M. Krikštopaitytė. Apie naujo Žiniasklaidos rėmimo modelio esminius trūkumus

Mes esame be galo susijaudinę, kad kultūrine spauda pastaruoju metu taip atkakliai imta rūpintis, mūsų situacija domisi ir Kultūros ministerija, ir Kultūros komiteto pirmininkas, ir net Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovas. Nuo 10-deš. nesulaukus konstruktyvaus dėmesio, mums tai naujovė, į kurią negalėjome neatsižvelgti. Bet pradėkime istoriją nuo pradžių, kaip „iš sektoriaus“ kilo vadinamasis poreikis inicijuoti naują žiniasklaidos modelio kūrimą.

Prieš porą metų man paskambino Viktoras Bachmetjevas (tuometis Kultūros ministrės patarėjas) ir sakė: ateikit, piktinkitės, padarysim naują, bus labai gerai, bus daugiau pinigų. Ministrė Seimo koridoriuose patarė „tik šaukit garsiai“. Realiai į spaudos konferenciją kultūros periodinių leidinių redaktoriai buvo kvieste sukviesti skambučiais iš ministerijos. Ir piktinosi, nes yra kuo (per mažai pinigų, de minimis apribojimas neleido paimti net to vargano minimumo, bet kitų suinteresuotų grupių nuomone, tai mūsų vadyba silpnoka). Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis herojišku veidu tąsyk tarė: „mes jus girdime, spręsime“. Taip prasidėjo šio surežisuoto spektaklio pirmas veiksmas.

Antras veiksmas buvo darbo grupė. Jos metu visą laiką klausiau dviejų dalykų.

1.) Tai, atsiprašau, kuo dabar jau čia mums geriau, kad nelieka Kultūrai prioriteto ir kultūros atstovai tampa mažuma taryboje, kuri realiai formuos gaires, kriterijus, atliks svarbiausius sprendimus?

2.) Tai kada pakalbėsime apie turinį? Visgi istorinis įvykis – naujiname žiniasklaidos rėmimą, juk turėtume norėti pagerinti jos kokybę, atnaujinti „tas pasenusias“ (anot Interneto žiniasklaidos asociacijos atstovo) programas, kas čia kam svarbu ir kokie mūsų tikslai? „Dabar ne laikas“, o po to „jau per vėlu“, nes viskas jau paderinta, tiesa, į komitetų ir institucijų pastabas neatsižvelgta, nebent tik tas, kur tinka projektą ruošiantiems. Kitaip tariant, apie turinį kalbėti laiko ir nebuvo. Matyt, ne tai svarbiausia. Tada kas?

Pati didžiausia ir pagrindinė naujo Žiniasklaidos rėmimo fondo (ŽRF) naujovė yra galių perskirstymas? Tie pinigų skirstytojai, kurie SRTRF veikė galimai neskaidriai, ŽRF veiks be abejo skaidriai? Gerokai mažiau įtakos gautų kultūros atstovai (iš beveik pusės tik 2 iš 11). Tuo tarpu komercinių verslo grupių atstovai kaip Internetinės žiniasklaidos asociacija ir Nacionalinė spauda (abu atstovauja „Lietuvos rytui“, tiesa atskirtą kaip dvi įmonės, bet motininė ta pati) įgija daugiau galios. 4 narius skiria senatas, kuris yra šiame modelyje demokratijos imitacijos priemonė – tai prie valstybinių įstaigų veikiančios gana įvairios tarybos, plius paveldėjimo būdu iš SRTRF perėjusi vienintelė nepriklausoma Teisininkų draugija (nes Teisėjų taryba nesutiko?), turėsiančios pasiūlyti iš „asmenų pasiūlytų kandidatų sąrašo, skelbiamo viešai Fondo interneto svetainėje“. Painu, tiesa? Kitaip tariant, tie asmenys bus arba visai nesuinteresuoti ir galima bus juos paveikti jau išrinkus, arba tai bus teisingai paorganizuoti asmenys, be kurių dalyvavimo negali vykti net tarybos sprendimai, taigi jie yra ypatingieji tarybos nariai (VIP). Dar painiau. Ir kažin kodėl propaguojantys naują ŽRF modelį jį lygina su Lietuvos kultūros taryba? Nes ji sėkmingai veikia, bet jos taryba net nepanaši į šitą.

LKT visus 10 tarybos narių iš skirtingas kultūros ir meno sritis atstovaujančių asmenų išrenka kultūros bendruomenė ir kultūros ministro teikimu patvirtina Vyriausybė bei pirmininkas, kuris kultūros ministro teikimu skiriamas Vyriausybės. Kitaip tariant LKT jokio galių išsidėstymo nesurežisuosi, o ŽRF atrodo viskas paskaičiuota puikiomis proporcijos, tik ne visiems jos puikios.

Ir nors užregistruotame Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo siūlyme yra keli Kultūros spaudai itin palankūs (mūsų pačių išreikalauti, tikrai nepasiūlyti) punktai (įstatyme, o ne gairėse procentais fiksuotas pažeidžiamiausių grupių rėmimas. Kultūros periodikai 25 % iš Fondo biudžeto ir galimybė Kultūros periodinių leidinių projektams taikyti 3 metų trukmės finansavimą), nepuolame pritarti todėl, kad siūlomo Žiniasklaidos modelio tikslai ir visi struktūros elementai (taryba su senatu, programos, procedūros) ne tik, kad nebeišreiškia prioriteto Kultūrai ir šviečiamiesiems projektams (ar turėtų, galima diskutuoti), bet neišreiškia jokio kokybinio, vertybinio parametro.

Svarbu suprasti ir tai, kad projekte esantis palankus punktas, nebūtinai išliks po Seimo svarstymų. Tik vieną vienintelį punktą (fiksuotus 25% kultūros spaudai) išėmus, galime pradėti rašyti atsisveikinimo laiškus, kasti sniegą ir taip toliau. Yra kas seniai svajoja visai apie kitas fondo funkcijas, pvz.: „ valstybė pirks žiniasklaidos paslaugas savo komunikacinėms reikmėms“.

O kol kas, yra visiškai neaišku kokias tokiai Tarybai pavyktų parašyti gaires, kaip įvardintų visus pagrindinius kriterijus, kaip apibūdintų programas, ką Kultūros ministras patvirtintų (jo įtaka čia vis dėlto pasireikštų esmingai) – aišku tik tai, kad šiuose sprendimuose galės labiau pasireikšti komercinė spauda, kurių milijoniniai pelnai ėmė šiek tiek kristi. Žinote, dėl to mums ir buvo sunkiausia susigraudinti, nes visi kultūriniai leidiniai yra pelno nesiekiančios organizacijos ir dažnas svajoja apie tai, kaip vyriausio redaktoriaus algą pakelt iki bedarbio pašalpos.

Tai prastas spektaklis. Atleiskit, bet mes įpratę prie kokybiškesnių reginių ir tekstų.