V. Landsbergis. Prieš trisdešimt, po trisdešimt

Kalba pasakyta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio minėjime

Ekscelencijos, kolegos, visi klausantieji.

Kai atkurtai Lietuvai suėjo trisdešimt, ši įdomi trisdešimties metų moteris nutarė nesusireikšminti. Padėjo pandemija. Lietuva skubiai pirko perteklines priemones, metė milijonus ir praleido progą netylėti, o pamąstyti. Būtent apie savo sukaktį. Kas yra įvykę. Ką darėme ir kur atsidūrėme. Tai liko nemąstoma, neapibendrinta, nes buvo svarbesnių dalykų.

Vis dėlto visi 2020 metai yra Antrosios Respublikos trisdešimtmečio zona, tad Seimo vadovybė pasiūlė man rudens sesijos proga tarti ką nors ir apie naujausios Lietuvos trisdešimtinę sukaktį. Mielai vykdau.

Tada sakydavom – ir Sąjūdžio mitinguose, ir kai kada programose – už jūsų ir mūsų laisvę! Sakydavom tai visiems engiamiems ir net engėjams. Ketinom išlaisvinti net patį Gorbačiovą nuo jam tekusio nepanešamo smurtinės „deržavos“ krūvio.

Kita vertus, arėme paveldėtą nediduką planetos gabalėlį. Tad nors apšaukti nenaudėliais, didžiais drumstėjais ir apgaulingos perestroikos kenkėjais, turėjome aiškią tiesioginę užduotį. Tai mūsų Lietuva. Ar ji gali būti vėl, dar kartą valstybė ir laisvų save kuriančių žmonių šalis. Tikėjome, kad gali.

Kai A. Kaušpėdas dainavo „Lietuvos valstybė!“, tai buvo nauja, nes primiršta. Žiūrėkit, mūsų broliai baltarusiai arba gudai ligi šiol dar galingai neuždainavo apie savo valstybę. Vos truputėlį, kad norėtų žmoniškiau tvarkytis, išsirinkę būtent savo tikrą valdžią, – ir jau daužomi; vietininkai net iškviesti į Maskvą pasiaiškinti – šiukštu jums manyti apie savarankiškumą, atskirumą nuo šventosios „deržavos“. Atiduokit viską, kuo dar esate!

Taip matome, kur buvom atsidūrę ir iš ko jau prieš trisdešimtmetį išsiveržėme. Verta paminėti. Norėjom, anot Vydūno, būti sau žmonėmis.

Ir vis dėlto norėjom laisvės ne vien sau.

Didysis naudos pasaulis buvo jau pamiršęs idealus ir svajones. Lietuvai teko misija priminti, kad svarbu ne tik materialios gerovės rodikliai ir pajamų srautai; svarbi yra dvasia (the spirit matter), kuri daro žmogų žmogum, o tautą tauta.

Lietuva mostelėjo tokių idėjų ir pasaulis bent aplink mus šiek tiek pasikeitė.

Juk imperijos reformatoriai, brisdami iš visokeriopo bankroto, buvo jau sutikę trauktis iš Afganistano ir Vidurio Europos, bet jokiu būdu neatsisakyti Stalino užgrobtų, į gardą inkorporuotų ir kraujo spalva uždažytų žemių.

Ši riba tarp laisvės ir nelaisvės, tarp sovietijos ir nesovietijos turėjo išlikti tokia pati, kaip kadaise sutarta dviejų melagingų neva socialistinių tironijų, net su pačiu Hitleriu. Pakorus Ribentropą sėbras Molotovas politikavo toliau. Kodėl ne amžinai? „Splotila na vieki velikaja Rus“?

Keistuolė ir laisvūnė Lietuva to neleido.

Toks yra faktas, faktų istorija. Prisiminkime bent patys ir priminkime kitiems. Tarptautinis įvertinimas atėjo dešimtmečio proga, kaip JAV vienas šimtas šeštojo Kongreso 2000 m. sausio 24 d. abiejų Rūmų sutampanti rezoliucija: Kongresas „sveikina Lietuvą su dešimtosiomis Nepriklausomybės atkūrimo metinėmis ir kad ji atliko pirmaujantį vaidmenį išardant Sovietų Sąjungą“. Blogio imperija, atrodė, kad išardyta. Blogio mažiau, gėrio turės būti daugiau. O laisvė – turbūt gėris. Gėrio pradžia ir pamatas. Tik turėkit proto.

1990 m. kovo mėn. Molotovo–Ribentropo linija tapo pralaužta, nelyginant Stalino sumūryta politinė siena, baisesnė už Berlyno. Ir daug bolševikų pavergtųjų tautų įkvėpė lietuvišką laisvės viltį. Kas nors vis dar keikia šią laisvę kaip sovietinio kalėjimo griūtį, čekistų tvarinio katastrofą, bet Lietuva nėra beprotnamio dalis, nedūsauja, kad jai už grotų „buvo geriau“.

Aišku, ji nekenčiama dėl tokios istorinės iniciatyvos ir pavyzdžio; ją grasoma net nušluoti visokiais Astravais, bet Lietuva neatsižadės, tikiu, nei savo kelio, nei žadinančios misijos.

Tiek apie istorinį proveržį, kuriame veiksmingai dalyvavome, ir apie taikios Europos viltį, kurią pagal išgales kūrėme. Kur yra Lietuva ir Europa šiandien, po trisdešimties metų? Ir toliau čekistinio taikiklio akutėje. Lietuva yra kliūtis, erzinanti rakštis. Tai grėsminga, nes atsilikęs Europos paribys, pasivadinęs Euroazija, nekantrus ir desperatiškas.

Tačiau Rusijos vado idee fixe – atkurti SSRS – turėtų prasidėti nuo Baltarusijos. Atitinkamai šios šalies išlikimas ir demokratizacija – tai Lietuvos ir Europos gynyba. Užduotis verta dėmesio, jei ne daugiau. Tikrai kur kas daugiau!

Ar taip pat mato sąjungininkai – nesu visai tikras. Kai kurie net linkę Baltarusiją parduoti. Neskubėkite, nekelkite įtampos, gal jūs tironas ir satrapas pagerins Konstituciją, o Minske taip ir nesuskambės visiems suprantamas lietuviškas šūkis „OMON von!“ Demokratijoms, pasislėpusioms už nesikišimo formulės, palengvėtų. Puikiai tą vakariečių silpnybę juntame, nes prieš trisdešimt metų buvome panašioje padėtyje. Tik nesidairėme patarimų ir leidimų. Todėl dabar turime balsą ir atsakingo darbo demokratinių šalių organizacijose. Skatinkime rinkimus Baltarusijoje, nes jų ten dar nebuvo.

Linkiu, kad Lietuvos Seimas, atkūręs Nepriklausomybę, būtų ir liktų veiksnus, atidus kaimynams, atsakingas žmonėms. Ačiū už dėmesį.