![Ąžuolas | R. Balkutės nuotr.](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2012/05/alkunu-azuolas_frbalkute-1994-1-e1338220299842-300x263.jpg)
Senybėj medžiai ūturdavo (kalbėdavo). Kai nueina, būdavo, jų kirst, tai prašysis, prašysis, kad jų nekirstų, kad jau ir daturėt nebemožna dėl jų prašymo.
Sakydavo: „Ai nekirsk tu manęs, palik tu mane, eik prie kito!“.
Prie kito nueini – kitas prašos nekirst.
Kad taip nebūtų, tai Dievas padarė, kad anie negalėtų ūturti.
[Lietuvių išminties knyga, sudarė Jonas Trinkūnas, Vilnius, 2015 m.]
***********
Bet yra žmonių, kurie vis dar girdi medžių kalbą.