2019 m. balandžio-gegužės mėnesį buvo vykdyta bibliotekos lankytojų apklausa dėl bibliotekoje kuriamo knygos muziejaus „Bibliopolis“. Bibliotekos lankytojams, dalyvavusiems bibliotekos renginiuose, buvo išdalytos anketos su klausimais, ką jie mano apie tokį muziejų (ar jis reikalingas, ką jame tikisi pamatyti, ko pageidautų šiame muziejuje ir pan.). Iš viso sulaukta 23 atsakymų. Visi atsakiusieji patvirtino, kad knygos muziejaus Vilniuje reikia. Būta ir itin entuziastingų atsakymų: „Taip, labai reikalingas“, „Būtinai!“, „Taip, be išlygų!“, „Knygnešių tautai – būtina. Mes vėluojame!“. Būsimų knygos muziejaus lankytojų įsivaizdavimas apie šį muziejų gana skirtingas – vieni norėtų specializuoto muziejaus, kiti, atvirkščiai, plataus profilio knygos muziejaus.
„Kiekviena biblioteka tam tikra prasme yra knygų muziejus, tad bet koks naujas muziejus turėtų būti kuriamas su aiškiu tikslu ir aiškia specializacija, pavyzdžiui, Lietuvoje spausdintos knygos arba buvusioje LDK teritorijoje veikusių spaustuvių knygos“, – teigiama viename iš atsakymų. Kitas respondentas prisipažįsta: „Man visada didžiausia paslaptis buvo, kaip iš skudurų sumala ir išverda popierių, kaip jame atsiranda vandenženkliai, kaip ant knygos kraštų užtepamas auksas.“ „Muziejus turi pasakoti apie lietuviškas knygas – nuo Daukšos Postilės iki mūsų laikų lietuviškų knygų naujovių“ – rašo vienas iš respondentų. Kiti muziejuje pageidautų knygos meno eksponatų, vaikiškų knygų iliustracijų, tarpukario Lietuvos leidinių („Didelis dėmesys turėtų būti skirtas tarpukario moderniajai literatūrai ir knygos menui: „Muba“, „Keturi vėjai“ ir kt.“), bibliofilinių leidinių (ir ypač tarpukario Lietuvos), retų žurnalų. „Atskirą skyrių galėtų sudaryti vaikų knyga, itin įdomu sovietinis modernizmas“ – teigiama viename iš atsakymų.
Vis dėlto daugiau apklaustųjų pageidautų plataus profilio knygos muziejaus, kuriame būtų atspindėta „rašto istorija ir jos atspindžiai, pradedant nuo šumerų“, „raštas kovoje už tapatybę, valstybę, etniškumą, tikėjimą“, „knygos sampratos kaita“, „artefaktai ir technologijos“, knygrišystės istorija, bibliofilinis judėjimas, knygos meno raida. Kaip rašo vienas iš respondentų, „muziejuje norisi matyti įvairių istorinių laikotarpių įvairios tematikos knygų“, atspindinčių visuomenės poreikius, „knygos dizaino sampratą (tipiškus ir inovatyvius knygos meno atvejus), literatūros tendencijas (masinis skonis, elitinė knyga)“.
Dar kiti norėtų itin plataus profilio muziejaus, kuriame būtų pasakojama „spaudos istorija, knygų formos pokyčiai – nuo ranka rašytų iki šiandieninės skaitmenos, pasakojama apie skirtingus rašmenis ir rašto formavimąsi, garsiuosius autorius ir jų biografijas, apie spaustuves ir jų techniką“. Kai kurie atsakiusieji muziejuje nori matyti „visas Lietuvoje esančias retas knygas“ ar „senas knygas, nes dabar jų niekas nerenka“, dar kiti – „mūsų vietą knygos pasaulyje“. Nepamirštama paminėti cenzūros temos. Yra ir konkrečių pageidavimų, rodančių, kad lankytojai susipažinę su geriausiomis šiandienos ekspozicijų kūrimo praktikomis: „Norėtųsi patraukliai pateiktos informacijos apie reikšmingiausias Lietuvos knygas, padariusias svarbius posūkius šalies politiniame ir kultūros gyvenime, apie jas rašiusius asmenis. Čia svarbu kontekstualumas.“ „Muziejuje knyga turėtų būti rodoma kaip raštijos istorijos liudininkė“ – teigia vienas iš respondentų. Nepamirštama pabrėžti edukacinės veiklos svarbos, ypač vaikams.
Kaip matyti iš atsakymų, knygos muziejaus vizijų yra įvairių, bet skaitytojai turi supratimą apie knygos istoriją, įvairius knygos panaudojimo visuomenėje dalykus ir nori juos matyti muziejuje. Suprantami ir tokio muziejaus kūrimo sunkumai: „Gerai ir įdomiai parodyti knygą labai sunku ir atsakinga. Knygos, šio stebuklo, niekas niekada nepakeis.“
„Bibliopolio“ kūrėjai stengsis lankytojų neapvilti ir atsižvelgti į jų norus.
