V. Kavolis. Laisvė, ištikimybė ir abejonė

Ištraukos iš Vytauto Kavolio darbo „Nužemintųjų generacija: Egzilio pasaulėjautos eskizai“ (Kavolis, V. Žmogus istorijoje. Vilnius: Vaga, 1994, p. 93–113). Visi išskyrimai autoriaus.

Laisvės dviprasmybė

Laisvė tėra sąlyga ištikimybės įsipareigojimams, kuriais žmogus apibrėžia ir išbando, kas jis iš tikrųjų yra:

…žmogaus tikslas nėra gyventi šimtą metų „laisvėje“,
bet vieną sekundę,
nors vieną sekundę
nemeluotai, tikrai.
(Jonas Mekas)

Laisvosios institucijos neužtikrina žmogaus laisvės, ir pavergimo institucijos nebūtinai pagamina vergus. Galima net būti laisvesniu vergijos institucijose, priešinantis ledyno slinkčiai, išsaugojant žmogiškąjį integralumą tikro pavojaus akivaizdoje, negu laisvės institucijose, jei jos priimamos patogia, daug nereikalaujančia savaime suprantamybe.

Jonas Mekas dar 1959 m. kalbėjo, kad „tie, kurie mūsų tarpe galvoja, kad jie esą laisvi, yra bailiai, niekados neišdrįsę pasižiūrėti atvirai patys į savo veidą“.

Laisvė dviprasmiška. Neabejotini tėra mūsų įsipareigojimai.

Nužemintųjų patriotizmas

Kiekviena istorinėje kaitoje atskiriamą identitetą turinti (ar jo ieškanti) karta savaip išgyvena ir savo santykį su bendruomene. Bendruomenę šiuo atveju galime suprasti ne vien įprastine sociologine prasme. Pro konkrečią bendruomenę, susidedančią iš žmogaus santykių su žmonėmis, įžvelgiame visų žmogui reikšmingų daiktų universumą. Bendruomenė – žmogaus ir egzistencijos tarpininkė apskritai. Žmogaus santykis su jo bendruomene – sukonkretintas jo santykiavimo su žmogiškosios egzistencijos visuma pavidalas. Patriotizmą todėl suvoksime ne vien kaip konkretų įsipareigojimą tautinei bendruomenei, bet gilesnėje plotmėje ir kaip bendrinį ištikimybės pajėgumo simbolį.

Algimantas Mackus turi savojo patriotizmo ieškoti skausmingai ir be atvangos. Jo yra neužmirštama našta. Jis išeivijoje subrendęs. O išeivija impotentiška – „sterilumas ir tuštuma būdingi kiekvienai emigracijai“ (Česlovas Milošas).

Mes esame negyvas pasaulis. <…>
Mes esame miręs sodas.
(A. Mackus)

Išeivijos realybė, Rimvydo Šilbajorio žodžiais, „šventų šešėlių“ pasaulis. Jame nieko nebegalima atrasti, tik dalytis prisiminimais (tiems, kurie jų turi) arba bendru neatradimo sąmoningumu (tiems, kurie niekada nėra turėję).

Praradusi istorines savo šaknis ir nepajėgdama susikurti moralinių savo egzistencijos pagrindų, išeivija pasilieka nekūrybiška. Ji tik beviltiška savo buvimo simbolika liudija savo sentimentą:

Čia niekas daugiau neateina gimdyti:
čia tik ateina skausmingai, be vilties suvaitoti…

…mes sklaidom ir sklaidom ir sklaidom
archyvinio sapno putas <…>
mes kalbame nykstančiais žodžiais
merdinčios mūsų kalbos.
(A. Mackus)

Natūralieji gyvybės šaltiniai išeivijoje nebesurandami. Nebėra gyvybės srauto, kuris gaivintų daugiau negu paviršutiniu svaiguliu. Bet ir šiuo atveju nužemintųjų generacija tik paryškina modernaus, žemės sau ir šaknų niekur nebeturinčio žmogaus padėtį. Iš visko, kuo jis galėjo būti – krikščioniškoje, marksistinėje, pagaliau froidinėje vizijoje – jam yra palikusi tik neišpildytos galimybės sąmonė:

Čiulpi apelsiną, išbrinkusį saulėj,
nes toks  g a l ė j o  būt
ir  t a v o  žemės skonis.

Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško. Jis yra pajutęs visuotiniausią žmonių giminystės pagrindą: ištikimybės įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi kaip tik mums. Jis yra supratęs, kad šito solidarumo negalime išduoti, net ir kai save savo kasdieniškais veiksmais išduodame.

Kas ieškojo tikro žmogiško patriotizmo, turėjo klausti, ar jis išlieka ir mirties akivaizdoje. Algimants Mackus atsakė taip; patriotizmas (tiek savo bendruomenei, tiek egzistencijai apskritai) yra galimas, jei juo liudijamas jautrumas visų žmonių skausmui. Tik šiuo jautrumu bet kuris tikėjimas, bet koks sąjūdis pasiteisina, – net ir komunizmas pateisintų save, jei jį pajustų, – ir tik šitą jautrumą atgaivinus tegalima išspręsti įtampą tarp pasibjaurėjimo savosios bendruomenės išsigimimu ir namų ieškojimo ilgesio. Įsipareigodamas lietuvių visuomenėje liudyti jautrumą visų skausmui Algimantas Mackus surado vienintelę jam įmanomą galimybę būti lietuviu.

Kita vertus, ar galima savo tautą kaltinti dėl to, kad lietuviu būti šiandien skausmingiau negu bet kuo kitu? Ir todėl savo tautos atsisakyti, jos nesąmoningai bijoti, kad šito skausmo išvengtum?

Tik galvojimas, kuris kyla iš jautrumo skausmui, turi išganančią galią.

Išganymas per abejonę

Taip nužemintosios generacijos žmogui atsiveria galutinė laisvės dimensija. Jis supranta, kad vienintelė prasminga yra ekskomunikuotųjų komunikacija. Tik jie galutinai išsivilkę iš apsauginių šarvų. Visi, kurie šarvų atsisako, sulaukia ekskomunikos. Viena iš nužeminimo krypčių: būti savųjų ekskomunikuotiems. Bet žmogus savo tikrumą gali išbandyti ir tada, kai jis ištikimai dirba tiems, kurie yra jo atsisakę. Dar gilesnis jo solidarumas priklauso visų doktrinų ekskomunikuotiesiems: nepasidavusiems ir neišdavusiems.

Apleistojo kūrėjo nebeklaidina provincializmas, kuriuo už nosies vedžiojasi išrinktieji ir dievų patikėtiniai. Apleistajam kuriančios sąžinės žmogui lieka tik tai, kas galiausiai pasirodo tikra:

Dabar ir vėl galiu abejot –
sunkius, nereikalingus daiktus,
išnešiotus savy,
išskalavo pasąmonė
į saulėtą vasaros dieną –
kaip ežeras išskalauja
negyvas žuvis, žoles, šaknis
ir kartais kūną žmogaus.
Dabar viską turiu prieš save –
(viską, kuomi buvau tikra)
ir galiu abejot.
(Liūnė Sutema)

Abejojimas iš sąžiningai gyvenančiųjų išreikalauja jų gelminę potenciją. Abejojantis žmogus turi sukaupti savo moralės, intelekto ir vaizduotės jėgas, lyg jos būtų paskutinės žarijos prieš visiems laužams užgęstant. Jis turi susikurti „pajėgumą gyventi“ – arba jis iš viso negali gyventi. Kūryba jam – ne kilnus į dievus panašiųjų žaidimas, bet menko žmogaus, kuriam viskas skauda, egzistencinė būtinybė. Abejojimas – nužemintųjų generacijos lietuviškųjų pastangų pradžia.

Abejojimo momentas gyvenimo akivaizdoje ir desperacijos momentas mirties akivaizdoje yra tie ribiniai išgyvenimai, kuriuose įvyksta nuo žmogiškųjų korupcijų gelbstintieji apsiprendimai. Bet Algimantui Mackui buvo reikšminga, kas išlieka mirties akivaizdoje – skausmas su žmogumi ir už žmogų, o Liūnei Sutemai reikšminga, kas nugali gyvenimo prastumą – esminės priklausomybės žmonių bendruomenei pajutimas. Nužemintųjų patriotizmas – jų visuotinio humanizmo raiška:

Nebėra nieko svetimo –
ir niekada dar nebuvo manyje
tokia gaji, tokia saugi gimtoji žemė.

Parengė Dainius Razauskas