Lapkričio 22 dieną vyks 1863–1864 m. sukilimo vadų Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko bei dar 18-os sukilimo dalyvių, kurių palaikai rasti Gedimino kalne, valstybinių laidotuvių iškilmės.
Penktadienį, 8.30 val., Laidotuvių iškilmės prasidės Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vidiniame kieme. 8.45 val. 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių karstai bus įnešti į Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedrą baziliką. Čia su sukilėlių palaikais nuo 9.00 val. iki 11.30 val. galės atsisveikinti visuomenė, dalyvaus oficialūs asmenys ir užsienio delegacijos iš kaimyninių valstybių.
12.00 val. Šv. Mišias aukos arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. 13.15–13.30 val. bus sakomos atsisveikinimo kalbos ir vyks atsisveikinimo apeigos. Žodį tars Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda ir Lenkijos Respublikos Prezidentas Andžėjus Dūda (Andrzejus Duda).
Patekimas į Arkikatedrą bus ribojamas – iškilmes bus galima stebėti Katedros aikštėje įrengtuose ekranuose. Patekimas į Rasų kapines taip pat bus ribojamas, stebėti iškilmes bus galima kapinių prieigose pastatytuose ekranuose.
13.40 val. laidotuvių procesija Vrublevskio, Šventaragio, Pilies, Didžiąja, Aušros Vartų, Drujos, Rasų gatvėmis pajudės į Senąsias Rasų kapines. Amžinojo poilsio 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai atguls Senųjų Rasų kapinių koplyčioje.
Nuo 16 iki 24 val. Senųjų Rasų kapinių koplyčia, kurioje palaidoti 1863–1864 m. sukilimo vadai ir dalyviai, bus atvira visuomenės lankymui. Lapkričio 23–24 d. koplyčia bus atvira nuo 9 iki 21 val. Siekiant užtikrinti saugumą, lankytojų prašoma į koplyčią nenešti žvakių.
Prie Rasų kapinių koplyčioje palaidotų sukilimo vadų ir sukilėlių lapkričio 22–24 d. garbės sargyboje stovės Lietuvos skautijos, Lietuvos lenkų skautijos (harcerių) ir Lietuvos šaulių sąjungos atstovai.
Rengėjai kviečia visuomenines organizacijas ir piliečius laidotuvių procesijoje dalyvauti su vėliavomis.
Visas laidotuvių iškilmes tiesiogiai transliuos Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.
Lydimieji renginiai
Lapkričio 20 d. Lietuvos nacionalinis muziejus atidaro parodą, skirtą sukilimo dalyvių gyvenimui ir tragiškam likimui atskleisti. Muziejus taip pat pristatė ir dvi 1863–1864 m. sukilimo temai skirtas knygas. Į lietuvių kalbą išversti vieno iš sukilimo vadų žmonos Apolonijos Dalevskytės-Sierakauskienės „Atsiminimai“ – tai odė nesavanaudiškumui, atsidavimui Tėvynei, ištikimybei ir pasiaukojimui. Kitoje knygoje „1863–1864 m. sukilėlių kelias į mirtį ir atgimimą“ pirmą kartą išsamiai papasakota dramatiškų įvykių Lukiškių aikštėje istorija.
Lapkričio 21 d., ketvirtadienį, nuo 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4), vyks 1863–1864 m. sukilimo paminėjimui skirti renginiai, kurie įtraukti į sukilimo vadų perlaidojimo valstybinę programą:
- 16 val. atidaroma dailės paroda „Artur Grottger. „Lituania“. 1863-1864 metų sukilimas Lietuvoje“;
- 17 val. vyks mokslinė diskusija „1863-1864 m. sukilimas lietuvių, lenkų ir baltarusių istorinėje atmintyje“.
Pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas Artūro Grotgerio (Arturo Grottgerio) ciklas „Lituania“ yra saugomas Krokuvos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe, Kraków). 1863 metais A. Grotgeris sukūrė piešinių ciklą „Polonia“, o 1864 m. vasarą, kai sukilimo likimas jau buvo aiškus, dailininkas ėmėsi iliustruoti Lietuvoje vykstančias kovas. Pasak menotyrininkės Vaclavos Milevskos (Wacławos Milewskos), „iš išlikusių ciklo eskizų ir piešinių galima spėti, kad iš pradžių dailininkas rengėsi sukurti įvykių Lietuvoje, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, simbolinę sintezę. Jis taip pat norėjo subjektu paversti Lietuvos miškus, buvusius kovų arena, todėl iš pradžių ciklas vadintas „Mišku“. Grotgeris ketino parodyti kovą, apsuptą lenkų būrį, sukilėlių žūtį priešų padegtoje girioje. Galų gale ciklas tapo pasakojimu, kurio centre – lietuvių girininkas ir jo šeimos likimas.
Informaciją apie partizaninį karą ir įvykius Lietuvoje Grotgeris rinko iš Vienoje leisto žurnalo „Postęp“ („Pažanga“) publikacijų. Jų pagrindu sukūrė laukinių, neįžengiamų girių ir nepereinamų pelkių, kuriose slėpėsi sukilėliai, paveikslą bei pagrindinį veikėją – Lietuvos valstietį su sermėga, perjuosta diržu, už kurio užkištas kirvukas, su medžiokliniu šautuvu rankoje.“
Janas Mateika (Jan Matejko), dailininko draugas ir pirmas ciklo „Lituania“ komentatorius, pabrėžė sugebėjimą šiame kūrinyje sujungti paprastos lietuvių šeimos gyvenimą ir tautos siekius, išvengiant politinės propagandos ir tyčinio priešo žeminimo. Jis taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą pasakojimo nuotaiką, kuri žiūrovui nesukelia graudulio, o veikiau verčia žavėtis veikėjų kilnumu ir išdidumu, jausti jiems pagarbą. Tačiau pats Grotgeris apie baigtus „Lietuvos“ kartonus kalbėjo, kad „jie yra gal kuklus, gal meniškai nelabai vykęs, bet tikrai iš širdies gelmių išgautas lenko dvasios akordas“. Akivaizdu, kad girininko šeimos likimas kūrinių cikle įgijo ir sukilimo dalyvių lemtį apibendrinto simbolio prasmę, įtaigiai išreikšdamas lietuvių, dalyvavusių sukilime, viltis ir netektis, pasiaukojimą ir baigtį.
Dailininkas Artūras Grotgeris gimė 1837 m. Podolėje, dailės mokėsi Lvove, dailininko Jono Maškovskio (Jono Maszkowski) studijoje, o vėliau studijavo tapybą Krokuvos dailės mokykloje, o 1855–1858 m. studijas tęsė Vienos dailės akademijoje. Parodoje pristatomų ciklų kūriniai buvo slaptai atspausdinti 1864–1866 m. ir išplito Lenkijoje ir Lietuvoje. Ciklo pastelių kopijos buvo labai populiarios XIX amžiuje, slapta laikytos lietuvių namuose kaip relikvijos. Ciklą „Lituania“ sudaro šie kūriniai: „Miškas. Mirtis pakibusi virš Lietuvos miškų“, „Ženklas. Kol vyras snaudžia, jauna jo žmona girdi sukilėlių signalą, kviečiantį ginti savo šalį“, „Priesaika. Jaunas vyras priima sukilimo priesaiką“, „Mūšis. Lietuviai eina į mūšį“, „Dvasia. Kai žmona ramina kūdikį, jos mintys apie vyrą kare, o jo dvasia tvyro šalia“, „Vizija“. Krokuvos nacionaliniame muziejuje saugomi originalai niekada nebuvo rodyti Lietuvoje.
Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki 2020 m. sausio 26 d.
Parodos rengėjai: Lietuvos dailės muziejus, Krokuvos nacionalinis muziejus.
17 val. vyksiančioje mokslinėje diskusijoje „1863-1864 m. sukilimas lietuvių, lenkų ir baltarusių istorinėje atmintyje“ dalyvaus Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos istorikai: dr. Dimitris Matveičikas (Dzmitry Matveichyk, Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas), prof. habil. dr. Aleksandras Smaliančiukas (Aliaksandr Smalianchuk, Lenkijos mokslų akademijos Slavistikos institutas), prof. habil. dr Stanislavas Viechas (Stanisław Wiech, Jano Kochanovskio universitetas Kelcuose), prof. habil. dr. Lešekas Zaštovitas (Leszek Zasztowt, Lenkijos mokslų akademijos Mokslo istorijos institutas), prof. habil. dr. Tamara Bairašauskaitė (Lietuvos istorijos institutas), prof. habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (Lietuvos istorijos institutas), dr. Darius Staliūnas (Lietuvos istorijos institutas).
Diskusijos rengėjai: Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos istorijos institutas ir Lenkijos institutas Vilniuje.
Jeigu akivaizdžiai lietuviška pavardė lenkiškai rašoma Leszek Zasztowt (Lenkijos mokslų akademijos Mokslo istorijos institutas), tai originalo kalba ji turėtų būti rašoma lietuviškai Lešekas Zoštautas, arba tiksliau Lešekas Žostautas, o ne kažkoks “Lešekas Zaštovitas”.
Taip pat ir Vaclavos Milevskos vardo bei pavardės originalaus, t. y. lenkiško varianto (skliausteliuose) nereikėtų lietuviškai linksniuoti, kaip parašyta “Wacławos Milewskos”.
1) Dėl Žostauto tamsta visiškai teisus – pagal kalbos bei iškraipyto / falsifikuoto / nutautinto asmenvardžio originalo atstatymo taisykles taip ir turėtų būti – Žostautas.
Tik, deja, jų giminė gal jau nebe pirmą amžių su taip pakeistu savo pavardės skambesiu ir grafiniu pavidalu gyvena, todėl kažin, ar galime savo tekstuose patys ją keisti – tenka skaitytis su tuo, kaip dabar yra. Todėl šiame ir panašiuose tekstuose tenka rašyti taip, kaip jie patys rašosi.
Tačiau tekste, kaip šis, galima pasinaudoti proga skliausteliuose ar išnašoje priminti skaitytojui taip skambančių kaimyninės šalies pavardžių kilmę ir tikrąją formą. Na, o dėl paties svečio – nebent nutaikę progą jo paklaustume, ar jis žino, kokia jo pavardės ištaka, iš kokios verdenės ištryško ir kad ji užmena mįslių ją rašantiems lietuviams.
2) dėl šių sakinių:
„… prof. habil. dr. Lešekas Zaštovitas (Leszek Zasztowt, Lenkijos mokslų akademijos Mokslo istorijos institutas), …” – viskas taip, kaip ir turi būti – tartum rašyta asmens, praėjusio būtent šią klasikinės (teisinės) svetimvardžių rašybos kurso dalį;
na, o čia turėjo būti „…Vaclavos Milevskos (Wacława Milewska)…”. Jei rašantysis nemoka visų pasaulio galūninių kalbų ir jų gramatikų, natūralu, jis to nežino. Tačiau ar savanorių leidžiamas „Alkas” gali sau leisti turėti dar ir tą, kas peržiūriu tekstus būtent tuo požiūriu? 🙂 . Kadangi pati p. V.M. šito teksto neskaitys, tai gal kaip nors pergyvens tą klaidelę… 🙂
Dėl galūnių rašymo: svetimvardžiai kitomis kalbomis tariami ir rašomi pagal kalbėtojų / rašančiųjų kalbos taisykles, nes informuojama ne kita, o būtent ta kalba tekstą skaitanti ar girdinti tauta. Ir tai ne lietuvių k., ne VLKK „išsidirbinėjimas”, o bendra Vakarų kalbų taisyklė.
Skirtumas tik tas, kad galūninės kalbos apsieina su trumpute reikiamo linksnio galūne, o negalūnine kalba rašant ar kalbant tenka paramstyti asmenvardį papildomais žodžiais – artikeliu, žodeliais ponas/ponia, pareigų ar mokslo laipsnio nurodymu, kurie neišvengiamai ir patys turi savos gramatikos reikalaujamų „ramsčių”. – Tai kas patogiau, trumpiau, greičiau?
Šių dienų jaunimas tapo atsainus kalbai, kratosi kruopštumo, nori kuo greičiau, todėl jam atrodo, jog būtent negalūnine kalba bus greičiau. Klysta gerbiami panowie – jei paskaičiuotų ne aplaidžiai, o tvarkingai ir raštingai parašytų tokių tekstų atitinkamas žodžių grupes – būtent galūnė trumpiausias variantas. Lietuviškai kalbant ir rašant galūnė leidžia atsisakyti papildomų žodžių, kai kuriais atvejais vienas žodis atstoja visą sakinį. Ten, kur anglų k. reikia mažiausiai 2, lietuvis su 1 žodžiu apsieina. Ir tas žodis suteikia daugiau informacijos, negu angliškas sakinys. Gerai kalbą mokančio lietuvio tekstas bus bent 1/3 trumpesnis už anglišką tekstą ta pačia tema.