R. Cibas. Amnezija

Med., psich. – tai atminties susilpnėjimas ar praradimas. Panašus terminas (pagal prasmę) yra Alzhaimerio liga, kuria dažniausiai susergama artėjant prie „finišo“. Ji kėsinasi į vyresnio amžiaus žmones į, taip sakant „ išeinančius“, kurie jau ir taip viena koja…

Tuo tarpu amnezija pavojingiausia patiems darbščiausiems ir svarbiausiems visuomenės nariams, taip vadinamiems, tautos „tarnams“ – jie linkę pamiršti, kam tarnauja…

Šis polinkis lengvai suprantamas ir paaiškinamas. Tai įvyksta dėl nutraukto ryšio su tauta. Prieš rinkimus pretendentai į „tarnus“ tautą labai myli, negaili įvairiausių pažadų. Bet po rinkimų akto buvusi meilė labai greitai išblėsta, nes rinkėjai tampa nebereikalingais. Kaip tik šitoje vietoje tikslas (tauta) paverčiama tik priemone valdžios išrinkime. O valdžia

paverčiama tikslu. Nors pagal idėją ir konstituciją suverenas yra Tauta (visi piliečiai), o valdžia, visos valstybinės institucijos tėra priemonė darnesniam Tautos gyvenimui. Kodėl įvyksta tokia „rokiruotė“. Kam ji naudinga?

Kvailoki klausimai, tai įvyksta netyčia. Dėl egocentriškos žmogaus prigimties. Kur randasi žmogus – ten ir pasaulio centras… Net skaitant knygą, žiūrint filmą ar „sergant“ už „Žalgirį“ (laikinai) atsiduriame kitur, kitoje rolėje. O ką kalbėti apie tuos atvejus, kada paprastas pilietis tampa Seimo nariu, užsivelka teisėjo ar prokuroro mantiją? Naujoje rolėje jie atsiduria pilnai – fiziškai, kiekvieną diena… Jo institucija, valstybė tampa svarbiausiu reikalu – tikslu. O tauta? O ką tauta? Tautą reikia valdyti…

Va taip tarnai virsta Valdovais. Tokiam valdovui tauta nustoja būti svarbiausiu dalyku. Jos vietą užima Valstybė, jo institucija (darbovietė) ar munduro garbė. Jis perėjo į kitą „komandą“… Žmogus, tai visuomenės ląstelė, kai ji pradeda dirbti ne visam organizmui, o tik sau ar savo grupei, ji tampa vėžine. Nauja tapatybė smelkiasi plačiau. Ji apima ir didžiąją žiniasklaidą, nes ji atstovauja Valstybės interesą, jį gina. Taip pat ir nuo tautos. Atsiranda tokie terminai, kaip „populistai“, „marginalai“ ar „patvoriniai“. Pastarasis tiksliau už kitus atspindi iki kokių puikybės, teisinio nihilizmo ir arogancijos „aukštumų“ gali „pakilti“  žmogus pamiršęs savo tautą.

Mūsų visuomenė gilioje krizėje. Ji ne tik materialinė su akis badančia socialine atskirtim. Masinę emigraciją, alkoholizmą, savižudybes įtakoja ir kiti faktoriai, kurie dažnai lieka net nesuvokti, bet reiškiasi, kaip visuotinis ABEJINGUMAS ir NEVILTIS. Juk prieš trisdešimt metų gyvenome dar blogiau, bet žinojome priežastį – kaltas okupantas. Todėl turėjome viltį, buvom sparnuoti. O dabar? Dabar yra kitaip, ne viskas blogai, yra ir gerų dalykų, bet to – svarbiausio, kas palinkėta tautos himne „vienybė težydi“, ji – nebežydi, ji katastrofiškai nyksta.

Tautinę tapatybę išsaugojusiems piliečiams yra nesuprantami tokių valdovų, kaip Vilniaus mero Šimašiaus ar prolenkiško premjero vis dažnėjantys akibrokštai. Kam jie tarnauja? Ką atstovauja? O įstrigęs paminklo klausimas Lukiškių aikštėje? Piliečių bejėgystė, neturėjimas jokių poveikio priemonių ir Valdovų amnezija, darosi vis aštrėjančiomis žirklėmis visai tautai. Tai nerimą keliantys simptomai. Ar vieną rytą neprabusime jau kitoje valstybėje?

Ar yra nuo šios „ligos“ vaistų, o gal jau sukurta vakcina? Deja, dar ne, bet sprendimas peršasi savaime – tautos (piliečių) ryšys su išrinktaisiais į valdžią turi tapti pastoviu, nuolatiniu. Demokratiškai išrinkti valdžią, nepakanka. Ją būtina ir kontroliuoti – visas institucijas, visus valdžios pareigūnus, tame tarpe teisėjus ir prokurorus. O blogai dirbančius, apsivogusius ar kitaip susikompromitavusius – ATSTATYDINTI. Tik tokiu atveju tautos „tarnai“ nepamirš kam tarnauja.

Pasibaisėtina, tai „gatvės“ demokratija… Tokių reakcijų jau girdėjau ne vieną, bet neskubėkite vertinti, išklausykite iki galo. „Geriausias vergas tas, kuris mano esąs laisvas“ – nepamenu, kas tai pasakė. Bet pamenu, kaip apibūdino demokratiją, dar jos aušroje, garsusis filosofas Aristotelis. Jis išskyrė dvi demokratijos formas, pirmoji – kai „hienos valdo asilus“, o antroji – pilietinė…

Aš kalbu apie perėjimą nuo pirmojo varianto prie antrojo. Nebūkime vergais. Dabartinė „demokratija“ geriausiu atveju nepilna, ji kaip namas be stogo, kaip automobilis be ratų. O jeigu tiesiai šviesiai, tai ji paprasčiausia apgavystė.

Kodėl pilietinė teisė į valdžią ne tik rinkti, bet išrinktus ir ATSTATYDINTI, daliai žmonių sukelia šoką? Esą tai „minios“, „gatvės“ demokratija… Juk kalba eina apie tuos pačius piliečius, kurie valdžią renka. Jeigu rinkimai praeina sklandžiai, be jokios anarchijos, tai kodėl kitaip turėtų būti su atstatydinimu? Atstatydinimo idėja sukelia šoką todėl kad:

– (pirma) – tai yra neįprasta. Tai tokia NAUJOVĖ, kuri ne į visas sąmonių „dėžutes“ sutelpa. Prisiminkime, kaip buvo sutikta idėja, kad Žemė ne plokščia. Juk ne vieną ir ant laužo sudegino. O kaip, nei kurie su šakėmis, krapilu ir šventųjų paveikslais, kaip prieš pragaro „išperą“, ėjo prieš garvežį…

– (antra) žmogaus nuolankumas ir baimė prieš valdžios vertikalę. Tūkstančius metų žmonės gyveno pagal stipresniojo teisę ir silpnesniojo baimę. Šis „teisingumas“ ir suformavo valdžios vertikalę. Ji tarsi nepajudinama. Bet tai tik regimybė. Tokia pat nepajudinama galybe buvo TSRS, bet prieš 30 metų ji jau buvo „milžinas ant molinių kojų“. Tokia pat atgyvena dabar yra valdžios vertikalė. Pats laikas ją sulenkti į ratą. Ratas – gyvatė apžiojusi savo uodegą yra ezoterinis simbolis, reiškiantis tobulą užbaigtumą.