A. Lapinskas. Europos Taryba puola Lietuvą – ginkimės!

Lygiai prieš dešimtį metų parašiau straipsnį „Apie Lietuvą nė vieno gero žodžio“ – apie Lenkijos užsienio reikalų ministerijos leidinį „Pranešimas apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“, apžvelgusį padėtį trisdešimtyje pasaulio šalių, t.y. visame pasaulyje, kur yra reikšmingesnės lenkų bendruomenės.

Šalys buvo vertinamos pagal dviejų šaltinių: Lenkijos ambasados toje šalyje ir vietos lenkų organizacijų pateiktas žinias. Pasak leidinio visose apžvelgiamose šalyse lenkai gyvena normalų gyvenimą, galima sakyti, neblogai. Tačiau Lietuva pasaulyje Lenkijos vertinimu išimtis – tai lenkams baisiausia vieta žemėje.

Ir Lenkijos URM, ir Lietuvos lenkų organizacijos keikė Lietuvą kiek įmanydamos. Į tokią nežmonišką neapykantą atkreipė dėmesį ir pačios Lenkijos spauda. Netgi Lenkijos nacionalistų portalas www.kresy.pl pastebėjo mano straipsnį ir savikritiškai jo atpasakojimą pavadino „Lenkijos URM raportas tai terlionė“ („Raport polskiego MSZ to bazgranina“).

Tuomet minimą straipsnį baigiau žodžiais: „Ar tokia rašliava padės mūsų abiems tautoms kaimyniškai ir draugiškai gyventi? Būtų gerai, kad ir lenkų diplomatai Vilniuje apie tai susimąstytų“. Matyt, susimąstė, nes pastaraisiais metais tokių neapykantos leidinių Lenkijoje jau nepasirodo. Tačiau Lenkijos šovinistų vietą užėmė… Europos Tarybos Ministrų komitetas.

2019 03 27 jis priėmė Rezoliuciją CM/ResCMN(2019)4 dėl Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimo Lietuvos Respublikoje (patvirtinta Ministrų Komiteto 2019 m. kovo 27 d. vykusiame 1342-ajame ministrų pavaduotojų susitikime). Perskaitęs ją supratau, kad tai baisių 2009-ųjų Lenkijos užsipuolimų prieš Lietuvą tęsinys. Paklausite: negi taip gali būti? Pasirodo, gali, todėl iš karto cituoju tą rezoliuciją:

„Lietuvos institucijos, siekdamos dar labiau pagerinti Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos įgyvendinimą, turi imtis šių priemonių: neatidėliotinų veiksmų reikalaujančio patarimo: Aktyviai konsultuojantis su tautinių mažumų atstovais, nustatyti visapusišką teisinę sistemą tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisėms ginti, kartu išlaikant atvirą ir visaapimantį požiūrį į Pagrindų konvencijos taikymo sritį“.

Čia minimi patarimai – tai pigi Europos Tarybos propaganda, sukurta Lietuvos lenkų organizacijų aiškinimų pagrindu, su jomis Europos Tarybos atstovai susitiko viešėdami Lietuvoje. Lietuvoje seniai jau veikia visaapimanti teisinė sistema tautinių mažumų teisėms ginti, pradedant Lietuvos konstitucija ir baigiant keliolika įstatymų, aprėpiančių visą tautinių mažumų gyvenimo būtį ir buitį.

„Imtis ryžtingų informavimo priemonių, skirtų tarp gyventojų paplitusių neigiamų stereotipų apie čigonus problemoms spręsti, ir rengti specialius mokymus, kuriuose dalyvautų mokytojai, policijos pareigūnai ir vietos administracijų darbuotojai; toliau veiksmingai užtikrinti vienodas čigonų galimybes įgyti išsilavinimą, gauti darbą, būstą, sveikatos priežiūrą ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje, kartu skiriant ypatingą dėmesį čigonėms“.

Šių priemonių adresatas yra ne Lietuvos lenkai, bet čigonai, tačiau įsikarščiavę lenkai dažnai permeta minėtas čigonų bėdas į savo daržą ir tarkuoja Lietuvos valdžią ir visą Europą jau savo vardu, lyg patys būtų čigonai.

„Įvesti teisinę sistemą, susijusią su tautinių mažumų kalbų vartojimu bendraujant su administracinėmis institucijomis, privačiuose ženkluose ir topografinėse nuorodose, taip pat su vardų ir pavardžių rašyba oficialiuose dokumentuose, suderinti su Pagrindų konvencijos 10 ir 11 straipsniais“.

Teisinė sistema seniai jau įvesta. Tautinių mažumų gyvenamuose regionuose „nevalstybine kalba gauti prašymai ir skundai nagrinėjami bendra tvarka (t.y. be jokios diskriminacijos). Į lietuvių kalbą gautą prašymą ar skundą išverčia darbuotojas, kuriam pagal kompetencją priklauso nagrinėti šiuos dokumentus“.

Dar daugiau: „Kai asmuo nemoka kalbėti ar nesupranta valstybinės kalbos arba dėl sensorinio ar kalbos sutrikimo negali suprantamai išreikšti savo minčių, jį aptarnaujant turi dalyvauti darbuotojas, sugebantis versti į asmeniui suprantamą kalbą“ (Iš Šalčininkų, taip pat ir kitų Rytų Lietuvos savivaldybių taisyklių).

Privačiuose ženkluose ir topografinėse nuorodose tautinių mažumų kalbas vartoti jokių apribojimų nėra. O dėl pavardžių rašybos Pagrindų konvencijoje sakoma: „11 str. 1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“.

Betgi oficialiame konvencijos aiškinime sakoma: „Šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą“. Tokia pati nuostata užfiksuota ir Lietuvos-Lenkijos sutartyje.

„Taikant įrodymais, o ne terminais pagrįstą pereinamojo laikotarpio priemonių politiką ir tautinių mažumų kalbų mokytojams suteikiant stiprų patariamąjį vaidmenį užtikrinti, kad vykdant švietimo reformą tautinių mažumų mokyklų moksleiviai nebūtų diskriminuojami; suformuluoti ir įgyvendinti konceptualų požiūrį į dvikalbį ar daugiakalbį ugdymą mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei padėti tautinių mažumų vaikams integruotis aplinkoje, kurioje vartojama lietuvių kalba, ir atvirkščiai; apsvarstyti galimybę į galutinį pažymį, kuris yra svarbus stojant į universitetą, įtraukti tautinių mažumų kalbų egzaminų pažymius“.

Čia jau iš viso abrakadabra. Kas tai yra „įrodymais, o ne terminais pagrįsta pereinamojo laikotarpio priemonių politika“, iš kur ištraukta toji diskriminacija dėl tautinių mažumų moksleivių tautinės kilmės (tai Žmogaus teisių pažeidimas!), kokio dar reikia „konceptualaus požiūrio“ į dvikalbį mokymą, jei lenkiškų mokyklų proporcingai yra žymiai daugiau nei lietuviškų, o juk stojant į universitetą faktiškai svarbesnis yra valstybinės kalbos mokėjimas, o ne mažumos kalbos, deja, Rytų Lietuvoje valstybinė kalba Pagrindų konvencijoje minimo statuso dar nepasiekė.

Tokie yra rezoliucijos reikalaujami neatidėliotini Lietuvos veiksmai. Dar yra ir papildomi patarimai, kuriose išsigalvojimų yra ne mažiau. Pavyzdžiui, „mažumoms užtikrinti teisę į laisvą ir savanorišką tapatybės pasirinkimą per 2021 gyventojų surašymą“ (lyg to iki šiol nebuvo), „stiprinti Seimo kontrolierių įstaigos įvaizdį tarp tautinių mažumų“ (prie ko čia?), „persvarstyti tautinių mažumų kultūrų rėmimo sistemą“ (parama teikiama įstatymų nustatyta tvarka, lenkų frakcija Seime naujų įstatymų projektų nepateikė).

„Geriau nustatyti tariamo diskriminavimo ir etninio priešiškumo atvejus bei taikyti sankcijas“ (kokios sankcijos, jei diskriminacija tik tariama?), „numatyti  fonde atskirą finansavimo eilutę, skirtą tautinių mažumų žiniasklaidai“ (tarp fondui teikiamų projektų prioritetų yra „populiarinti Lietuvoje gyvenančių tautų etninės kultūros paveldą, skatinti jų kultūrinę, šviečiamąją veiklą, palaikyti tautų dialogą, įskaitant projektus nevalstybine kalba“ (negi viso to maža?).

„Skatinti savivaldybes kurti mechanizmus tautinėms mažumoms veiksmingai dalyvauti sprendimų priėmimo procesuose“ (dalyvauti puikiausiai gali be jokių papildomų mechanizmų, tą pripažįsta ir pačios mažumos).

Ką gi daryti? Ginti Lietuvą Europos Taryboje turbūt beviltiška, nes ETPA tikriausiai nežino tikrosios neiškraipytos padėties Lietuvoje, pagaliau mūsiškiai delegatai turbūt nėra iš sugebančių ją ginti. O pats Užsienio reikalų ministras kažin ar tuo užiims. Kas lieka? Reikia susitikti su Lietuvos lenkų nevyriausybinėmis organizacijomis (jų net 66!), teikiančioms iškraipytas žinias Europai, ir pasakyti jiems: „nešmeižkite savo tėvynės Lietuvos, priešingai – ginkite ją nuo melo!“.

O ką tik atsiradę Lietuvos lenkai ministrai, įsijungę į valdžios koaliciją ir tuo pačiu įpareigoti jau tikrai ginti Lietuvą, irgi turėtų paraginti savo tautiečius neieškoti priekabių, bet prisijungti prie kilnios tėvynės gynimo veiklos.