A. Antanaitis. Ar tikrai kalbos norminimu rūpinasi tik lietuviai?

Pastaraisiais metais pasigirsta kalbų, kad lietuviai veltui rūpinasi savo kalbos išsaugojimu ir norminimu – juk kalba evoliucionuoja ir reikia šiam procesui leisti vykti natūraliai. Neva kalbos norminimo ir planavimo darbą atliekančių institucijų nėra niekur kitur pasaulyje. Tačiau taip teigti gali tik tas, kuris nepasigilino, kaip savo nacionalines kalbas prižiūri, grynina, tyrinėja ir jų raidos kelią numato kitos šalys. Išsivysčiusiose valstybėse, ir ne tik jose,kalbos priežiūrai ir tyrimams skiriama pavydėtinai daug dėmesio ir lėšų, tai laikoma valstybingumo, prestižo ar net nacionalinio saugumo reikalu. Kalbos išsaugojimu bei norminimu susirūpinę ne tik mažųjų ar vidutinių, bet ir labiausiai paplitusių kalbų, tokių kaip prancūzų, ispanų ar vokiečių, atstovai. Vokiečių kalbos rašybos tarybos pirmininkas dr. Džozefas Langė (Josef Lange) yra pareiškęs: „Kalba nuolat keičiasi, tačiau rašytinė kalba turi būti aiški, ypač mokyklose, administravimo ir teisingumo vykdymo srityse“. Kalbos vientisumą bei sistemą siekia išlaikyti ne tik Europos  ir Pietų Amerikos valstybės, bet ir arabų pasaulis, Azijos šalys, Pietų Afrikos Respublika ir kt.

Pastaraisiais dešimtmečiais daugelis kalbų patiria anglų kalbos įtaką viešajai vartosenai. Ir tai galima suprasti: glausti angliški specializuotų sričių (mokslo ir technologijų, ekonomikos ir finansų, sporto) terminai tarnauja kaip bendra tarptautinė kalba, nes atitinka skubotą šiuolaikinio gyvenimo tempą. Su sparčiai anglėjančių viešųjų užrašų problema, mokslo darbų nacionaline kalba nuvertinimu, augančiu neraštingumu ir paniekinamu požiūriu į kalbos taisyklingumą, kaip aiškėja, susiduriame ne tik mes, bet ir atkakliai savo kultūrą saugojantys prancūzai, norvegai, vokiečiai ir kiti. Su kitomis problemomis susiduria anglakalbės šalys, nes anglų kalba darosi vis sunkiau sureguliuojama, anglakalbiai praranda motyvaciją mokytis kitų kalbų. Norėdamos pažaboti tokius procesus ir išlaikyti kalbos autentiškumą, valstybinės kalbos institucijos imasi veiksmų.

Pasižvalgę po pasaulį, galime rasti daug sutapimų ir sektinų pavyzdžių. Valstybines kalbos komisijas ar tarybas yra įsteigusios Estija, Danija, Malta, Lenkija, Švedija, Norvegija, Islandija, Slovėnija, kitur šios institucijos vadinamos akademijomis, centrais, agentūromis. Skiriasi pavadinimai, pavaldumas, veiklos aprėptis, tačiau visų jų uždaviniai ir funkcijos tos pačios – bendrinių kalbų norminimas ir planavimas. Europoje šias institucijas vienija Europos nacionalinių kalbų institucijų federacija (EFNIL). Tarp jų yra ir Lietuva, jai šioje organizacijoje atstovauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas. Tarp organizacijos narių yra ir Britų taryba, besirūpinanti šiuo metu populiariausia pasaulyje kalba. 

Pasaulis margas, bet nacionalinė kalba viena

Viena, ko gero, seniausių ir prestižiškiausių kalbos institucijų pasaulyje yra italų kalbą tyrinėjanti ir puoselėjanti Krusko akademija (Accademia della Crusca), įkurta dar 1583 m. istoriniuose Medičių rūmuose Florencijoje. Jai buvo iškeltas tikslas parinkti vieną tarmę, galinčią tapti prestižinės kalbos etalonu, ir kovoti už jos grynumą. Tai buvo pirmoji valstybės išlaikoma akademija. Atkreiptinas dėmesys, kad ir iki akademijos įkūrimo italai turėjo prestižinį kalbos variantą – tai Dantės, Petrarkos ir Bokačo kūrinių kalba, bet jos prestižiškumas buvo susijęs su literatūriniu standartu, kitaip sakant, tai buvo italų literatūrinė, o ne valstybės valdymo kalba. Susiskaldžiusiai to meto Italijai reikėjo kitokio standarto. Išgyvenusi ne vieną istorinį laikotarpį šiandien ši institucija yra svarbiausias centras, skatinantis italų kalbos vartojimą, kritiškai vertinantis dabartinę jos raidą šiuolaikinio pasaulio tarpkalbinių mainų kontekste. Akademija palaiko tarptautinius santykius su panašiomis institucijomis, skirtinguose Italijos regionuose organizuoja seminarus ir konferencijas, kasmet rengia Italų kalbos savaitę. Akademijos veiklos spektras tikrai platus – italų kalbos istorinio žodyno kūrimas, mokyklų, žiniasklaidos kalbos stebėsena (sudarinėja radijo ir televizijos kalbos žodynus), mokslo tiriamieji darbai, lingvistinių žurnalų leidyba ir kt. Akademijoje vyksta ekskursijos, laboratorinė veikla. Visuomenė konsultuojama kalbos klausimais, čia yra sukaupta didžiulė specialiosios literatūros biblioteka ir netgi turtinga meno kolekcija. Akademijai vadovauja prezidentas ir taryba, ji turi garbės pirmininką, akademikų ir auditorių kolegijas. Organizacijoje yra įsteigta ir spaudos tarnyba. Akademija finansuojama iš valstybės, taip pat surenkama pajamų iš ekskursijų organizavimo ir kitokios veiklos. Jos veiklą gali paremti kiekvienas mokesčių mokėtojas. „Italų kalba yra mūsų istorija ir mūsų ateitis. Paremkite ją“, – kreipiamasi oficialioje akademijos svetainėje.

Krusko akademijos atstovai kartu su kitomis organizacijomis pastaruoju metu rūpinasi naujo italų kalbos muziejaus Florencijoje steigimu. Muziejus turėtų atsidaryti 2021 m., kai pasaulis minės Dantės metus (sukanka 700 m. nuo jo mirties).

Ispaniškai kalbanti bendruomenė turi savo Karališkąją Ispanijos akademiją (Real Academia Española), įkurtą 1713 m. Madride. Akademija valdo du įspūdingus istorinius pastatus, kuriuose įsikūrusi nuolatinė kalbos komisija ir administracijos departamentai, ne vienas mokslinis institutas, Ispanų kalbos akademijų asociacija (ASALE). Akademijos viršūnėje – valdančioji taryba, kuriai vadovauja prezidentas. Akademija ir kalbos komisija rūpinasi dabartinės ispanų kalbos normų visose vartojimo srityse reguliavimu ir kalbos raidos planavimu. Pagrindinis šio laikmečio akademijos tikslas yra „užtikrinti, kad ispanų kalba, nuolat prisitaikanti prie kalbėtojų poreikių, nepažeistų savo vientisumo ir išlaikytų kultūros lygį“. Toks siekis atsispindėjo ir ilgalaikėje ispanų kalbos politikoje, kurią įgyvendina dvidešimt dvi Ispanijos ir ispaniškai kalbančių šalių institucijos, jungiamos dar 1951 m. Meksikoje įsteigtos asociacijos. Į asociaciją (ASALE) įeina šių šalių akademijos: Ispanijos, Kolumbijos, Meksikos, Venesuelos, Salvadoro, Ekvadoro, Čilės, Peru, Gvatemalos, Filipinų, Kosta Rikos, Panamos, Kubos, Paragvajaus, Bolivijos, Dominikos Respublikos, Nikaragvos, Argentinos, Urugvajaus, Hondūro, Puerto Riko, Pusiaujo Gvinėjos ir Šiaurės Amerikos.

Nuo 1780 m. akademija leidžia ispanų kalbos žodyną. Pernai imtasi rengti naują 24-ąjį leidimą. Oficialioje svetainėje skelbiami akademiniai darbai, kaupiama biblioteka ir kiti skaitmeniniai ištekliai (yra net atskiras studentų žodynas), teikiamos konsultacijos kalbos klausimais, vykdoma komunikacija per žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Informacijos poreikį patvirtina milijonai svetainės lankytojų per dieną iš viso pasaulio.

Prancūzai taip pat turi gilias tradicijas puoselėjančią Prancūzijos akademiją (Académie française), kurioje yra 40 narių ir nuolatinis sekretorius, atstovaujantis akademijai oficialiose ceremonijose. Paryžiuje įsteigtos akademijos veiklos objektas – prancūzų kalbos ir literatūros studijos, kalbos švarinimas ir išlikimo užtikrinimas. 1625 m. įsteigta kaip privati institucija, po 10 metų kardinolo Rišeljė pastangomis ji imta globoti paties Prancūzijos karaliaus. Kaip pristatoma oficialioje akademijos svetainėje, akademijos misija – paversti prancūzų kalbą ne tik elegantiška, bet ir pajėgia traktuoti visus menus ir mokslus. Institucija turi finansinę autonomiją. Čia veikia kelios komisijos, atsakingos už joms pavestas sritis. Prancūzijos akademijoje organizuojamos mokinių ekskursijos kaip gimtosios kalbos ugdymo proceso dalis. Siūlomos temos: žodyno sudarymas, kalbos, rašybos istorija, žodžių kūrimas ir kt.

Nors prancūzų kalba oficialia administracijos ir teismų kalba paskelbta dar XVI a. viduryje, kada nugalėjo tuo metu vyravusią lotynų kalbą, kultūros ministrui Žakui Tūbonui (Toubon) prireikė šalies Parlamentui teikti naują įstatymų redakciją, kad geriau apsigintų nuo besibraunančių anglybių. Taip 1994 m. buvo priimtas prancūzų kalbą kaip valstybinę kalbą įtvirtinantis įstatymas, dažnai vadinamas Tūbono įstatymu. Piliečiams kalbos vartojimą užtikrina Generalinė prancūzų kalbos ir Prancūzijos kalbų delegacija (Délégation générale à la langue française et aux langues de France – DGLFLF) prie Kultūros ministerijos. Bendroji delegacija koordinuoja devyniolikos ekspertų kolegijų, atsakingų už terminologiją, naujadarus, ir tokiais būdais prisideda prie kalbos funkcionalumo palaikymo. Daug dėmesio skiriama aukštos kokybės skaitmeninių priemonių kūrimui. Delegacija teikia ataskaitas Prancūzijos parlamentui, kiekvienais metais rugsėjo viduryje parengia pranešimą, kuriame apžvelgia prancūzų kalbos vartojimą Prancūzijoje ir visame pasaulyje. Ši delegacija dalyvauja ir prancūzų migrantų mokymo programose, remia kalbos vartojimą žiniasklaidoje, organizuoja Prancūzų kalbos ir frankofonijos savaitę.

Kanadoje prancūzakalbiame Kvebeke kalbos statusą palaiko Aukštoji prancūzų kalbos taryba (Conseil supérieur de la langue française). Jos misija – patarti ministrui, atsakingam už prancūzų kalbos chartijos taikymą, bet kuriuo klausimu, susijusiu su prancūzų kalba Kvebeke. Šiame mieste nuo 1961 m. veikia ir kita valstybinė institucija – Kvebeko prancūzų kalbos biuras (Office québécois de la langue française), kuris kaupia ir visuomenei skelbia terminologijos žodyną, vietovardžių banką, atlieka kalbinės padėties raidos stebėseną ir kt.

Belgijoje Valonijos–Briuselio federacijoje kalbos reikalais užsiima Prancūzų kalbos ir lingvistinės politikos taryba (Conseil de la langue française et de la politique linguistique), įsteigta 2007 m. vietoj čia veikusios Aukštosios prancūzų kalbos tarybos. Šiuo metu tarybą sudaro 11 ekspertų iš filologijos, lingvistikos, socialinių ir ekonominių, raštingumo ir migrantų priėmimo, švietimo ir mokymo, meno, mokslo, teisės ir žiniasklaidos sričių. Jos misija – skatinti prancūzų kalbos vartojimą, sociolingvistinius tyrimus, kuruoti kalbos politikos klausimus. Taryba rūpinasi administracine ir mokslo kalba, vartotojų kalbos gynimu. Be konsultacijų ir dalijimosi sukauptais kalbos ištekliais, ši organizacija, tiksliau, Prancūzų kalbos direktoratas (Direction de la langue française), kasmet tradiciškai organizuoja Prancūzų kalbos šventę. Ji švenčiama kasmet kovo 20 d. Tarptautinės prancūzų kalbos dienos proga net 50-yje pasaulio šalių. Įdomiais renginiais norima atkreipti dėmesį, kad prancūzų kalba, laikoma turtinga ir sudėtinga kalba, iš tiesų yra gyva, žaisminga ir turinti kūrybinio potencialo.

Vokietijoje, Manheime, 2004 m. įkurta Vokiečių kalbos rašybos taryba (Der Rat für deutsche Rechtschreibung) yra vokiečių rašytinės kalbos reguliavimo institucija, kuri stebi rašybos raidą ir rūpinasi tolesniu plėtojimu, stengiasi išlaikyti rašybos vienodumą visose vokiškai kalbančiose teritorijose, aiškinasi abejotinus rašybos atvejus. Naujosios vokiečių kalbos rašybos pagrindas yra šios tarybos patvirtintas taisyklių rinkinys, nustatantis oficialias normas. Privalomos rašybos taisyklės rengiamos kas šešerius metus. Nuo įsteigimo taryba du kartus parengė oficialių taisyklių rinkinius, jie paskelbti 2011 ir 2017 m. Taryba yra autoritetinga tarpvyriausybinė institucija, kuriai valdžios institucijos pavedė išlaikyti rašybos vienodumą vokiškai kalbančiose teritorijose ir iš esmės kurti rašybą remiantis ortografijos taisyklėmis. Į tarybą įeina Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lichtenšteino valstybės narės ir vokiškai kalbančios Belgijos bendruomenės atstovai. Vokiečių kalbos studijas užsienyje skatina visame pasaulyje veikiantis Gėtės institutas (Goethe Institut).

Danų kalbos taryba (Dansk Sprognævn) – mokslinių tyrimų institucija ir oficiali danų kalbos tvarkytoja, įkurta Kopenhagoje 1955 m. kaip Kultūros ministerijos padalinys. Jos tikslas – sekti danų kalbos raidą. Ši įstaiga grynina viešąją kalbą, nagrinėja kitų kalbų įtaką danų kalbai, mokinių rašybą, socialinės žiniasklaidos kalbą, dirba su kalbų technologijomis, rūpinasi danų gestų kalba ir kt. Rūpinantis kalbos vartojimu ateityje siekiama daugiau investuoti į švietimą ir danų kalbos technologijų mokslinius tyrimus. Taryba kasmet gauna apie 14 tūkst. užklausų (plg., Valstybinė lietuvių kalbos komisija – 39 tūkst.). Dauguma klausimų susiję su rašyba, žodžių daryba, naujais žodžiais, terminais, prašoma paaiškinti įstatymus, sutartis ir kt. Vienas iš svarbiausių Tarybos uždavinių – rašybos žodyno leidyba. Žodyne pateikta rašyba privaloma mokykloms ir kitoms valstybės institucijoms (ministerijoms, valdžios įstaigoms). Kalbos taryboje 25 nariai, tarybos sekretoriate dirba 21 žmogus.

Norvegų kalbos taryba (Språkrådet) — oficialus norvegų kalbos (bukmolo ir niunorsko) reguliuotojas. Rūpinasi ir norvegų gestų kalba bei remia mažąsias Norvegijos kalbas. Taryba leidžia žurnalą „Valstybinė kalba“, kuriame daug naudingų oficialiosios ir praktinės kalbos patarimų. Tarybos svetainėje pateikiamos rašybos taisyklės, praktinė gramatika ir patarimai. Politika nukreipta į autentiškos kalbos išsaugojimą ginantis nuo svetimų kalbų įtakos. Rašybos patarimuose galima rasti problemų, labai artimų lietuvių kalbai, tokių kaip įmonių pavadinimai. Siūloma panaršyti telefonų kataloge arba pasivaikščioti po miestą ir pasižvalgyti į parduotuvių ir įmonių pavadinimus. Čia rasite: Roy’s Hairport, Drammen’s Hytta, Renholds-Service, TeleKatalog. Tai neteiktini iš dalies angliški, iš dalies norvegiški pavadinimai, aiškiai užrašyti pagal anglų kalbos taisykles. Kalbos taryba čia pat pateikia patarimų, kaip švelninti drastišką anglų kalbos brovimąsi į pavadinimų sferą. Siekiama užtikrinti profesinę terminiją vartotojams darbo rinkoje, universitetų sektoriuje, politikoje ir apskritai visuomenės gyvenime. „Norvegų kalba yra darbo kalba daugelyje darbo rinkos sektorių, ir labai svarbu, kad vartojami terminai būtų norvegų kalba“, – yra teigęs Norvegų kalbos tarybos direktorius Åse Wetås.

1984 m. kaip Islandijos švietimo, mokslo ir kultūros ministerijos departamentas įsteigtas Islandų studijų centras (Íslensk málstöð) yra atsakingas už islandų kalbos planavimą ir išsaugojimą. Jo tyrimų temos apima žodynų rengimą, kalbos politiką, statusą ir standartizavimą, o dėmesio objektas – tiek šiuolaikinė, tiek istorinė islandų kalba. Jo vaidmuo buvo oficialiai atsakyti į klausimus, susijusius su islandų kalbos standartais ir gairėmis. 1997 m. centras internete sukūrė duomenų bazę, kurioje 52 specialūs įvairių sričių žodynai, kai kurie jų dvikalbiai. Centre įkurta agentūra dirba ir su kalbos technologijų projektais. 2006 m. Islandų studijų centras įtrauktas į Árni Magnússon‘o Islandijos studijų institutą.

Kaimyninėje Lenkijoje 1996 m. įkurta Lenkų kalbos taryba (Rada Języka Polskiego) Nuo 2000 m. ji stebi, kaip laikomasi Lenkų kalbos įstatymo, priimto 1999 m. Tarybą sudaro 36 nariai, kurie dirba devyniose komandose. Taryba sprendžia kalbinius įvairių sričių klausimus, nustato lenkų kalbos rašybos ir skyrybos taisykles, rūpinasi naujų prekių ir paslaugų pavadinimais, prižiūri kalbos kultūros dėstymą mokyklose.

Estijoje kalbos politika užsiima Estų kalbos taryba (Eesti keelenoukoguu), kalbos norminimu rūpinasi Gimtosios kalbos draugija (Emakeeleselts). Kalbos taryba kas dvejus metus pristato Vyriausybei kalbos padėties ir plėtros plano apžvalgą. Estijoje labai stengiamasi, kad valstybinės kalbos plėtros planai ir valstybės biudžeto planavimas būtų suderinti. 2011–2017 metais valstybinėms kalbos programoms buvo skirtas 61 milijonas eurų.

Valstybine latvių kalba rūpinasi Valstybinės kalbos centras (Valsts valodas centrs). Jo pareiga – teisės aktais užtikrinti valstybinės kalbos statusą, skatinti latvių kalbos mokymą, visuomenės švietimą, tyrimus. Latvijoje priimtas įstatymas, įpareigojantis parlamento narius turėti aukščiausius valstybinės kalbos įgūdžius, o Ministrų kabinetas priima reglamentus dėl kalbos vartojimo skleidžiant viešąją informaciją.  

Maltos kalbos nacionalinė taryba (Il-Kunsill Nazzjonali tal-Ilsien Malti) – bendrinės maltiečių kalbos reguliuotoja. Maltos kalbos taryba buvo įkurta 2005 m. kartu su parlamento vienbalsiai priimtu Maltos kalbos įstatymu. Jos užduotis yra saugoti oficialų maltiečių kalbos statusą ir jį stiprinti. Nors Maltoje yra dvi oficialios kalbos – maltiečių ir anglų, taryba propaguoja maltiečių kalbą, siekdama didinti informacijos srautus ir pagarbą nacionalinei kalbai, suteikti jai pirmumą. Neseniai atlikta jaunimo apklausa nustebino net pačią tarybą, nes į klausimą „Kas jus labiausiai sieja su Malta?“ 90 proc. respondentų atsakė, kad maltiečių kalba. 2018 m. gruodį po viešų seminarų ir konsultacijų su visuomene ši taryba priėmė atnaujintas rašybos taisykles, kurios pastarąjį kartą buvo tvirtintos prieš 34 metus (1984 m.). Įdomu tai, kad, pasitarus su ekspertais, buvo nuspręsta paskelbti 5 metų moratoriumą, taigi galutinai taisyklės bus priimtos tik 2023 m. Taryba savo svetainėje skelbia gausius kalbos išteklius. Pagrindinis organizacijos svetainės šūkis – „Mūsų šalis Malta, mūsų kalba maltiečių kalba“.

Airių kalbos taryba (Foras na Gaeilge), įkurta 1999 m., yra oficialiosios airių kalbos propaguotoja ir reguliuotoja, atsakanti už airių kalbos vartojimą visoje Airijoje. Taryba konsultuoja valstybines ir privačias institucijas kalbos klausimais, skatina kalbos plėtrą viešajame ir privačiame gyvenime, finansuoja mokslinius tyrimus, plečia terminologiją ir kuria žodynus, remia airių kalbos mokymąsi bendrojo lavinimo mokyklose ir suaugusiųjų mokymą, visame pasaulyje organizuoja Airių kalbos savaitę. Taryba prižiūri vertėjų ir redaktorių akreditaciją, rūpinasi jų kvalifikacijos kėlimu ir užtikrina jų darbo standartus. Jos iniciatyva leidžiami airiškai žurnalai ir laikraščiai, išlaikomos dvi radijo stotys.

Valų kalbos komisaras (Comisiynydd y Gymraeg) Velse veikia Valų kalbos įstatymo pagrindu. Tai politiškai nepriklausomas pareigūnas. Jis stebi, kad valų kalba turėtų ne blogesnes sąlygas nei anglų ir užtikrina, kad norintieji gautų visas viešąsias paslaugas ir informaciją valų kalba. Komisaro veiklos vizija – „Velsas – vieta, kur žmonės gali vartoti valų kalbą savo kasdieniame gyvenime“. Čia dirba Standartų nustatymo grupė, kuri, konsultuodamasi su kitomis organizacijomis, teikia teisinį statusą turinčius norminius dokumentus. Komisaras pristato 5 m. strategiją, kurios objektai – kalbos politika, žmogaus teisių ir pareigų vartoti valų kalbą plėtojimas ir palankesnių sąlygų sudarymas.

Hebrajų kalbos akademija Jeruzalėje – valstybinė institucija, užsiimanti hebrajų kalbos tvarkyba, normų kūrimu bei įteisinimu ne tik Izraelyje, bet ir visame pasaulyje. Ji kuria ir tvirtina naujus hebrajų kalbos žodžius ir bendrą bei profesinę terminiją, nustato gramatikos, rašybos ir skyrybos standartus, tiria istorinius kalbos sluoksnius, leidžia mokymo priemones kitakalbiams. Už šiuolaikinės hebrajų kalbos normų nustatymą atsakingas mokslinis sekretoriatas, o įvairių jo komitetų darbą (skirtingų kalbos sričių) prižiūri keli akademiniai sekretoriai. Akademija turi „kalbos policijos“ reputaciją, bet ji nevertina gyvosios spontaniškos kalbos – jos sprendimai privalomi tik rašytiniams tekstams ir oficialioms kalboms. Veikia įstatymo, priimto 1953 m., pagrindu. Akademiją sudaro 23 akademikai ir 15 patarėjų.

Afrikanų kalbą reguliuojanti įstaiga yra speciali kalbos komisija (Die Taalkommissie), įsteigta kaip Pietų Afrikos mokslo ir meno akademijos padalinys. Akademija atidaryta 1909 m., komisija – penkeriais metais vėliau. Ji daugiausia dėmesio skiria afrikanų kalbos žodžių sąrašo ir rašybos taisyklių peržiūrai bei viešinimui, skelbia standartinį rašybos vadovą, kuris laikomas patikimu afrikanų žodžių rašybos šaltiniu. Iki 2009 m. išleista dešimt vadovo leidimų.

Turkų kalbos fondas (Türk Dil Kurumu Sözlükleri) – organizacija prie Turkijos vyriausybės. Jo tikslas – turkų kalbos plėtra visame pasaulyje ir turkų kalbos studijos. Fondas įkurtas Ankaroje 1932 m. Turkijos Respublikos įkūrėjo ir pirmojo jos prezidento Mustafos Kemalio Atatiurko rūpesčiu. Įstaiga atsakinga už mokslinius tyrimus ir dabartinių kalbos problemų sprendimą. Leidžiami keli periodiniai leidiniai apie kalbą ir literatūrą. Oficialioje organizacijos svetainėje galima rasti šūkį „Mūsų kalba yra mūsų tapatybė“.

Arabų kalbos akademija Damaske – arabų kalbos kodifikuotoja ir normintoja. Įkurta 1918 m. Sirijos karaliaus Feisalo I įsakymu. Arabų kalbos puoselėtojai stengiasi išlaikyti kalbos vientisumą, plėtoti ir skleisti tinkamą menui ir mokslui kalbos standartą Sirijoje ir arabų pasaulyje, rūpinasi arabų kalbos studijomis ir paveldo išsaugojimu, stengiasi mažinti slengo vartojimą. Kas dvi savaites komitetai renkasi į posėdžius, vieną kartą per metus į metinę konferenciją, pagal poreikį rengia seminarus. Kas ketvirtį leidžiamas žurnalas su naujausiais moksliniais tyrimais, specialiųjų korespondentų, mokslininkų ir rašytojų straipsniais. Klasikinė standartinė arabų kalba šiandien retai bevartojama kalbant, ji aptinkama tik rašytinėmis formomis. Nėra ir vienos arabų specialiosios kalbos, įvairių sričių terminai dažniausiai atkeliauja iš kitų kalbų, todėl vienas iš svarbiausių akademijos siekių yra priimti arabų kalbos apsaugos įstatymą.

Tai tik dalis pasaulyje veikiančių valstybinių kalbos politikos institucijų. Šalys rūpinasi savo kalbomis, stebi jų pokyčius, planuoja raidą. Kalbos politika ir norminimas, kaip ir Lietuvoje, apima tik viešąją bendrinę kalbą, nes privati kalbėsena niekur nėra reguliuojama. Mintis, kad kalbos raidą reikia paleisti savieigai, prilygsta minčiai, kad kalbą reikia grąžinti į XIX amžių, kada neturėjome nei valstybės, nei bendrinės kalbos, nei informacinių technologijų. Atvirkščiai, šiandien jau turime galvoti, kokia mūsų kalba bus po 50 metų, kokius kalbos technologijų iššūkius turime priimti ir kokia lietuvių kalba bus ateities kartų ir dirbtinio intelekto pasaulyje.

Autorius yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas