių, yra ir pralaimėjusių. Silpsta ir krinta bendruomenės, tautos, kalbos. Išnyksta kalba, išnyksta ir jos kuriamas pasaulėvaizdis. Jeigu tauta nori išgyventi, išlikti, ji PRIVALO atsiliepti į šį iššūkį ir kurti savas sąvokas ir sampratas, savo būtovę (istoriją) sava kalba ir sąvokomis. Ir suprantama, ši būtovė turi būti išdėstyta ta sąvokų kalba, kuri atspindėtų mūsų visuomenės raidą bei ypatumus, mūsų, o ne kitos visuomenės tikrovę.
Išvada paprasta: jei pradedame kalbėti svetima kalba (ar kalbų mišiniu, kaip dabar vyksta), naudotis svetimomis pasaulėvaizdį išreiškiančiomis sąvokomis, jau esame pakeliui į pralaimėjimą šioje neregimoje kovoje.
Pateiksiu vieną iš pavyzdžių. Ką mums reiškia sąvoka „religija“? Prie jos esame įpratę, tačiau giluminės pajautos nėra. Esu daug keliavęs po vadinamus budistinius kraštus. Ir kai vienuolių paklausdavau, ar budizmas yra religija, jie juokdavosi ir pateikdavo daugmaž vienodą atsakymą: mums patiems nėra jokio budizmo ir jokios religijos, tai sąvokos išoriniam naudojimui, skirtos Vakariečiams, tai, ką jūs vadinate religija, mes šventąja pali kalba vadiname dhamma…
Įsivaizduokite, kas gi atsitiktų, jeigu ši dhamma prarastų savuosius raktinius žodžius, pamatines sąvokas ir sampratas, net patį žodį dhamma pakeistų? Greit ji prarastų ir visa kita: tikrovės suvokimo būdus, apeigas, papročius, bent jau sutelktos austuvos (užsienietiškai: sistemiškai organizuotu) pavidalu. Taip ir pas mus atsitiko, po taip vadinamo krikščionybės „įvedimo“.
Tačiau ne viskas pražūva laiko jūroje. Kaip reikalai su mūsų prasmių lauku, tų senųjų tautų, kurios vadinasi latviais, lietuviais (o taip pat daug mažesnių sudėtinių mūsų pasaulio dalių, kurį esame įpratę vadinti baltų pasauliu)?
Šventoji Ugnis, Agnija/Ugnija šimtmečius buvo mūsų pasaulėvydos ašimi. Stebint, žvelgiant į ją, prižiūrint, skleidžiasi Esmės ir iš šios sąmoningumo erdvės išnyra mūsų sąvokos, kurios jungiasi į sampratas, sudarydamos MŪSŲ prasmių lauką, o šis išreiškia MŪSŲ pasaulio suvokimą. Šiame prasmių lauke būvoja MŪSŲ Deivai ir Deivės, MŪSŲ sarmata, MŪSŲ darna. Ir visa tai yra MŪSŲ laisvės laidas. Ir tada MES PATYS savo laisvę apribojame įsipareigojimais, o ne kokia išorinė galia.
Tad pirmieji mūsų pasaulėvydos lygmenys tokie: Šventoji Amžina Ugnis kaip Esmingumo pasireiškimas bei iš jo išnyrančios sąvokos ir sampratos. Iš sąvokų ir sampratų susikuria prasmių laukas. O prasmių lauke jau tarpsta ir auga tai, kam įvardinti dar neturime lietuviškos sąvokos (vadiname svetimžodžiu kultūra). Neturėdami tam vardo, turime atneštą ar net primestą vaizdinį, kuris dažnai neatitinka mūsų pasaulėjautos, mūsų poreikių. To pasekmės yra aiškios visiems, kas tik įgali nusiimti svetimus akinius (ir tampa laisvas juos užsidėti ir nusiimti).
Bendrosios kultūros dalis yra tai, ką įpratome (kaip vaikai, išsiugdę neteisingus įpročius, pirmiausia, dėl stiprių ir ilgalaikių išorinių poveikių) vadinti religija. Todėl ir sakau, kad lotyniškas religio gal ir galėtų būti naudojamas išoriniame gyvenime, tačiau vidinė šerdis turi skleistis šventąja protėvių kalba. Taip religio tampa Vydija ir įgauna visiškai kitus išmatavimus, kitą gilumą ir dėmenis. Atsisakyti savų šventų sąvokų ir priimti svetimas – reiškia tautinės savasties atsisakymo pradžią. Jei siekiame nebūti lietuviais, o ieškoti kitos tapatybės – tada viskas suprantama. O jei Protėvių kelias yra ir mūsų kelias, tuomet sukluskime…
Laimei, prasmės skleidžiasi ne vien per žodinį suoprotį. Kitaip mūsų, kaip tautos ir bendruomenės, gal jau ir nebūtų. Prasmės skleidžiasi per deivirpą (muziką), mūsų sutartines ir giesmes. Jos skleidžiasi per medžiaginius vaizdinius – audinių austuvas, kabančius Sodus. Jos skleidžiasi per mums paliktus ženklus, šventus akmenis ir alkus. O štai šiuos paminėtus dalykus labai sunku iškreipti ar pakeisti kažkuo kitu, kaip buvo padaryta su žodinėmis sąvokomis (kurios vis tik yra esmiškai reikšmingos tautos mentai).
Ir dar vienas reikšmingas dalykas, kurį čia norėčiau paminėti, yra Apeiga. Ji turi savo Rėdą, nes kuria tvarką ir dermę, pati būdama darni ir nuosekli. Ji išreiškia mūsų pasaulio sandorą, mūsų susivienijimą su dieviškuoju pradu, su Deivais ir Deivėmis, su bendruomene. Šią sandorą dera nuolat patvirtinti, atnaujinti. Apeiga nėra tiesiog laužo uždegimas, ją pavadinant šventa ugnimi (nors ir tai jau šis tas – ketinimas yra svarus dalykas).
Šitaip kalbėdamas, prisimenu Erkaus Manto/Montės (prūs. Erks Mānts) gyvenimo aprašymą. Pagrobtas kryžiuočių įkaitu iš savo tėvų ir bendruomenės, buvo užaugintas savo genties priešu. Tačiau rado jėgų savo širdyje ir stojo į žūtbūtinę kovą su užkariautojais… Galime rasti jėgų ir mes.
Tad savas mastymas yra nusakomas tik sava kalba, o savų sąvokų atsisakymas reiškia ir savo mąstymo atsisakymą.
O kaip jūs manote, kokia lietuviška sąvoka atitiktų svetimžodį „kultūra“?
Laimos Malonių jums visiems!
„Lietuvių Kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas pajėgia nuostabiai plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbti į mąstomąjį tikslą ir nusakyti net ir vos suvokiamus, betgi tikrovinius jo ryšių bei santykių atspalvius. Šiuo atžvilgiu Lietuvių Kalba nenusileidžia jokiai kitai Kalbai, kuria būtovės eigoje buvo sukurta ar yra kuriamas aukšto lygio Mąstymas (filosofija). Mūsų Kalba yra atviras kelias į Mūsų Mąstymą (filosofiją). Ar Mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklausys nuo Mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava Kalba.“ (Antanas Maceina).
Ačiū autoriui, kad primena gimtos kalbos reikšmę suvokiant pasaulį. Reiktų kalbėti apie tai kuo plačiau ir dažniau, išeiti už Alko ribų. Dabar ateina ir įsitvirtina nauja tarptautinių žodžių grupė: naratyvas, validuoti, diversifikuoti, globali Lietuva, kontentas, kvestionuoti ir t.t. Ir juos atneša nuolatos burnas aušinantis, savo išprusimą demonstruojantys politikai, politologai, žurnalistai ir įvairaus plauko pamaivos gimę ir augę Lietuvoje ir sakantis, kad nežino “kaip čia lietuviškai pasakius”.
„išprusimą demonstruojantys politikai“ – neišprusimą rodantys visokio plauko veikėjai.
Tik ką per TV vienuolė pasidalino nusivylimu, kurį patyrė į Lietuvą atvykusi – čia ir Maksimose, net per Kalėdas, nieko lietuviško neišgirsi, tik amerikoniškus ir kitokius ,,džinglus”. Bet negi to iš JAV į Lietuvą vykstama?
🙂
O kieno, jei ne JAV, globalizmas pasaulyje viešpatauja ? Kurioje globalistų kolonijoje yra kitaip, nei Lietuvoje ?
Japonijoje valgomieji ledai – aiskrymiu, bilietas – čketto ir t.t. Anglicizmų sąrašas būtų pakankamai ilgas, todėl – liūdnas. Kas darosi žiniasklaidoje rusų kalba, tai išvis neįtikėtina.
Skaitant įvairiomis Europos kalbomis, tenka pasakyti, kad lietuvių kalba yra mažiausiai prikaišiota anglistinių įšikų.
“tarptautinių žodžių grupė”. O gal tokią žodžių “grupę” reiktų vadinti paprasčiau, – nelietuviški žodžiai . Nes aš nežinau , kokios ir kiek tautų kalba šitais žodžiais.
Visi tie ‘tarptautiniai žodžiai’ tėra lietuvybių pasauliui žodynas.
Pavadinimas priklauso nuo žodžio paplitimo masto.
Ne visi mūsų vartojami svetimžodžiai tapo ir tarptautiniais žodžiais. O tarptautiniais tapusius ne visos tautos vienodai, t.y., tomis pačiomis prasmėmis vartoja, o tik tiek bei tik tomis, kiek to reikia jų kalba savo mintį patikslinti.
Todėl mūsų Nacionalinio šnekoriai atrodo labai nekaip, kai kiekvieną žinių, aptariamos temos išmanymo skylę bando tarptautiniais žodžiais užkaišyti. Turi tokį žodžių ,,krepšelį” – dimensija, pseudonimas, herojus ir t.t. (Pajūrietis jų visą bulvių krepšį iš LRT laidų prirankiojęs, ar tik nesirengia dusto tirpale skandinti), ir net neįsivaizduoja, kokie pusraščiai kitų akyse atrodo, kai netinkamose vietose įkiša, nors ta prasme yra ir tinkamas tarptautinis žodis (pvz., dažniausiai turi galvoje personažą, o sako herojus), jei jau nuo žodžio veikėjas liežuvis gali nudžiūti… Panašiai ir su kitais TŽ.
Savas mąstymas
Tai kad jo, SAVOJO mąstymo nusikratyti ir, jei kas, tai ir iš kitų jį iškratyti – svarbiausias jų rūpestis. Pažangioji, vakarietiškai mąstanti jų dalis tikslingai tęsia šventąjį karą – Kremliaus pradėtą saviniekos kompleksų ir savinaikos implantavimą tautai į smegenis, o kita dalis tam vergiškai pasiduoda. Net nekreipia dėmesio į tai, kad patys sau net tame pačiame sakinyje prieštarauja – šaukiasi įvairovės, tačiau lietuviškumui toje įvairovėje vietos nėra.
Įdomu, kokį turinį jie sudeda į įvairovę, kai patys praktikoje veikia priešingai, netgi savotišku totalitarizmu pakvimpa – kas jiems nepaklūsta – tas neteisingai mąsto, tokių mąstymą reikia uždrausti, naikinti. Tik kad jie kol kas ne ginklu okupuoja. Apie tai, jog ir mąstymui būtina įvairovė, tikrovės matymas ir suvokimas iš skirtingų kampų, kad būtent tuo tikslu Kūrėjas sukūrė ir tikslingai atskyrė žemynais bei įv. gamtinėmis kliūtimis tautas ir rases, jie neturi kada pamąstyti.
Elgiasi, kaip tie, kam svetimoje lėkštėje barščiai kvapnūs, gardūs, o savoje tai kažkoks brudas, kurį reikia kuo greičiau pilti lauk, šunims sušerti, o čia visus svetimuose barščiuose paskandinti.
Straipsnis – Atgaiva… Daugvardas Noreikis, daug įdėjęs darbo gryninant kalbą siūlo “kultūrą” keisti – daba… Šaltinis – LKSŽ – Lietuvių kalbos svetimybių žodynas.
O bus kada nors žodis ” korupcija ” pakeistas lietuvišku : supuvimas ?
Kyšininkavimas, papirkimas. Supuvėliai? Taip, dvokiantys supuvėliai ir supuvėlės.
Latin definition for: corrumpo, corrumpere – spoil/rot ( sugedęs , supuvęs ).
Kovo 11-osios Lietuva vietoj lietuvių kalbinės pažangos kuria priešingą reiškinį- atžangą.Kažkas labai negero vyksta su lietuviška žiniasklaida,ypač LRT, intelektualais,aukštaisias politikais,kultūros veikėjais ir iš dalies eiliniais piliečiais,kuomet su pasididžiavimu terša lietuvių kalbą svetimžodžiais.Tiesiog sparčiai kuriama nauja mišrinė kalba.Užplūdus Covid-19 užkratui viešumoje su šia liga susijusiomis sąvokomis vartojama beveik vien svetimžodžiai: karantinas,rekomendacija,diagnozė,testuotis,testas,izoliacija,socialinė distancija,rizika,infekcija,pandemija,epidemija,medikas,medicinos įstaigos…,užuot: =apsisaugojimas,pasiūlymas,nustatymas,ištirti,tepinėlis/mėginys/,atsiskyrimas ,saugos atstumas,pavojus,užkratas,visuotinis užkratas,gydytojas,gydymo įstaigos …
Tad, lietuviai turi keistą bruožą; perteklinis žavėsys svetimybėmis,nepagarba lietuvių kalbai,kultūrai,silpna tautinė savigarba.Raginčiau šį nedorą bruožą palikti užmarštyn.
Populiacija.
Nesuvokia, jog neretai ne užsienio kalbų mokėjimu sušvinta, bet būtent itin paviršutinišku jų ,,žinojimu”, nes neįsigilina į visas kiekvieno kopijuojamo žodžio prasmes, tų prasmių atspalvius, ir lietuviškame sakinyje ne vietoje tą svetimžodį įkišę, tik apsijuokia, o ne sublizga. Maža to, jau įsigudrino lietuviškus žodžius naudoti svetimomis prasmėmis, ir vėl kliurkų prikliurkina.
O knygos? – Senosios kartos specialistų leidimui parengtos knygos, be skleidžiamų žinių, gerino jas skaitančių kalbą. Dabartinės aplaidžiai leidžiamos knygos jų kalbos negerina. Klausai per LRT pokalbių, susijusių su kokiomis nors mokslo šakomis, grožine literatūra, ir vis išlenda aklai kopijuojami svetimžodžiai arba net paprasčiausių lietuviškus žodelius ne laiku ir ne vietoje kaišomus. paskutinis šedevras – angliškai kaišiojamas APIE, mat, anglai šioje vietoje ABOUT taria….
gal klystu,bet žodžiai vydija ,rėda labai panašūs į videt ir poriadok netik skambesiu bet ir prasme.
Tai bendras arijų, kuriuos dabar vadiname indoeuropiečiais, palikimas. Mes irgi sakome “šitaip surėdytas”, arba aprėdai. O jau į žodyną įvedus rėdą duoda labai daug reikšmių! Vydijos sąvoka geriausiai išsaugota Vedose ir susijusioje raštijoje. Lietuvių (žiniatinklyje) žodyne yra vydelioti, vydinėti – vydinėti siūlus į kamuolį. Gal kas galėtų žvilgtelėt į didijį mūsų žodyną “ant popieriaus” spausdintą?
Geriau nešnekėkit, apie ką nesuprantat. Vydija – tai senas indogermanų veldinys: вид, ведьма, медь-ведь, video, videre, veidas, veizėti… – visi bendrašakniai, vienos kilmės žodžiai. Rėdyti, rėda – seni skoliniai slavizmai. ir nėra čia ko išradinėti dviračių.
Pats straipsnis visai neblogas, paremia Sepyro-Vorfo teorijas, bet pati bendriausia straipsnio mintis vaikiška, neatsižvelgianti į civilizacijų (o iš čia ir kalbų) neišvengiamus kontaktus. Nieko nepadarysi, kad tuo metu, kai mes girdėme žirgus Juodojoje jūroje, kiti kūrė universitetus ir rašė knygas – tai šių savų žodžių neturime ir negalime turėti. Tokia neišvengiama karių tautos būtovė. Neužteko smegenų suvokti, kad be žirgų girdymo, dar reikia nešti savo civilizaciją, kuri gali būti nešama tik per knygą ir universitetą. Būtent todėl mūsų civilizacija paskutinį tūkstantmetį tik traukiasi, o kalboje neišvengiamai kitų civilizacijų vinys – kertiniai žodžiai, kurių atsisakymas numestų mus į pirmykštį lygį (gal pagonių, gal beždžionių – čia atskiras klausimas).
Didysis V. Toporovas labai aiškiai pasakė, kad prokalbė buvo lietuvių kalba, o indo-germanų tėra profesorių kambarėliuose sukurtas plaistingas (plastikas).
Paimkime ‘medved’ – ‘medus’+’ėda’ – meduėda – medvėda (žr. mūsų Medvėgalis). Ir t.t.
Atsibuskit. Taigi aiškiai parašiau, kad net pirmokas suprastų: медь-ведь – medų matyti – vysti-išvysti. ведь-ма – reginčioji (ragana). O Toporovas buvo rimtas mokslininkas, o ne gedgaudininkų ar rozalesų tipo svaičiotojas, todėl tokių nesąmonių rašyti negalėjo. Neklaidinkite skaitytojų. Dar VII mūsų eros amžiuje jokios lietuvių kalbos nebuvo. Mokykitės skaityti.
…pelkių “vanda” pasakė…
Pagal Toporovą kažkur tuo metu slavų kalba pradėjo atskilinėti nuo baltų kalbos, kurios “dar nebuvo…” specialystas sublizgėjo…
Праслав. *medvědь (первонач. “поедатель меда”, от мёд и *ěd-) представляет собой табуистическую замену исчезнувшего и.-е. *r̥kÞos, др.-инд. r̥kṣas, греч. ἄρκτος, лат. ursus; см. Мейе, Quelques hypothèses sur lеs interdictions dе vocabulaire 7 и сл.; Смешек, Маt. i Рr. 4, 406 и сл.; Бернекер 2, 30 и сл. Ср. др.-инд. madhuvád- “едящий сладкое”, лит. mės-ė̃dis “тот, кто ест мясо”; см. также Хаверс 35; Френкель, ZfslPh 13, 207; Фасмер, ZfslPh 20, 451.
Gerb. Tvankstai, mano žinutė ne visai į temą – aptikau tai ieškodama, ko man reikia. Kadangi Tamsta į daug temų gilinatės, gal šito nepastebėjote – m.technologijos.lt/cat/1/article/S-37836 . Juk niekada nežinai žmogus, kur ir sau reikalingą žodį, informaciją rasi. O čia yra žinių iš senovės.
Gerb. Žemyna, mano naujametiniai sveikinimai Jums – stiprios kūno ir dvasios sveikatos, laimės.
Esu labai dėkingas už nuorodą, kurią peržiūrėjau, straipsnį įsirašiau, nes minimų pavardžių ir jų darbų nežinojau, nors šiais dalykais domiuosi jau devyni metai.
Trumpai mano požiūris – kvaišalų naudojimas ar tikėjimo, ar tik šiaip apsvaigimui žmonų veda į instinktų vergiją, sąmonės ir proto praradimą, tai matome ir iš šamanysčių užvaldytų tikėjimų – jie virtę kvaišalų orgijomis dvasios ubagams.
Dėkoju, ir Tamstai linkiu sveikų, sėkmingų, darbingų – kad nepristigtumėte jėgų toli gražu ne kiekvienam aprėpiamuose baruose darbuotis, kad išorinės kliūtys kelio nepastotų!
AČIŪ !
Prašau visų susikaupti ir nesiblaškyti. Užduotas klausimas – prašymas.
“O kaip jūs manote, kokia lietuviška sąvoka atitiktų svetimžodį „kultūra“?
pas Daukanta galima aptikti ‘daba’. tai vienas is pakaitalu (gal ir dar kokiu yra). galima paziureti lkz.lt
Va. Šito atsakymo ir laukiau. Daba.
Labai gražu ir veiksmažodžio bendratį turi – dabinti.
Per 3,5 metų čia Alke esu rašęs keletą kartų : liaudynų ‘cultura’ yra iš v. ‘kul-ti’ + ‘dary-ti’, arba ‘kuldara’ šiandienine lietuvių kalba.
Ačiū už priminimą.
Tamsuoliams. Žodis kultūra yra lotyniškas iš veiksmažodžio colere, reiškusio „apdirbti žemę, rūpintis žeme, garbinti ką nors“. Pirmieji šio žodžio paminėjimai žinomi iš trečiojo amžiaus prieš mūsų erą, yra toks veikalas: „De agri cultura“, t.y. apie žemės apdirbimą ir priežiūrą. Romėnų vartojamas tik tiesiogine reikšme: culture juries „elgesio taisyklių tobulinimas, apdorojimas“, culture lingual „kalbos tobulinimas, apdorojimas“, o Ciceronas filosofiją apibūdino kaip culture animae „dvasios tobulinimu, apdorojimu“. Ir tik 18-19 amžiais ši sąvoka pradeda įgyti šiuolaikinę reikšmę, kai apšvietos epochos žmonėms prireikė atskirti neapdorotos (laukinės) prigimties žmogų nuo išauklėto, išugdyto, t.y. atsiranda skirtis tarp „natūros ir kultūros“. Būtent šiame kontekste ir galima ieškoti šiuolaikinio žodžio „kultūra“ (kuris plačiau paplinta vos prieš 100 metų) atitikmens. O atitikmenys paprasti: natūra-kultūra, laukinis-naminis, savaime atsirandantis – išugdytas išauklėtas. Švieskitės.
Tamsuoliams. Žodis kultūra yra lotyniškas iš veiksmažodžio colere, reiškusio „apdirbti žemę, rūpintis žeme, garbinti ką nors“. Pirmieji šio žodžio paminėjimai žinomi iš trečiojo amžiaus prieš mūsų erą, yra toks veikalas: „De agri cultura“, t.y. apie žemės apdirbimą ir priežiūrą. Romėnų vartojamas tik tiesiogine reikšme: culture juries „elgesio taisyklių tobulinimas, apdorojimas“, culture lingual „kalbos tobulinimas, apdorojimas“, o Ciceronas filosofiją apibūdino kaip culture animae „dvasios tobulinimu, apdorojimu“. Ir tik 18-19 amžiais ši sąvoka pradeda įgyti šiuolaikinę reikšmę, kai apšvietos epochos žmonėms prireikė atskirti neapdorotos (laukinės) prigimties žmogų nuo išauklėto, išugdyto, t.y. atsiranda skirtis tarp „natūros ir kultūros“. Būtent šiame kontekste ir galima ieškoti šiuolaikinio žodžio „kultūra“ (kuris plačiau paplinta vos prieš 100 metų) atitikmens. O atitikmenys paprasti: natūra-kultūra, laukinis-naminis, savaime atsirandantis – išugdytas išauklėtas. Švieskitės.
Ačiū nuoširdžiai ir be jokios tokios… apšvietėte, paaiškinote, patikslinote dabar dar mažiau abejonių, jog culture žodžio kilmės iš žemės apdirbimo, o kaip jau Tvankstas minėjo culture tiesiogiai nuo žodžio – kulti. “De agri cultura” pagrindinė kultūra (vartoju drąsiai) – javai, o norint jau bent košę išsivirti, tenka juos išsikulti. Veiksmažodis pirminis, daiktavardis antrinis…
tai ir reikėjo rašyti lietuviškai tvarka , matymas ,žinojimas. be pykčio.
Kas turėjo taip rašyti?
Rašytojas.
Straipsnis užkabino labai gilius dalykus, kas retai pasitaiko. Bet optimizmo nedaug. Ieškodami lietuviškų atitikmenų sąvokoms, pačių krikščionybės ir globalaus pasaulio atneštų sąvokų nepakeistumėm. Geriau pasinaudokim rytiečių pavyzdžiu iš straipsnio: religija yra religija, o dharma (arba dhamma) yra dharma. Jei ten siautėtų kokie “kalbos gelbėtojai” tai kaip mat uždraustų tarptautinį žodį religija. Bet pati atneštinė sąvoka juk niekur nedingtų, tiesiog dabar būtų vadinama dharma. Baigtųsi tuo, kad pradinė dharmos sąvoka išnyktų, būtų pakeista svetimžeme sąvoka. O tai pats tikriausias jau ne tik kalbos, bet ir mąstymo ir pasaulėžiūros naikinimas. Sąvokos netekimas yra didžiulis praradimas palyginti su mažu apgaulingu laimėjimu atsikračius vieno tarptautinio žodžio. Mes negalim atsisakyti globalaus pasaulio sąvokų, todėl gal ir gerai jas įvardinti skoliniais, kurie nėra gyvai susaistyti su mūsų kalba ir todėl negali tiesiogiai veikti sąmonės ir pasaulėjautos.
Krikščionybė puikiai išnaudojo tokį smegenų plovimą. Vertė garbinti krikščionių dievą ne Goto ar Bogo vardu, bet pasisavino lietuvių Dievo vardą. Krikščionių šventikus vadino ne kziondzais ar padrėmis ar priesteriais, o kunigais – vietiniu žodžiu, kuriuo buvo vadinami vietiniai valdovai. Ar laimėjo prigimtinis tikėjimas nuo to, kad nebuvo atneštas svetimas dievo vardas? Ne, taip tik lengviau buvo žmonėms smegenis išplauti, krikščionybė supančiojo juos žodžių ir sąvokų lygmenyje. Todėl net tiems, kurie dabar bando priartėti prie prigimtinės pasaulėžiūros sunku nuo krikščionybės atsitraukti. Gerai dar kad božnicos į alką nepervadino, kaip tada reiktų šį tinklapį pavadinti?
Goda, liuks. Labai taikliai ir giliai. Patikslinimas – kunigas irgi nevietinis žodis – vokiškas skolinys könig. Yra tiesos apie krikščionybės klastą – būtent lietuviškus žodžius panaudojo, ir labai klastingai, pvz: vėlės sąvoką apvertė į priešingą – velinas, velnias. Kita vertus, nevengė jie ir svetimų žodžių – kūčios, velykos, kalėdos, božnica, kaplica ir t.t. – visi slavizmai ir skolinai. Ir kai tas šventes užkėlė ant mūsų senųjų švenčių, tai nieko iš jų ir neliko. Kita vertus, dabar gelbsti ir padeda savą nuo svetimo atskirti būtent tie skoliniai.
“Kunigas” jau čia Alke tiek apkalbėtas, kunigas nuo kauningas (kautis, tikrai ne vokiškos kilmės…) Paieškoje susiraskite Algimantas Bučys…
Ar kunigas tikrai vokiškas žodis? O gal atvirkščiai – iš pradžių buvo KŪNINGAS, t.y. stiprus, galingas, kuris ir tapdavo žygio ar genties vardu, po to germanuose vartota sudipusi forma kionig, slavuose – ksiondz, kniazj ir pan.
Dharma – liet. DERMĖ, graik. HARMonija.
Vėlykos – vėlikių sugrįžimas, įsikūnijimas pavasarį, o jų ganytojas Vėlinas, kuris saugojo mūsų protėvių dvasias nuo rudens visą žiemą nuo pat Vėlinių, kol jos sugrįžo per Vėlių velykes (kr. Atvelykį).
Krikščionys daug ką sujaukė, bet lietuvių išsaugotas sąvokas visgi galima atkurti ir atskleisti tikrąją prasmę.
Tad ugdykime kalbotyrą, kuri po Z. Zinkevičiaus ar V. Toporovo labai sumenko ir subanalęjo iki antrojo Ant. Smetonos ir Smetonienės lygio.
Nesuplakite į krūvą Z. Zinkevičiaus lituanisto ir Didžiojo V. Toporovo lietuvotyrininko. Tai skirtumas tarp kiekybės ir kokybės (žr. Aristotelio ‘Organon’ dalį ‘Kategorijos’).
Jūsų, gerb. Goda, pasisakymai sklidini išminties.
Autorius užčiuopė gyslą. Dabar reikia nulipti nuo šarvuočio ir savo įžvalgą paversti gaire kasdienybėje. Ne šaukti ir agituoti, o pažinti ir dirbti. Daug pažinti, pirmiausia kalbą, ir daug dirbti. Lietuvių ugnis niekaip nevirsta agnimi (netgi turimas žodis agna yra visai kitos šaknies). Vedų agnis, lotynų ignis, slavų ogn’, lietuvių ugnis ir kt. sueina į bendrą prožodį, bet ne taip tiesmukai. Vydija irgi nusižiūrėta nuo sanskrito vidyā, bet velgi tiesmukai, nes pagal atitikimo dėlsningumus šį sanksrito žodį lietuvių kalboje atstotų vydià, virstanti (vard. lnksn.) vydžia arba vydė. O žodis rėda – išvis akivaizdus slavizmas, neturintis lietuvių kalboje nė vieno giminingo žodžio. A.Patackas su A.Žarskumi andai juos įkvėptai pavartojo, ir štai jau bene 40 metų kaip neįmanoma išsitaisyti. O toliau pažengti bent žingsnį – jau kvapo ir nebeužtenka…
“O žodis rėda – išvis akivaizdus slavizmas, neturintis lietuvių kalboje nė vieno giminingo žodžio.”
Jau ir ankstesni pasisakymo sakiniai apie ugnį (‘bet ne taip tiesmukai’ – taip, tiesmukai stačiokiškai) ir vydia iš ‘virstanti’ (iš virtuvės pokalbių lygmens) sukėlė šypseną, tai RĖDA – privertė nuščiūti – tai dar vienas baranauskiškas ‘karalius’ iš lenkų ‘krol’ ?
Nežinau, reikia užaugti nelietuviškoje šeimyninėje aplinkoje, kad netekę būtų RĖDYTI kalėdinės eglutės, reikia turėti ausis, jaunystėje užgrūstas rock muzika, kad nejausti lietuviškumo RĖD šaknyje, tikriausiai galima sulaukti tęsinio, kad russkij litovec J. Jablonskis sukūrė ‘aprėdas’, ‘parėdas’ mano Suvalkijos kaimo žmonėms, eiti į svečius ‘pasiRĖDžius’ ar ‘apsiRĖDžius’. Vardinti su šaknimi RĖD galima dar ilgai iš šiandieninės lietuvių kalbos.
Kaip galima rašyti net nežvilgtelėjus į DLKŽ.
Slaviški žodžiai yra lietuviakalbės išliekos slavų kalbose : riadit’ iš rėdyti, riad iš rėdas,…
Štai madjarai gavo palikimo iš panonų / gepidų ‘rend-ni’ / rėdyti, tvarkyti, matome kaitą EN – Ė, mūsų Ė yra vėlesnė, įsivaizduokime, madjarai išlaikė senesnę šaknį REND, vokiečiai naudoja ‘reden’ kaip ‘kalbėti’ (tvarkyti kalbant) reikšme.
5 amžiuje vienas lietuviakalbių auštragudų karalius buvo vadinamas Rėdarikus (Redaricus), jau tada lietuvių kalba žinojo ‘RĖDyti’.
Slavų kalba atsirado kaip sukurta dirbtinė stačiatikiškam krikštui 860-863 metais, ją platino horvatai vienuoliai glagolitai Vidurio Europoje, o Rytų Europoje – bulgarų vienuoliai.
RĖDA yra grynai lietuviškas žodis su veiksmažodžiais kaip įrodymais.
Smagu, jog pasirodėte, kad patvarkėte, sustatėte į vietas išvartytas, išstumdytas Lietuvių kalbos gaires, ženklus ir žodžius… 🙂
Tvankstui: Ale kokio gi bedurnumo reikia būti, kad nesuprastumei: ir aš aiškiai pasakiau, ir Razauskas patvirtino – rėda slavizmas. O ir žodyną reikia dar mokėti skaityti – ten aiškiai pažymėta, kad slavizmas. Štai kas būna, kai žmogui be kultūros paduodi žodyną – tas pat, jei beždžionei granatą paduotumei.
O visi šie žodžiai iš kokio žodyno? –
„Ale kokio gi bedurnumo reikia būti… …tas pat, jei beždžionei granatą paduotumei”
Visa tai irgi iš agriculturos, ar iš Advento žodyno?
Jooo, o pas jus negrus skriaudžia.
‘Šiaip’ ir Dainius Razauskas yra virš Lietuvos ir lietuvių kalbos ?
Patys sau dievai ir jų mintys yra nekritikuotinos ?
Ar tai kas užrašyta daugybės kalbų žodynuose kaip OBJEKTYVU žodžiais yra niekiniai dalykai lyginant su judviejų SUBJEKTYVIA meile ir tikėjimu savo mintims ?
jau jei Jus pasakete, tai tik prauda cysta, ne kitaip :)… koks ‘sventas’ issireiskimas ‘..ir aš aiškiai pasakiau..’, tiesiog zavu. daug pasakantis, tiesa sakant, apie jo vartotoja…
Slavu gentys greiciausiai pradejo formuotis nuo 5-6 m.e. amziu, po Avaru ir Hunu/Chunu atejimo i
Europa. ..susimaise su Getais/Gudais (galindais, jotvingiais ar kitom baltu gentimis …)
nes, kam gi kurti 9 amziuje dirbtine rasytine kalba jei snekamoji kalba
nebutu egzistavusi…kitaip sakant jei “slavu” dar nebuvo…, tai krikscionys kurtu kalba baltu
gentims ar dar kokiom kitoms…kas tose zemese gyveno…
Esu ne kartą rašęs per 3,5 metų Alke, kad JOKS slavų tyrinėtojas ar slavistas nieko neranda slaviško kalbotyroje iki 860 metų – tai labai aiškiai yra aprašę akad. Radoslav Katičič (Hrvatija) ir prof. S. Bernštein (maskva, Rusija).
Ypatingai gerai išduoda tai vietovardžiai, žodynų žodžiai, kurių slaviškuose pakraščiuose ypatingai daug.
Štai ‘skola’ vakarų ukrainiečiams ( ėmiau iš madjarų – rusinų žodyno) yra ‘dovg’, hrvatams ‘dug’, lenkams ‘dlug’, rusams ‘dolg’, …, štai tas ‘dovg’ išduoda buvus pradinį lietuvišką ‘daugas’, o dėl kitų virtimų, tai prisiminkime : Vytautas virsta lenkams Witold, rusams Vitovt (tariant Vitoft).
Europiškai žvelgiant, tai Dievavaldis virto liaudynišku Theobaldus, vėliau vokiečiams Theobald, prancūzams Thibaut.
Vartant Dalio didįjį rusų kalbos žodyną, matome Archangelsko krašte naudojant ‘drebusina’ (drebusyna), kurios v. yra ‘drebėti’, kaip skolinį iš lietuvių kalbos, reiškia, kad iki krikšto Archangelsko sritis kalbėjo lietuviškai. Tų lietuviškų pavyzdžių tame krašte galiu duoti ištisais puslapiais. Nei Č. Gedgaudas, nei Tvankstas buvo dar negimę, Lietuva buvo tamsos amžiuje po 1863 -64 metų sukilimo, kai buvo rašomas žodynas.
Kitas nuostabus žodynas, atskleidžiantis nuostabią lietuvybę, yra vendų žodynas, kuriame duoti nenuginčijami lietuviški žodžiai, čia keletą parašysiu : malaina / malina – avietė, v. malti, vaišenia / vyšnia, v. vaišinti, slaivenia (gal pradinė saulainia ar šlaivenia), krauša / kriaušė iš grauža, v. graužti.
Buvusi DDR savo vietovardžiais rodo buvusi perdėm lietuviška ir to lietuviškumo išlaikymo gausa yra stulbinančiai gausi.
Jokių slavų žemių ten nėra buvę, kaip ir Pamarys / Pommern / Pomorze ar Šilinga / Schlesien / Sląsk (tarti Šlionsk).
Labai daug lietuviškų žodžių yra madjarų pakraštinėse tarmėse Austrijoje, Slovakijoje, Užkarpatėje, Rumunijoje (rytinėje / keleti Madjarijoje), kur buvo vėliau madjarizuota.
Tiek trumpai apie negalimą slavų kalbą iki 860 m., kol jos nepradėjo kurti Metodijus.
Suprantu ka jus rasote…tik
sakau, kad snekamoji kalba atsiranda pries rasytines kalbos sukurima…
Cia ir klausimas is kur ir kada tas “slaviskas” (tuo metu dar ne slaviskas, bet kazkokiu genciu)
uzkratas pradeda maisytis su “baltiskai” kalbancia kuldara….
Neneigsiu, kad slavai šiandien ‘rėdą’ naudoja plačiau nei lietuviai. Mums šis žodis jau primirštas ir plačiai nebevartotinas, nes lietuvių kalba turi daug spalvų…
Tačiau, žinant, kad slavų kalbos stovi ant lietuviškų pamatų – “neginkluota akimi” matome, kad: ‘čereda’ – eilė, seka yra ‘surėda’ – tvarka. Iš čia ‘sreda-seredina’ – surėdos vidurys, trečiadienis:-). Taigi mūsų ‘rėdyti’ – reiškia ‘tvarkyti, rikiuoti, įsakyti, pasiruošti, lygiuoti, eiliuoti, statyti, valdyti, prižiūrėti…’ RĖDA – tai mūsų kalbos perlas, tik nepelnytai nebevartojamas. Net ir anglo-saksai pasiėmė ‘ready’ – pasiruošęs, ‘to read’ – skaityti (surėdyta raidėmis prasmė).
Negalime RĖDĄ atiduoti slavams!
Mūsų pasaulio virsmai yra MANDALA, kuri turi savo pusiausvyros būseną DARNĄ (DHARMA), o viską suvaldo RĖDA.
Gyvenimas sukasi RĖDOS RATU – tai kyla, tai leidžiasi, palaikydamas DARNĄ.
DARNA/TVARKA + RĖDA/JĖGA = MANDALA (MANO DALIA)
RĖDA yra Kaune, slavams neatidavėm.
Deivirpa. Žodis, užgavo iki sielos gelmių. Niekada negalvojau , kad svetimam “muzika” (klausosi mužikai) galima rasti lietuvišką žodį – deivirba. Nuostabu.
O palinkėjimas ko vertas: Laimos Malonių jums visiems!
Graži mūsų kalba.
🙂
Esu sužavėtas straipsniu, džiugu matyti autorių, kaip dar vieną lietuvį, kuris neabejingas lietuvių kalbai ir jos išsaugojimui. Linkiu vaiskių minčių.
Svarbu išguiti žodį narkotikai, vadinti lietuviškai – kvaišalai.
korupcija gali būti keičiama saviveikla (įstatymų nepaisymas).
kas tas prasmių laukas – gal prasmių visuma.
Durnas siūlymas: narkotikas vienu metu yra ir kvaišalas, ir vaistas, kaip ir bet kuris nuodas – viskas priklauso nuo dozės. Taigi, narkotikai nėra lygu kvaišalai. Reikia skaityti terminologijos abėcėlę.
“Durnas išaiškinimas” – nedideliu kiekiu, bet koks vaistas turi savo pavadinimą, o vartojimas tam, kad apkvaišti ir reiškia – kvaišalai…
Sakot, DURNAS? Galvą dedat dėl diagnozės?
Kiekvienam atvejui savo žodis. Kai gydytojas, saugė, artimieji, vaistininkas kalbės apie būtent apie sunkiam ligoniui skirtą malšinamąjį vaistą jie kalbės apie narkotikus, ar naudos ir tikslesnį, poveikio būdą apibūdinantį pavadinimą. O kai kalbama apie į kvaišalus įnikusį (ar įtrauktą) nelaimėlį, tai ir vadina juos tiesiai šviesiai.
Labai jums visiems, mieli bičiuliai, dėkoju už pasisakymus, kad atkreipėte dėmesį į šį klausimą, kurį laikau vienu esminių. Mums reikia apie tai dažniau kalbėtis. Rėdą JAUČIU lietuvišku žodžiu esant. Bet tai tik pajauta. Sąvoka Vydija gi, galėtų būti ištarta kaip Vydė, o gal Vyda. Gal ir kokia kita sąvoka galėtų įsitvirtint. Daug kas priklauso nuo įpročių. Pavyzdžiui, sakome horizontas, bet užmirštame akiratį… Ir kai akiratis įstringa galvoje nauja jėga, jo jau negali išstumti jokie “horizontai”. Juk reikia mums savų akinių, tikrai reikia!
Ar Vydija reiskstu Isminti ? (Sventavydis Rugijoje/ Wytovijoje, Vydunas…)
Ar intelektualini mokslini Pazinima ?
Ar kazkoki Pranasavima? ( Orakulai, Mistine patirtis ir isgyvenimas)
Pranašavimas – Prana-savimas ?
Theodorus – Deodoras- Dievodoras ?
Sanskr. : Prāṇa (प्राण) – ikvepimas,kvepavimas ,gyvastis,givybes pradzia,
+ savas : isisavintas ikvepimas,isikunijes ikvepimas…dievo ikvepimas ?
Sen. Graiku: Θεόδωρος -Theódoros ; Θοδωρής-Thodorís
θεός- theós- dievas ; δώρον dṓron- dovana
Dievodovana -Dievodoris-Dievodoras
Gražu būtų gaivinti senuosius užmirštus žodžius. Kai skaičiau V. Daujotytės knygą apie J. Baltrušaitį, perskaičiau jo viename eilėraštyje du žodžius, kurių reikšmę turėjau tikslintis žodyne: vakartis (vykstant į tolimesnę kelionę pasiimamas truputis maisto, toks savotiškas lauknešėlis) ir girokštas (vandeniui ar kitam gėrimui skirtas indas nunešti laukuose dirbantiems). Pasirausus žodyne, tokių perliukų galima būtų surasti ir daugiau. Dar gražus pavyzdys iš S. Gedos tekstų: nekrito man su juo rėda (neradom bendros kalbos).
Tvanksta vel malonu skaityti !!!
Pagaliau vel rimtas pokalbis prasidejo Alke…siulyciau tai Testi ir Nesustoti…
Goda kaip visada sveiko proto saltinis…
Aciu autoriui Gintarui, iskelusiam svarbius klausimus…
Reiketu susitarti pradzioj ka vadiname „kultūra“ ?
Na, dabar, kai tiek kultūrų pabiro, kiekvienam savas supratimas. Pvz., keiksmų, muštynių, korupcijos, negarbingos kovos… kultūra 🙁 Beatodairiškos ,,tolerancijos kultūra ” ant paties viršaus užropojo?
Tartis, manau, nėra dėl ko, jau liaudynai davė labai tikslų apibrėžimą, laikykimės ir neiškraipykime, nebent sau atlietuvinkime iki pradinio žodžio ‘kuldara’.
Prašau atspėti, per katrą radiją išgirdau tariant
idenFIkuoti ?
🙂
No, jak będzie,panie z Pomorza?