Po sprendimo pervadinti Kazio Škirpos alėją Vilniaus meras Remigijus Šimašius tučtuojau nusitaikė į atminimo lentą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai. Tikras „blickrigas“. Savaitgalis. Naktis. Paslapčia su pjūklais pasirodę nukabinėtojai prie Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos čiumpa memorialinę lentą, gabalais ją mėto į mašiną, išgąsdindami sargą, kuris puola kviesti policiją. Neabejotina demokratijos, kultūros, tolerancijos, liberalizmo, viešumo ir pliuralizmo pergalė. Tik kažkodėl jaučiuosi apipurvintas – turbūt kaip ir daugelis kitų piliečių.
Nesu joks „ultra“ ar jiems prijaučiantis – turbūt pirmas pulčiau gelbėti gatvėje užpultą bet kokios tautybės žmogų, nelaimės auką, ginčiau kiekvieną nuo valdžios, privačių asmenų savivaldės neteisybės, nesiskaitymo, įžeidinėjimų nepriklausomai nuo jo tautybės, odos spalvos, įsitikinimų. Ne kartą ir ne du teko imti interviu ir su žydais, rusais, lenkais, padėti spręsti įvairias jų problemas, taip pat aprašyti žydų šeimų istorijas, kančias, patirtas Holokausto laikotarpiu.
Vienas įdomiausių pašnekesių buvo su amerikiete rašytoja ir žurnaliste Nensi Rait Bizli (Nancy Wright Beasley), kuri daugelį metų rinko archyvinę medžiagą ir parašė dokumentinę apybraižą „Izio ugnis“ („Izzy’s Fire) apie lietuvių per karą išgelbėtus žydus – knyga ne tik išpopuliarėjo JAV, bet ir buvo įtraukta į šios šalies aukštųjų mokyklų, koledžų programas.
Bendraujant su N. Bizli, skaitant jos medžiagą galima pajausti didžiulį skirtumą tarp šios netgi tolimų lietuviškų šaknų neturinčios užsienietės ir aktyviai menkinimais užsiimančių kai kurių Lietuvos istorikų, politikų, vadinamųjų visuomenės veikėjų, kurie piešdami tautiečių vaidmenį per karą renkasi tik pačias juodžiausias spalvas.
Visiškai nešališka JAV pilietė, kaip ir R.Vanagaitė, lankėsi žudynių vietose, rinko liudininkų pasakojimus, duomenis apie žydų gyvenimą Kauno, Vilniaus ir kituose getuose.
Tačiau abi autorės į įvykius žvelgė visiškai skirtingomis akimis – viena kaip įmanydama bandė sumenkinti Birželio 23-osios sukilimą, nutapyti savo tautiečius kuo tamsesnėmis spalvomis, netgi kalbėjo Europos mastu neva išsiskiriantį jų žiaurumą (visiškai nepagrįstai), o kita pažvelgė į situaciją daug giliau ir objektyviau: „Perskaitę knygą mano draugai iš mokslo ir meno pasaulio prisipažino nustebę – pasirodo, jie nežinojo, kad lietuviai per karą taip aukojosi dėl žydų. Tai – šviečiamoji medžiaga, kurią reikėtų skleisti ir JAV, ir kitų šalių jaunimui.
Aišku, žydams gyvenimą Lietuvoje apkartino ne tik vokiečiai, bet ir kai kurie jūsų tautiečiai. Tačiau pas jus netrūko ir tokių šviesulių, apie kuriuos turėtų būti daugiau kalbama ir rašoma“.
Jaučiate skirtumą tarp R.Vanagaitės ir N.Bizli, tarp noro apjuodinti, sutirštinti, suerzinti, pasėti pykčio daigus ir siekimo įsigilinti, suprasti itin sudėtingą to meto padėtį, ieškoti to, kas mus jungia, o ne kas priešina?
R.Šimašiaus ir jam pritariančio choro požiūris, veiksmai, vertinimai – tendencingi, neretai nutylint ar iškraipant svarbius faktus. Kaip antai sostinės mero mėginimas priskirti K.Škirpai frazės apie atsikratymą žydais autorystę, nors nėra įrodymų, kad jis taip būtų kalbėjęs ar rašęs. Arba A.Vinokuro kaltinimai J.Noreikai, jog jis „savo vyrams“ nenurodė nedalyvauti žudynėse, nors puikiai žinoma, kad Generolas Vėtra nepriklausė išgamų žudikų būriams ir jiems nevadovavo, taigi nebuvo jokių jam pavaldžių vyrų, kuriems jis būtų galėjęs nurodinėti nelieti kraujo.
Vilniaus meras pratęsė kūju pasiautėjusio Stanislovo Tomo žygį, nors iškart po šios vandališkos akcijos mero patarėjas Aleksandras Zubriakovas įtikinėjo, kad savivaldybės Pavadinimų komisija svarstys karininko įamžinimo klausimą, ir tai bus padaryta „vienokia ar kitokia forma“. Bus remiamasi istorijų rekomendacijomis, su jais konsultuojamasi, vos prieš 3 mėnesius dėstė A.Zubriakovas.
Kažkaip nesigirdėjo, kad R.Šimašius būtų paneigęs savo patarėjo žodžius. Tačiau tas pats R.Šimašius netrukus tyliai davė instrukcijas antrai vandalizmo serijai. Visi mero aiškinimai, kad neva nenorėta trikdyti rimties, ne tik neįtikina, bet ir sukelia liūdną šypseną. Vienas išgarsėjo kūjo dūžiais, kitas atstumiančiu slapukavimu, bet abiejų veiklos rezultatas – tas pats. Atminimo lentos nebėra.
J.Noreikos, K.Škirpos, Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, daugelio kitų prieškario ir karo laikų Lietuvos veikėjų biografijos nėra krištolinės – jie klupinėjo, slydo, krito, tačiau visų jų gyvenimo tikslas, tarsi žiburys tamsos apgaubto vandenyno krašte, buvo nepriklausomybė. Po 200 metų trukusios aneksijos vos porą dešimtmečių pasidžiaugus laisve, sovietinė okupacija savo šiurpumu lenkė bet kokį siaubo kūrinį. Netgi nemaža dalis patriotinės, pažangios kairiosios inteligentijos skaičiavo dienas ir valandas, kada Vokietija užpuls Sovietų Sąjungą, kad pasinaudojant karu galima atkurti nepriklausomybę.
„Bombos, bombos, kad tik greičiau“, – taip apie Vasario 16-osios akto signatarą, kairiųjų pažiūrų Mykolą Biržišką pasakojo tuo metu jį supę žmonės, kuris anaiptol nebuvo hitlerinės Vokietijos gerbėjas.
Dabar, ponios ir ponai, 2019-ųjų, o ne 1941-ųjų vasara, kai pragariška nacizmo mašina buvo volu pervažiavusi beveik visą Europą. Kai vokiečių kariuomenė užgrobinėjo, naikino valstybes viena po kitos ir atrodė nesunaikinama, viską griaunanti jėga. Kai Lietuvos likimas priklausė tik nuo nacių žvėries – ne esančio už jūrų marių, o jau atšuoliavusio pas mus su beprotiškomis rasių teorijos, Holokausto ir Vokietijos viešpatavimo idėjomis.
Tada šis žvėris vienintelis sprendė Lietuvos likimą, buvo jos teisėjas ir budelis.
Dabar lengva pakalbėti, pamokyti ir pamoralizuoti. Labai norėčiau pamatyti, kaip tuometį uraganą bandytų suvaldyti R.Šimašius, R.Vaisbrodas ar į juos panašūs, kokias išeitis jie pasiūlytų Lietuvai.
1941 metais buvo visiškai neaišku, kaip baigsis karas. Priešingai, didelės nacių pergalės ir jų kruvinas pėdsakas, nusidriekęs per visą Senąjį Žemyną daugumą Lietuvos gyventojų vertė manyti, kad nugalės Vokietija. Gal siaubą ir mirtį sėjantis žvėris karaliaus dešimtmečius.
Ką daryti nuo sovietų nukraujavusiai Lietuvai, kurios kariuomenė ir kitos institucijos prieš metus buvo sunaikintos? Apie ginkluotą pasipriešinimą, kietesnę negali būti nė kalbos. Bet kažkaip reikia gyventi šalia to žvėries, bandyti su juo kalbėtis, kad galutinai neprarytų šalies, siekti išsaugoti valstybingumo daigelius. Bent kiek atviresnė priešprieša reikštų visišką žlugimą, bet kokios vilties gelbėti kraštą nuo rudojo okupanto siautulio sudužimą, laisvės idėjų palaidojimą.
Buvo daugybė tautiečių (nepainioti su sadistais, dalyvavusių žydų žudynėse ar jas organizavusių) – ne antisemitų, nedegusių meile naciams kurie tuo košmarišku laikotarpiu bandė pro adatos skylutę ištempti nepriklausomybę į dienos šviesą. Kurie patys dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, kaip pogrindinę spaudą leidęs J.Ambrazevičius-Brazaitis. Kurie patys buvo nacių suimti, kalinami, kaip Generolas Vėtra, K.Škirpa. Dabar jie tiesmukai trinami iš atminties, nors, pavyzdžiui, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, po kruopelę pernarstęs dokumentus, faktus konstatavo, jog sovietų kankinto ir nužudyto Vėtros veikla nacių laikais nevertintina kaip kolaboravimas, jis buvo aktyvus antinacinio pasipriešinimo dalyvis, patyręs abiejų okupantų represijas.
Šiek tiek plačiau pacituosiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 metų kovo 27 dienos dokumento apie Generolą Vėtrą 7 punktą:
„J.Noreika priklausė antinaciniam Šiaulių pogrindžiui, kuris gelbėjo žydus, J. Noreika padėjo žydų gelbėtojams.
Šiaulių antinacinės rezistencijos pogrindis, kuriam priklausė J.Noreika, D. Jasaitis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius Adolfas Raulinaitis ir kt., užsiėmė žydų gelbėjimu.
Vieni svarbiausių šio gelbėjimo tinklo veikėjų buvo Vaiko draugijos Šiaulių sk. pirmininkė Sofija Lukauskaitė–Jasaitienė ir jos vyras, Šiaulių ligoninės direktorius Domas Jasaitis, organizavę ir vykdę plačias žydų gelbėjimo akcijas (Žydų gelbėjimas Lietuvoje II Pasaulinio karo metais 1941- 1944 m., Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, Vilnius, 2011, p.59).
Nebuvo dienos, kad keletas žydų neateitų į [Jasaičių] namus, norėdami gauti maisto, pasiimti paliktų apsaugai daiktų ar prašyti tarpininkavimo ir kitokios pagalbos ar palikti žinią, kuri būtų naudinga kitam žydui.
S.Jasaitienė liudija, kad „išgelbėti žydą visuomet buvo susiję su mirties pavojumi ir tam asmeniui, ir jo artimiesiems. O gelbėjimo aplinkybės buvo tokios sunkios ir komplikuotos, kad norint išgelbėti vieną [žydą], į tą darbą reikėjo įtraukti bent 5-10 asmenų“.
Jonas Daugėla liudija, kad Šiaulių žydų gelbėjimui „buvo suorganizuota net atskira organizacija iš vietos žymesniųjų visuomenės veikėjų“. (Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941-1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.59, 196-204).
D.Jasaitis su J. Noreika buvo susiję tampriais pogrindiniais ir asmeniniais ryšiais, draugavo ir bendradarbiavo leisdami ir platindami pogrindinę spaudą. Šiaulių apskrities rezistencinės tarybos leidžiamas laikraštis išspausdino straipsnį, kuriame buvo pasmerkti žydų žudymai ir nurodyta, kad Lietuvai atstačius nepriklausomybę bus teisiami šių žudynių vykdytojai ir pagalbininkai.
Pogrindiniam leidiniui savo antinacinį straipsnį parašė ir J. Noreika.
Žydus gelbėję šiauliečiai pasitikėjo J. Noreika, jį vertino labai teigiamai.
D.Jasaitis J. Noreiką apibūdino kaip rezistentą, „griežtai gynusį krašto reikalus prieš okupantus“.
Šiaulių antinacinio pogrindžio dalyvis, Šiaulių viceburmistras Vladas Pauža, nacių persekiojamiesiems išdavęs daugiau kaip 300 asmens pažymėjimų, dėl kurių ne kartą teko aiškintis vokiečių saugumo agentams,
J.Noreiką įvertino kaip „didį patriotą, per daug neatsargų kalbose, staigaus, ugningo būdo tautos didvyrį, mirusį dėl mūsų ir Lietuvos laisvės“ (Domas Jasaitis, Žydų tragedija Hitlerio okupuotoje Lietuvoje, Draugas, Čikaga, 1962; Išgelbėję pasaulį. Žydų gelbėjimas Lietuvoje 1941- 1944, LGGRTC, Vilnius, 2001, p.214).
Šiaulių aps. finansų sk. vedėjas Antanas Gurevičius J. Noreiką vertino kaip žydų gelbėtoją, motyvuodamas tuo, kad „Šiaulių aps. Valdybai priklausė Vaiguvos vaikų prieglauda. Taigi ji buvo atsakinga už šios prieglaudos gerovę ir visapusišką vaikų aprūpinimą, vadinasi, ir 7 žydų vaikų bei vienos suaugusios žydaitės, kuri ten ėjo prieglaudos sekretorės pareigas” (A.Gurevičiaus sąrašai, 1999, p.120).
J. Noreikos bendražygis Damijonas Riauka liudija, kad pirmomis karo dienomis J. Noreika įkalbinėjo sutiktą vežimu važiuojančią žydų šeimyną pasukti iš kelio ir kuo skubiausiai slėptis nuo vokiečių (Genocidas ir rezistencija Nr.1 (39), Vilnius, 2016, p.50).
Nacių suimtas, tardomas ir kalinamas J. Noreika neišdavė žydų gelbėtojų ir pogrindžio dalyvių.
Po dvejus metus kalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje į Lietuvą grįžęs J. Noreika antisovietinę pogrindžio organizaciją sukūrė su Šiaulių žydų gelbėtojų tinklo aktyvia nare, buvusia Šiaulių bibliotekos vedėja Ona Lukauskaite-Poškiene, Domo Jasaičio žmonos Sofijos LukauskaitėsJasaitienės seserimi“.
Tuo tarpu sovietiniai kolaborantai, savo parašais įtraukę Lietuvą į SSRS sudėtį, siekę užkamšyti net menkiausius plyšelius į laisvę, Vilniuje toliau garbstomi – gatvės, skverai, mokyklos toliau vadinami nepriklausomybės duobkasių P.Cvirkos, L.Giros, S.Nėries vardais. Kabo lenta Generolo Vėtros įkurtą Lietuvių tautinę tarybą sovietams išdavusiai poetei Valerijai Vasliūnienei (koks paradoksas – Vėtros lentelės nebėra, o jo kurtą tautinį pogrindį čekistams naikinti padėjusiai išdavikei pagerbimo ženklas iki šiol nenuimtas!), stovi paminklas P.Cvirkai. Tai tik dalis kolaborantų, kurie kastuvais vertė žemes ant Lietuvos laisvės karsto.
P.Cvirka, L.Gira, S.Nėris ir panašūs parsidavėliai stūmė Lietuvą į tremties vagonus, pasmerkė ją NKVD, KGB siautėjimui, žudynėms, kankinimams, badui ir klaikiam skurdui, pasibaisėtinam žmogaus teisių pamynimui, tūkstančių disidentų „gydymui“ psichiatrinėse ligonėse, tautiškumo, papročių rovimui, istorinės atminties rovimui, kalbos paniekinimui.
P.Cvirka norėjo išbraukti iš literatūros V.Kudirkos kūrinius, užsiėmė skundimais (MGB apskųstas poetas K.Jakubėnas ir kt.), naudojosi privilegijomis, liaupsino sovietinę santvarką, kurią įtvirtino kartu su kitais mankurtais.
30-aisiais nepriklausomybės atkūrimo ir 5-aisiais R.Šimašiaus valdymo metais Lietuvos sostinėje vis dar yra ir P.Cvirkos paminklas, ir jo skveras, ir pagarbos ženklai kitiems sovietų kolaborantams. Bet nežengiama ryžtingesnių žingsnių, kad šie ženklai, masiškai suteikinėti ne už kūrybą, o už sovietinės santvarkos nešimą, būtų iškelti, pervadinti.
R.Šimašiui vertėtų rimtai pagalvoti apie savo politinės jėgos pavadinimo pakeitimą. Sakau tai be ironijos. Keista, kad vienas Laisvės partijos vadovų – žmogus, pasiklydęs svarbiausiose vertybėse.
Autoriaus mintys iš feisbuko asmeninio profilio
Kad jūs žinotumėte, kaip aš dabar pamilau žydus! ? Taip pamilau, kad, jėzaumarija, nežinau, kaip toliau gyventi… O Vilniaus merui kas vakarą meldžiuosi kaip šventajam… ?
Na, jei Noreika iš tiesų neprisidėjo prie Holokausto, o atvirkščiai – gelbėjo žydus – tuomet atsiimu savo žodžius ir prieš tai po kitais straipsniais šia tema rašytus komentarus.
Antinacių pogrindžio veikėjas, žydų gelbėtojas. O vėliau – pokario partizanas. Tai idealaus didvyrio portretas.
TAD IŠ TIESŲ BŪTINA VISUOMENEI PATEIKTI VISUS FAKTUS APIE GEN. VĖTRĄ. Būtina aiškiai atsakyti, ar jis buvo žydų gelbėtojas, ar prie holokausto prisidėjęs asmuo.
manau, kad iš tiesų prasmingas Vilniaus m. tarybos konservatorių siūlymas sudaryti istorikų komisiją šiam atvejui išnagrinėti. Ir ne tik istorikų. Istorikų surinkti duomenys turi būti pateikti Teismui, kurio verdiktas bus galutinis.
Jei paaiškės, kad iš tiesų gen. Vėtra karo metu dalyvavo antinacinėje veikloje ir prisidėjo prie žydų gelbėjimo (o jo siejimas su holokaustu yra šmeižtas). Tuomet žiam Žmogui turi būti suteiktas Didvyrio statusas. Nuomta lenta gražinta, o imašius – viešai atsiprašyti jo artimųjų. Dar daugiau – tokie žmonės nusipelno dar didesnės pagarbos. Reiktų pagalvoti ir apie tai.
Tačiau jei paaiškės, kad gen. Vėtra visgi prisidėjo prie holokausto – tuomet visi kiti jo nuopelnai būtų nubraukti. Aišku, faktas, kad jis dalyvavo pokario partizaninėje kovoje neabejotinai turėtų tam tikrą teigiamą svorį jo vertinime. Tačiau neatsvertų to siaubingo nusikatimo žmogiškumui. Ir jokios lentos jam neturėtų būti jam kuriamos.
Taigi – šiuo atveju vienintelė išeitis – ekspertų įstorikų komisija, jos išvados ir jomis paremtas Teismo sprendimas. O to kvestionuoti negalės nei vienas sveiko proto pilietis.
Gal Tamsta tą galėtų paaiškinti gerb. Vaisbrodui bei gerb. Kukliansky (Kuklianskytei) ir kitiems gerbiamiems Lietuvos “mylėtojams”? Tai gi čia jie “pripudrino” smegenis vargšeliui Remigučiui manydami esantys paskutinė instancija Lietuvoje. Beje, keista Jo Ekscelencijos pozicija, – tyli lyg tai jo tas visas šurmulys neliestų… ?
Gerai argumentuotos įžvalgos,-ačiū straipsnio autoriui. O kaip vertinti : 1/ Vilniaus rinkėjus,kurie Šimašių pasodino į mero posto kėdę antrajai kadencijai ir pasirinko Tarybos narius,kurių daugumą yra politiniai ir valstybiniai nevykėliai; 2/ LRS / Lietuvos rašytojų sąjungą/,ypač jos valdybą,kuri visomis išgalėmis gina P.Cvirką,S. Nėrį ir jiems pan., aukštai vertina M.Ivaškevičių … 3/ Kovo 11-osios Lietuvos visas valdžias,ypač Prezidentūrą,kurios iki šiol neturi lietuviškos istorinės atminties politikos ?
Nepasiklysi tarp 3 pušų, kur jų nėra. Kad turėtum tarp ko pasiklysti, pirma reikia to turėti.
Ar Š. apskritai kada nors jų turėjo?
Šiandieninio lansberginio durnių laivo “tikras ir patriotinis tautinis intelektualas” Vygantas Trainys tikrai “profesionaliai” parodo savo “didelę kompetenciją” šiandieninių durnių laivo “vertybių išmanyme”. Tam jam tereikia skaitytojams prisistatyti, kad jis ” nėra joks „ultra“ ar jiems prijaučiantis – turbūt pirmas pulčiau gelbėti gatvėje užpultą bet kokios tautybės žmogų, nelaimės auką, ginčiau kiekvieną nuo valdžios, privačių asmenų savivaldės neteisybės, nesiskaitymo, įžeidinėjimų nepriklausomai nuo jo tautybės, odos spalvos, įsitikinimų. Ne kartą ir ne du teko imti interviu ir su žydais, rusais, lenkais, padėti spręsti įvairias jų problemas, taip pat aprašyti žydų šeimų istorijas, kančias, patirtas Holokausto laikotarpiu. “… Šis “šiandieninio lansberginio tautinio gėrio ir didvyrių žinovas” rašo – “R.Šimašiaus ir jam pritariančio choro požiūris, veiksmai, vertinimai – tendencingi, neretai nutylint ar iškraipant svarbius faktus.” O J.Noreikos “didvyriškumo ir meilės žydams” įrodymui pakanka Genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 metų kovo 27 dienos dokumento apie Generolą Vėtrą 7 punkto….. Nors pats Jonas Noreika dar 1933 metais savo “Pakelk galvą Lietuvi!!!” išreiškė savo “meilę” žydams: “Klaipėdos krašte lietuviai išvirsta į vokiečius, o Didž. Lietuvoje žydai superka iš varžytinių parduodamus ūkius! Ką mes darysime, jei visas kapitalas ir žemė bus žydų rankose?! Tada patys mes turėsime pavirs žydais ir išeit iš savo tėvynės į keturis vėjus laimės ieškoti!”…ar “Žemaičiai, Aukštaičiai, Dzūkai ir Klaipėdiečiai! Gerove ir turtais pilna Jūsų ateitis! Mes turime tą gerai žinot! Nes nuo mūsų pačių priklausys, ar mes patys naudosimės tąja gerove, ar atiduosime ją žydams, vokiečiams ir kitokiems svetimtaučiams, kurie veržiasi į Lietuvą! “….. Trainių Vygantui Noreikos didvyriškumo “kompetentingos Noreikos didvyriškumo informacijos šaltinio”, Genocido ir rezistencijos centro ” tautinio gėrio ir didvyriškumo žinovams” D. Banionis, S. Sondeckis, kardinolas Sladkevičius, kai “kažkam prireikė “, taip pat pabuvo KGB informatoriai, po to lyg tai jie pasidarė kaip ir ne informatoriai…. Kaip ir dideliam tautos “gėrybių žinovui” Trainių Vygantukui Jono Noreikos pokarinės ” meilės žydams įrodymui” pakanka jam ir matomai Genocido ir rezistencijos žinovams “žinomos”, bet nei pasaului nei Izraeliui dar negirdėtos “buvusios” masės lietuvių karo metu gelbėjusių “mases žydų” nuo konslagerių ir sunaikinimo. Šiauliuose matomai šiuo kilniu dalyku karo metu”užsiėmė” visi tų laikų šiauliečiai. Pamiršo Vygantukas Kauną, kuriame karo metais “žymus žydų gelbėtojas ir didžiausias kovotojas su komunistais” buvo majoras Impulevičius su visu batalionu lietuvių sudarytu iš tų laikų “didžiausių tautos patriotrų”. Belieka tik pasidžiaugti, kad eurosojūze plūduriuojančiame išsivaikščiojusiame šiandieniniame lansberginiame durnių laive dar liko tokių kaip Trainių Vygantukas , kuris jo giliai širdyje glūdinčių “tautinių jausmų, šiuolaikinės tautinės uoslės ir t.t.” pagalba, be konkrečių “gausių faktų” paminėjimo, įvairių informacijų palyginimo, tokio pačio kaip jis “tautinio jautrumo ir patriotiškumo tautiniams ” visokio plauko runkeliams, per kilometrą užuodžiantiems” vatinkas, eurovatinkas”ir t.t. lengvai “įrodo kas yra šiandiena tautos didvyriai”, kokiam sojūze būdami ir kokios šalies tankus savo teritorijose blizgindami vietiniai čiabuviai yra “okupuoti”, ir kokiame sojūze kokios šalies tankus su savo “tautiniais”didvyriais blizginantys čiabuviai yra “nepriklausomi ir laisvi”…. Ir visiems pasako, kas ir kokie “tautiniai didvyriai kovojo už laisves ir nepriklausomybes ir kokie- už okupacijas”… Lietuva – didvyrių žemė,todėl visokių “tautos didvyrių” nuolatos yra daug ne tik mirusių, nužudytų, bet ir gyvų…. “Kas gali paneigti”, kad dar gyvi Vytautas Lansbergis, Dalia Grybauskaitė ir kiti nėra didvyriai, o kur dar kiti buvę ir esami didvyriai sau prisipažinę ir užsislapstinę 75 metams, kurių pavardžių tauta nežino ir vargu ar kada nors sužinos, ar tautiečiai, kurie tarnaudami Hitleriui “slaptai širdyse mylėjo ir gelbėjo žydukus”, kaip ir tautiečiai dirbdami komunistinėse, ideologinėse , KGB struktūrose visą gyvenimą “savo tautinėse širdyse griovė” Tarybų Sąjungą iki pačių 1990 metų…..
Be nusišnekėjimo nieko daugiau nerasta. Su galva viskas gerai?
” Ieškantis ir nieko nesurandantis galvose ir šik….nose” Lansberginio durnių laivo “tautini intelektualini psichoanalitike”, mano paminėti Jono Noreikos teiginiai iš jo “Pakelk galvą lietuvi”, kaip ir mano paminėtas V.Trainio straipsnelio “pacituosiu Genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 metų kovo 27 dienos dokumento apie Generolą Vėtrą 7 punktą:”… tikriausiai tau padėjo pakelti tavo “tautinio psichoanalitiko intelektualinį lygį”… Šiuo atveju Genį turėtum Jonui Noreikai padėkoti daugiau nei kiti dėkavotojai už jo “didvyriškumą” ir šia proga keliamą triukšmelį, kuris suteikia tau galimybę lansberginiame durnių laive toliau “tobulėti tautiškai ir intelektualiniai”….
Prašalietis “pasikėlęs”: įsivaizduoja, kad Alke kas skaitys jo opusus ir dar tokio ilgio. ? Perskaičiau tris sakinius ir užteka išvadai padaryti. Diskusijai netinkamas, tik etikečių klijavimui. Aš irgi priklijuosiu: prašalietis iš Ivaškos gaujos.
Šiandieninio lansberginio durnių laivo Tamstos tipo “tautiniam intelektualui”, pajėgiančiam perskaityti tris sakinius,”kad būtų viskas aišku”, Vyganto Trainio straipsnelio “apie vertybes” teiginių pacitavimas, ar Jono Noreikos “Pakelk galvą lietuvi” pacitavimas pasidaro “pasikėlusio opusais”, kurie leidžia Tamstos akylai “tautinei akiai pamatyti etikečių klijavimą”. Na o ” Aš irgi priklijuosiu: prašalietis iš Ivaškos gaujos.” galutinai net ir beraščiui, dar neišsivaikščiojusiam “tautiniam” durnių laivo runkeliui “įrodo” Jono Noreikos karo metų ir pokarinius nuopelnus, meilę žydukams ir didvyriškumą….
Durak, da? ?
“Tautinio” Antano siela šiandieniame lansberginiame durnių laive “tautinio patriotinio polėkio metu” patriotiškai tik ir tegali “moksliškai ir giliai lietuviškai” sušukti: Durak, da?…
Vilniaus meras nėra pasiklydęs vertybėse. Jis žino, ką daro ir kam dirba. Koks jo vaidmuo dėl paminko Lukiškių aikštėje? Meras niekam nepavaldus. Jam faktų visumos žinoti nereikia ir iš to daryti išvadų nereikia. Pasitiki autoritetu, kūju daužiusiu lentą. Tik tas darė viešai nes žinojo, kad Lietuvos teisėsauga nedrįs bausti. Meras pasinaudojo nelaisvės metais kryžių ir paminklų naikinimo patirtimi, kada jų dalis buvo sunaikinta naktimis. O juk Joną Noreiką tardė pagarsėjęs žiaurumais Eusiejus Rozauskas. O jo gentainiai net Amerikoje džiūgauja. Jeigu nesugebėsime vandalizmui pasipriešinti, sulauksime daugiau antilietuviškų išpuolių. Vilniuje negalėsime pakabinti net atminimo lentos pirmajam Lietuvos prezidentui. Jonas Noreika dar 1933 m. rašė „Pakelk galvą, lietuvi!!!“
Jo… Gyveno vieną kartą trys broliai. Du buvo protingi, o trečias buvo… Remigutis. ?
Jeigu Šimonytė praėjusioje kadencijoje nebūtų atsisakiusi kandidatuoti į Merus, tai manytina, kad Šimašius Mero kėdę būtų pamatęs, kaip savo ausis be veidrodžio. Netgi ir šioje kadencijoje Šimonytei derėjo gerai pasvarstyti, ar ne geriau būtų kandidatuoti į Merus, o ne į Prezidentus, kai jos galimybė tapti Vilniaus Mere buvo ko ne 100-procentinė, o – Prezidente, jai turint šalyje apie 30 % konservatorių rinkėjų balsų stogą, vargu ar buvo galima tikėtis be stebuklo ir tai nebent tik I-ame ture. Dėl šiandien žiniasklaidoje girdimo Šimašiaus pradėto “siautėjimo” su jo kėdės braškėjimu visko gali būti. Mat, galimybė ją braškinti, kaip valstybės sostinės Mero kėdę, skirtingai nuo kitų miestų, priklauso visai Lietuvai, o ne vien tik pačiam miestui. Taigi geistinas jau dabar aktyvesnis Šimonytės reiškimasis sostinės gyvavimo politikoje…
Beje, kap menasi Šimašiui pasiklysti ne naujiena. Antai, ar ne tik, regis, “pasiklydęs” buvo tarp Maskvos ir Vienos jau būdamas Teisingumo ministru ir net Lietuvoje… – “užsispoksojęs” ar ką į po miškus važinėjusį legendinį Garliavos įvykių Ūsą…
Ar ne taikliai Užkalnis apibūdino posėdžius po 42 (ir daugiau!) tūkst., kuriam net užduotys nesuformuluotos (pvz., pagaliau nuspręsti, ką su ta erdve daryti) – juk tai leidžia be galo 42T-posėdžius rengti? 🙂
Taigi, jis pavadino tokį ‘,,posėdį” erotiniu masažu be garantuotai laimingos pabaigos.